(137) Tarp kitko: juoktis negalima verkti

Veido vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas aiškinasi, esą skandalas dėl jo tvarkomame leidiny išspausdinto Petro Stankero straipsnio kilęs be pagrindo: nei autorius, nei leidinys „niekada gyvenime neneigė holokausto, neneigia ir neneigs“. Tai tik „nesusipratimas[,] įvyk[ęs] dėl vieno sakinio, kuris buvo klaidingai suprastas“.
Pasirodo, išspausdintame sakiny skaitydami: „legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų“, redaktoriaus nuomone, turėjome suprast: „legenda apie neva 6 mln. nužudytų žydų“ (paryškinta cituojant).
Skaitome ir suvokiame tai, kas parašyta, o ne kas galėjo ar turėjo būt parašyta. Ir suvokiame adekvačiai: „neva nužudytų“ reiškia abejonę, kad buvo nužudyti milijonai žmonių. O juk buvo.
Gan griaudžiai atrodo tokios pastangos išsukt uodegą, užuot pripažinus: žmonės teisingai suprato tai, ką perskaitė; mūsų klaida/kaltė. Tikrai noriu tikėt, kad netyčia tas „neva“ atsidūrė nederamoj vietoj, bet ar tai ką nors iš esmės keičia? Buvo ten, kur buvo, o ne kur norėjos kad būtų.

(127.4) Donelaitiana, i: pabaiga?

Vakar vakare LTV naujienų tarnyba išplatino pranešimą, esą Tolminkiemio bažnyčia tikrai nebūsianti perduota Stačiatikių Bažnyčiai:

„Laiške Rusijos Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininkas rašo, kad jie džiaugiasi pranešdami, jo[g] šis objektas buvo išimtas iš objektų sąrašo. Bet tai, kad mums rašo ne vien šalia esančio Karaliaučiaus valdžia, o Maskva, ir jie sako tai pakankamai pozityvioje dvasioje (žinom, kad visi kiti kultūros objektai buvo perduoti pr[a]voslavų bažnyčiai) rodo, kad, aš tikiuosi, visiem laikam, o ne laikinai K. Donelaičio palikimo esmė nebus iškraipyta“, – LTV naujienų tarnybai teigė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris.
„Laiškas yra galutinis. Reik tikėtis, kad niekam nekils minčių vėliau keisti šio laiško turinio“, – pridūrė E. Zingeris.

Tikėkimės. Nes pati Dūma ir priėmė įstatymą, pagal kurį galėjo būt atiduota.
Pati istorija šiame tinklarašty fiksuota: pirmas įrašas (10-25), antras įrašas (10-29), trečias įrašas (11-06), ketvirtas įrašas (11-15); šitas jau penktas – viliuos, paskutinis, ir dabar galima bus žvilgtelt į Seimo priimtą nutarimą nr. XI-878 „Dėl 2014 metų paskelbimo Kristijono Donelaičio metais ir Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo 2010–2014 metų programos metmenų“ (ypač į tuos programos metmenis), ką Lietuva ketina nuveikt (ne tik Tolminkiemy) iki jubiliejaus.

(136) Visiškai tarp kitko: trys fontanai (ir dušas)

foto iš wikimedijos.org

 Sekmadienį per Svobodą (Ivano Tolstojaus laidoj „Mitai ir reputacijos“) išgirdau apie rusų poetą Borisą Božnevą (1898 Taline – 1969 Marselyje). Pasak Andrejaus Ustinovo,

Его нужно знать хотя бы потому, что никто так не писал в истории русской поэзии, как это делал Борис Божнев, и никто так не зарекомендовал себя в среде русской эмиграции 20–30-хх годов, как Борис Божнев. Поэт он совершенно замечательный, очень интересный, не случайно, Георгий Адамович называл его единственным мастером из всех молодых поэтов. Вернее, процитирую его вот так: «Это единственный мастер среди молодых парижан, самый опытный и взыскательный из них. Его сальерические стихи всегда умны. При отсутствии Моцарта в поэзии молодого поколения русской эмиграции и наличии Сальери, явно что Божнев играет первую скрипку.»

Daug labai įdomių poetų yra, bet šitas tikrai įdomus pasirodė dėl to, kad yra išleidęs eilėraščių knygą, kuri vadinas lygiai taip pat, kaip Henriko Radausko pirmoji – «Фонтан» (1927), единый лирический цикл со сквозным образом фонтана, восходящим к знаменитому одноименному стихотворению Тютчева.

Trys vis silpstantys fontanai.

Tiutčevo (1836):

Смотри, как облаком живым
Фонтан сияющий клубится,
Как пламенеет, как дробится
Его на солнце влажный дым.
Лучом, поднявшись к небу, он
Коснулся высоты заветной
И снова пылью огнецветной
Ниспасть на землю осужден.

О, смертной мысли водомет,
О, водомет неистощимый!
Какой закон непостижимый
Тебя страшит, тебя мятет?
Как жадно к небу рвешься ты!
Но длань незримо-роковая,
Твой луч упорный преломляя,
Свергает в брызгах с высоты.

Božnevo [1927; XVII ciklo eilėraštis]:

Какая мертвенная тишь...
Дом опустел и сад запущен,
И еле слышно ты грустишь,
Струею траурной опущен...
Счастлив тот невозвратный век,
Я повторяю неустанно, –
Счастлив, счастлив тот человек,
Кого оплакали фонтаны.

Radausko [1935; vargu ar jis ką nors žinojo apie Božnevo Paryžiuj išėjusią knygą]:

Ant cementinės urnos guli parke
Geltonas lapas. Didelis ruduo.
Fontano liūtui liejasi pro gerklę
Pasidabruotu upeliu vanduo.

Stambiais geltonais lapais liepos verkia.
Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.
O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,
Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė.

Juditos Vaičiūnaitės „Fontanai“ (1965, iš rinkinio Vėtrungės, 1966):

Mane kankina karštis ir sausra, ir nemiga... Bet kartais
už tų plokščių aprūkusių, nublukusių namų ištrykšta garsas.

Nuščiūva tuščios gatvės, surūdiję vėtrungės, užgęsta lempos,
ant vartų auga du šešėliai – išsipildžiusios mažytės lemtys.

Man suplaka širdis iš nuostabos (už sienos ūžia dušas,
kažkas paskambina, užbėgęs laiptais, išsiblaškęs ir uždusęs).

Ir miestų tolimi, reti vardai gyvais lašais tamsoj man skamba,
ir drėgnas viesulas vėsina prirūkytą, dulkiną mansardą...

Prieduras (2019 VIII 15) Iš Reginos Kaplerienės pokalbio su Vaičiūnaite 1994-ų birželio pabaigoj, ką tik išėjus eilėraščių rinkiniui Pilkas šiaurės namas:

– [...] Fontanas, Rotušės aikštė įrašomi iš vieno rinkinio į kitą...
– Fontaną labai myliu. Kaune prie fontano augau. Tie mano fontanai buvo be vandens visą gyvenimą. Ir dabar – be vandens. Net tas Vokiečių gatvėj – toks paprastas, be didelių pagražinimų, jau pavogtas jo viršus, pienė, iš kur vanduo turi bėgti. Skvere Didžiojoje gatvėje – irgi toks sausas, kaip bunkeris. Šiurpokas fontanas be vandens. Ir prie Šv. Kotrynos bažnyčios – tik siena. Liekanos seno fontano. Mes gyvename tik svajodami apie vandenį gyvą. („Iš praėjusių vasarų herbariumo“, Šiaurės Atėnai, 2001 VII 14, nr. 26, p. 3)

--------------------------------------------------------
Ironiška digresija (2015-03-07) Fontano ir Radausko sąsaja vis dėlto popliteratūrologinė; taip pagalvojau vėl vartinėdamas iš dėžės ištrauktą Naujojo Židinio-Aidų 2006 metų jungtinį nr. 9/10, kurio pabaigoj (p. 432) įdėta tikrai smagių Palemono Dračiulos [= Eligijus Raila] epigramų [?]. Pvz.:

Apie piktąjį Radauską
Sušilau – panirau į fontaną,
Iškilau – stovi piktas Radauskas.
Kuo meiliausiai tariau: aš – Antanas!
O jisai man – per galvą su pliauska.

Bet yra sąsajos fontanas–poetas veidrodinis atspindys: poetas–fontanas; ir šiuo atveju minėtinas Eduardas Mieželaitis – eilėraščių ir poetinių svarstymų fontanas, sovietmečiu veikęs be sutrikimų, strigt ėmęs prasidėjus perestroikai (sugretinimo autorius – Rimvydas Šilbajoris, 1976-ais išėjusios EdM-čio knygos Monodrama recenziją pavadinęs: „Eduardas Mieželaitis – fontanas lietuvių poezijos aikštėje“, žr. jo Žodžiai ir prasmė: Literatūra šiandien Lietuvoje, Chicago, 1982, p. 47–54; pavadinimo mintis išskleista paskutinėj recenzijos pastraipoj: „Mieželaitis – tai tarytum didžiulis, visokiomis statulomis apstatytas, įvairiausiais ornamentais išraižytas fontanas lietuvių poezijos aikštėje. Ne visiems jis bus pakankamai įdomus, ne visiems jis atlygins už laiką, praleistą jį studijuojant. Tačiau neįmanoma praeiti pro šalį nepastebėjus, kad jis ten stovi.“).

(129.1) Teksto degustacija: rezultatai

Užvakar (11-16) Vilniaus mokytojų namų svetainėj baigės Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos rengtas konkursas „Noriu versti“ – laureatams ir paskatintiesiems buvo įteiktos „atminimo dovanėlės ir diplomėliai“.
Jei kas buvot užkliuvę už 129 įrašo, gal bus smalsu sužinot ir galutinius rezultatus (vertintojų pastabas galima persiskaityt spustelėjus kalbos pavadinimą).

• 93 buvo pasirinkę verst iš anglų (vertino Laimantas Jonušys; paskatinta Viktorija Staišiūnaitė – EN87),
• 37 – iš rusų (vertino Laimantas Jonušys; laureatais paskelbti Mikas Trečiokas ir Lina Adomaitienė – RU3 ir RU36),
• 17 – iš vokiečių (vertino Jurgita Mikutytė ir Indrė Dalia Klimkaitė; paskatinta Audronė Jonikienė – DE14),
• 15 – iš prancūzų (vertino Diana Bučiūtė; laureate paskelbta Daiva Bradaitytė – FR6),
• 13 – iš italų (vertino Rasa Klioštoraitytė, VU; paskatinta Rūta Gedminienė – IT12),
• 10 – iš turkų (vertino Galina Miškinienė; paskatinta Akvilė Markauskaitė – TUR8),
• 9 – iš lenkų (vertino Rimvydas Strielkūnas),
• 5 – iš švedų (vertino Rasa Baranauskienė, VU); paskatinta Lukrecija Bielskytė – ŠVE1),
• 5 – iš suomių (vertino Aida Krilavičienė),
• 5 – iš latvių (vertino Laura Laurušaitė; laureate paskelbta Dovilė Petrauskaitė – LAT5),
• 4 – iš norvegų (vertino Eglė Išganaitytė; paskatinta Renata Kochančikaitė – NOR3),
• 4 – iš japonų (vertino Dalia Švambarytė; laureatu paskelbtas Andrius Juozeliūnas – JAP2),
• 3 – iš islandų (vertino Rasa Baranauskienė, VU; paskatinta Neli Traškevičiūtė – ISL3),
• 3 – iš graikų (vertino Diana Bučiūtė),
• 2 – iš olandų (nyderlandų) (vertino Antanas Gailius),
• 2 – iš lotynų (vertino Dalia Dilytė; paskatintos abi: Raminta Važgėlaitė ir Viktorija Staišiūnaitė – LOT1 ir LOT2),
• 2 – iš kinų (vertino Barbora Drąsutytė; laureate paskelbta Ieva Driukienė – KIN1),
• 2 – iš estų (vertino Danutė Sirijos Giraitė),
• 2 – iš danų (vertino Stefan Anbro, VU),
• 2 – iš baltarusių (vertino Alma Lapinskienė),
• 1 – iš slovėnų (vertino Laima Masytė).

Paskaičiau vertimų ekspertizes. Dvi mintys užsifiksavo; manau, esminės vertinant bet kokius vertimus, ne tik pradedančiųjų.
Rasa Klioštoraitytė: „Labiausiai nuliūdino vertimuose įsivėlusios prasmės klaidos, prasmės iškraipymas [...].“ — Didžiausia bėda, bet skaitydamas tik vertimą jos nepastebėsi, nors kartais ir sukirba: kažkas čia negerai, nesueina galai; bet tik tiek.
Laimantas Jonušys: „[...] tekstą dauguma suprato gana gerai, problemų kilo dėl lietuvių kalbos išmanymo.“ — Pagal tai dažniausiai ir sprendžiu, verta skaityt ar ne. Pora puslapių, ir aišku.

(135) Vilniaus vaizdai, viii

Tokia žieduota (dvikamienė) obelis auga prie „Iki“ parduotuvės (Žemynos 2). Padanga niekur neperpjauta, tad spėtina: obelaitė išdygo šiukšlei jau gulint.
Kokio velnio slankiojau tokiu laiku palaukėm? Lietuvos pašto 22-asis skyrius pradeda dirbt tik nuo 9:30 – reikėjo pasiimt registruotą laišką. Pasiėmęs spjaudžiaus: ERGO draudimas siūlo iki naujųjų įmokėt dar pinigų, tada išmoka padidėtų etc. Iš kur tų „investicinių“ pinigų išpeši, jei ir taip vos galą su galu suduri? Ir dar laiką gaišina. Sunervino, ir tiek.

P.S. 107 įraše padžiūgavau dėl propelerių; šiandien pravažiuodamas užmečiau akį – vienas belikęs, centre. Gaila.

(103.1) Digresijos papildas: 13 ground-breaking Americans

foto iš nydailynews.com

103 įrašo digresijoj, skirtoj Baracko Obamos knygelei Of Thee I Sing: A Letter to My Daughters, rašiau: „L. įdomu, kas likę 10 ir kuo jie, B.O. nuomone, have shaped Amerikos naciją.“
Nuo vakar pradėjus ją pardavinėt, paaiškėjo visi 13 ground-breaking Americans (B.O. nuomone). Pateikiu chronologine tvarka:

• George Washington (1732–1799), „our first president“, kuris „believed in liberty and justice for all“ ir „helped make an idea into a new country, strong and true“;
• Abraham Lincoln (1809–1865), prezidentas, kuris „knew that all of America should work together“ ir „promised freedom to enslaved sisters and brothers“;
• Tatanka Iyotake – Sėdintis Jautis (apie 1831–1890), a „medicine man who healed broken hearts“;
• Jane Addams (1860–1935), Moterų taikos partijos ir Tarptautinės moterų taikos ir laisvės lygos pirmininkė, filantropė, Nobelio taikos premijos laureatė (1931), kuri „fed the poor“;
• Albert Einstein (1879–1955), kuris „turned pictures in his mind into giant advances in science, changing the world with energy and light“;
• Helen Keller (1880–1968), kurčnebylė rašytoja, visuomenės veikėja, kuri „taught us to look and listen to each other“;
• Georgia O’Keefe (1887–1986), žiedų ir kt. daiktų bei spalvingų abstrakcijų tapytoja, kuri „helped us see big beauty in what is small“ (nors man Saukienė alijošiai gražiau);
• Billie Holiday (1915–1959), Lady Day – moteris, kuri „wore a gardenia in her hair and sang beautiful blues to the world“, o jos balsas „full of sadness and joy“;
• Jackie Robinson (1919–1972), the first black American to play professional baseball, kuris „swung his bat with the grace and strength of a lion and gave brave dreams to other dreamers“;
• César Chávez (1927–1993), co-founder of the United Farm Workers trade union; jo šūkį „Sí, se puede!“ („Taip, tu gali!“) Obama buvo pasiskolinęs per savo rinkiminę kampaniją;
• Martin Luther King (1929–1968), kuris „taught us unyielding compassion“ ir „opened hearts“;
• Neil Armstrong (*1930), astronautas, kurį ir mes žinom;
• Maya Lin (*1959), architektė, the designer of the Vietnam Veterans Memorial in Washington; „public spaces should be filled with art, she thought“.

(Tamsiai raudona spalva pažymėtų asmenų biogramų lt.wikipedijoj nėra. – Žinia JAV ambasados kultūros attaché.) Penkios moterys (keturios iš jų monopolistiškai atstovauja menams – rašytoja, tapytoja, dainininkė ir architektė), aštuoni vyrai.

Atsitiktinai kilę retoriniai klausimai: ar tryliktukas skirtųs, jei knygelė būtų skirta for my sons? (greičiausiai – ne); koks tryliktukas būt buvęs, jei tokio pat sumanymo būtų ėmęsis Newtas Gingrichius, išleidęs To Save America: Stopping Obama’s Secular-Socialist Machine? (aišku tik, kad kitoks). Be abejonės, aptariant knygą tų klausimų pridygs lyg kelmučių. (Regis, kažkur jau spėjau paskaityt apie indoktrinaciją pasitelkus autoritetą. Prajuokino štai toks komentaras iš blogs.wsj.com: „Adirondack Patriot wrote: Georgia O’Keeffe painted imagery of women’s genitalia. Hardly an example for children. Creative? Give me a break“ – diskusijas apie „Krantinės arką“ priminė.)

Tikrai nemanau, kad kas pultų beždžioniaut, tiesiog šiaip dingtelėjo: o ką būtų galima pasirinkti kaip Lietuvos naujovininkus, pirmeivius, ledlaužius ir ledlaužes, tuos, į ką dabar remiamės, kas formavo mus? (Nors: kas tie mes?)
Iš sportininkų, tarkim, siūlyčiau Algirdą Šociką, nes dėl krepšininkų neįmanoma nuspręst; jei reiktų iš prezidentų – Kazį Grinių; iš rašytojų – Vaižgantą; Basanavičiaus neapeisi... Bet vis kanoniniai asmenvardžiai lenda galvom. (Svarstyk išsijuosęs troleibusu važiuodamas, jei nieko skaitomo neturi.)

P.S. Gera mąstykla vis dėlto troleibusas. Va kol grįžau namo, viena l. rimta kandidatė tan ledlaužių sąrašan atėjo – Sofija Tyzenhauzaitė, skambiau rašant, Sophie de Tisenhaus Choiseul-Gouffier (portreto autorius Johannas Baptistas von Lampi der Ältere; 1751 –1830; daugiau apie ją galima pasiskaityt čia arba čia).
Dar du asmenvardžiai šmėkštelėjo galvoj: Emilija Pliaterytė ir Tadas Kosciuška; galima pasvarstyt.

(127.3) Donelaitiana, i: trečias prieduras

11-08: Arvydas Juozaitis: Donelaičio muziejui būtina ryžtinga Lietuvos pozicija aukščiausiu lygiu;
11-14: 2010 metų Donelaičio likimo kardiograma: Arvydo Juozaičio ir Karaliaučiaus srities Rašytojų sąjungos pirmininko Boriso Bartfeldo el. korespondencija [objektyviausiai atskleidžiantis susidariusią situaciją tekstas, iš lietuviškai skaitytų];
11-14: Kultūrininkų ir visuomenininkų atviras laiškas Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei bei Ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui: raginama imtis asmeninės iniciatyvos ir padaryti viską, kad Tolminkiemio bažnyčia nebūtų paversta stačiatikių cerkve [tikras laiško tekstas su visų pasirašiųjų asmenvardžiais čia; beje, ir Karaliaučiaus kultūrininkai tuo reikalu atvirą laišką parašė ir parašus renka];
11-15: Dėl K. Donelaičio muziejaus Prezidentė kreipėsi į Rusijos Prezidentą D. Medvedevą.
Ką gi, tikriausiai ką nors pareikš ir Seimo Pirmininkė ar Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas (kad visas Seimas staigiai apsisuktų – mažai vilties; [15:30: Seimo Pirmininkė išsiuntė laišką Rusijos valstybės Dūmos pirmininkui Borisui Gryzlovui]), ir Ministras Pirmininkas ( per URM-ą; o gal pasitenkins 11-12 „perduotu susirūpinimu“?).
Š.m. Donelaičio likimo kardiogramą Arvydas Juozaitis baigė:

P.S. Po Vokietijos įsikišimo ROB [= Rusijos Stačiatikių Bažnyčia] atsisakė Karaliaučiaus katedros su Imanuelio Kanto kapu. [Ir Stanislovas Rapolionis (1485–1545) ten pat palaidotas.]

Įtariu, kad Vokietija oficialiai kreipėsi ir į ambicingąjį patriarchą Kirilą. O Lietuva ar kreipsis? Abejoju. Be to, kiek pavyko išsiaiškint, Angela Merkel ne epistolika užsiėmė, o skambino Putinui.

P.S. Vakar dar kartą perskaičiau Sauliaus Šaltenio romaną Kalės vaikai (rašytą 1972–1988-as, išleistą 1990-ais). Charakteriai, vaizdai, stilius – viskas l. gerai. Ir ta sąsaja per kalę (Kristijoną, be motinos likusį, išmaitinusią) su Romos įkūrėjais Romulu ir Remu vykusi: kalės vaikai kaip steigėjai. Kita vertus, kalė kaip paskutinė gynėja, kai žmonės jau pasiduoda.
Pagal poetiką gretintinas su Kondroto Žalčio žvilgsniu, maždaug tuo pat laiku rašytu. (Malonūs prisimint márquezofilijos laikai.)
Ir dar toks mintigalis užklydo galvon: nebūtų taip gerai išėję parašyt, jei autorius nebūtų tarnavęs kariuomenėj tam krašte (kad ir apie tas per Septynerių metų karą išniekintas bažnyčias).

(134) Rastinukai, xvi: Zalatoriaus sentencija

1989-ais per Tris Karalius Albertas Zalatorius (1932–1999), dovanodamas savo ką tik išėjusią knygą Prozos gyvybė ir negalia Broniui Savukynui (1930–2008), įrašė dedikaciją:

Brony, gyvename keistoj situacijoj: visi žino, ką ir kaip išmintingai kalbėti, tik niekas nežino, ką ir kaip išmintingai daryti. (Cit. iš: Lituanistikos keleivis Albertas Zalatorius, Klaipėda, 2007, p. 283.)

Ar kas yra tiksliau įvardijęs tuolaikę situaciją? Nežinau.
O dabartinę?
Gal ant kurio nors kalendoriaus lapelio ši sentencija tiktų?