(1239) Susieji – ir [ima galvotis, kad ne viskas taip paprasta], xxxviii

(a) Prof. Donatas Sauka (1929–2015) atsiminimų įvadinį tekstą „Užbaigti save“ pradeda:

Biografiniai faktai – kažkokie beveik absoliučiai bereikšmiai pėdsakai laiko metraštyje. Jeigu apie ką ir verta kalbėti, tai tik – apie ontologinę genealogiją.

Pradinė ir lemiamoji mano ir mūsų visų gyvenimo sąlyga buvo baimė. Ir viskas, ką rašiau, ką rašau ir ką rašysiu, gimė iš gėdos dėl šitos baimės. Mes – baimės augintiniai. (Apie laiką ir save, sudarė ir parengė Saulė Matulevičienė, 2019, p. 1) 

(b) Perkusininkas Vladimiras Tarasovas (*1947) prisimena vaikystėj tvyrojusią atmosferą savo komunaliniame name (Stalino krantinė 44, Archangelskas):

Ore – stačiai apčiuopiamai – tvyrojo baimė. Baimė, kad kuris nors kaimynas, pasigodėjęs tavo kambario komunalkoje, pašnibždės apie tave organams. Baimė ištarti žodį, už kurį tave gali čia pat suimti ir pasodinti arba ištremti su visa šeima. Nors, atrodytų, kur ir betremti iš Archangelsko! Štai ši nuolatinė klaiki baimė valdžios, kuri gali daryti su tavimi viską, ką panorėjusi, o tu bejėgis prieš šitą mašiną, pavertė žmones pelėmis, krūpčiojančiomis nuo kiekvieno krebždesio ir savo silpnumą skandinančiomis degtinėje. (Būgnininko dienoraščiai [I dalis „Apie šalį“], sudarė Lolita Petrašiūnaitė, iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė, 2020, p. 25)

— Metų žurnale (2020, nr. 11) buvo Valdemaro Klumbio rašinys „Po okupacijos ženklu: sąlyginio reflekso nelaisvėje“ (geras, t.y. skatinantis tikrint savo požiūrį į praeitį, tekstas). Skaitydamas kryptelėjau šonan – prisiminiau tuos pacituotus atsiminimų gabaliukus ir ėmiau svarstyt: baimė – sąlyginis ar besąlyginis refleksas?

Žiūrint kokia. Tarkim, baimė, apimanti priešais išvydus urzgiantį vilkšunį iššieptais dantim, kai, galima sakyt, apmiršti, – greičiausiai vadintina besąlyginiu refleksu. O baimė, apimanti sužinojus, kad ištrėmė Sibiran kaimynų šeimą, vadinas, gali ir mus ištremt? o baimė, kad kankinamas neištversi ir išduosi kovos draugus? arba baimė atvirai išsakyt savo nuomonę, jei girdi įtartinas žmogus? – lyg ir sąlyginiu refleksu vadintina, nes kyla iš galvos, išmąstyta baimė. — Sąlyginis refleksas gali virst besąlyginiu? kai nebegalvodamas imi elgtis kaip bailys?

Turintys panašių patirčių, kam sovietmetis – asmeninės praeities dalis, svarstydami apie gyvenimą totalitarizme, vertindami žmonių konkrečius poelgius baimę, kaip padinę ir lemiamąją sąlygą, pasak prof. Saukos, tikėtina, turi omeny. O tie, kam sovietmetis – jau tik istorija? Ar jiems įmanoma išaiškint šitą sąlygą? ar jie, net ir žinodami apie tą sąlygą, gali visą laiką ją turėt omeny vertindami istorijos įvykius? — Tarp laisvos valios ir išlikimo instinkto; ir kas dažniausiai būna stipresnis? Aišku, instinktas: išlikti (bent iš dalies laisvam, o tuo labiau – gyvam).

[Suveltas pasvarstymas išėjo; vadinas, dar reiktų galvot.]

Digresija Iš Tarasovo atsiminimų galima susidaryt palygint išsamų įspūdį apie jo gimtąjį miestą, laikytą svarbiausiu Sovietų Sąjungos tarptautiniu jūrų uostu, ir ten gyvenusius žmones XX amžiaus 6-o dešimtmečio pabaigoj – 7-am dešimtmety („spekuliantai buvo visi, mokantys pabėgti nuo milicijos ir draugovininkų“); pora bendresnių štrichų:

Archangelsko tais laikais dar nebjaurojo beveidės betono dėžės. Šiame nuostabiame šiaurės mieste su mediniais namais ir šaligatviais [...]. / [...] dauguma pomorų, kaip vadinami Archangelsko gyventojai, – iš esmės labai draugingi, nuoširdūs ir vienas kitą mylintys žmonės. (Ibid., p. 22, 25)

Kokia tikimybė, pagalvojau, kad Tarasovas būtų skaitęs Šiaulių „Aušros“ muziejaus 1997-ais išleistus Jono Fledžinsko (1885–1965; altininko Jurgio F. ir dailininkės Aleksandros Kašubienės tėvo) atsiminimus, kur yr gabaliukas apie apsilankymą Archangelske 1918-ų pavasario pabaigoj – vasarą, prieš pat uostamiesty išsilaipinant Antantės pajėgoms (išvyko 1918 VIII 1, kitądien anglai atplaukė)? – beveik nulinė. JonF buvo komandiruotas iš jau badaujančios Maskvos vesti trijų mėnesių kursų kooperatyvų tarnautojams:

Nuvykęs į Archangelską, radau ten kitą pasaulį: duonos ir baltos, ir ruginės, sviesto, mėsos, kiaušinių ir kitų produktų žmonės turėjo užtektinai, trūko tik centrinės Rusijos gaminių – cukraus, degtukų, tabako ir kt. Bet netrukus atsirado visko, net kolonialinių prekių. Mieste nemačiau nė vieno mūrinio namo, visi mediniai, tvarkingai pastatyti iš apvalių netašytų rąstų. Daug namų dviejų aukštų. Namuose pavyzdinga švara ir tvarka. Gatvės (kiek atsimenu) visos negrįstos. Šaligatviai iškloti lentomis. Žmonės paprasti, nuoširdūs, labai vaišingi ir daug kultūringesni už centrinės Rusijos gyventojus. (JonF, Atsiminimai [rašyti 1958–1959-ais gimtojoj Skaudvilėj], p. 55)

Visada malonu perskaityt ką nors gero apie vietą, kur gimei, žmones, kuriuos gali vadint savais, – patiktų Tarasovui tie pora puslapių; ypač Fledžinsko nuomonė apie pomorus. — Taip, smulkmenos, bet galvoj atsirandančios tokios sąsajos teikia malonumo.

(1237) Iš atostogų: senosios Utenos kapinės

2020 VII 21

etai eina į pabaigą, lyg ir savaime iš atminties ima kilt tai, kas (kaip čia pasakius?) įstrigo; ne, gal: verta būtų už(si)fiksuot. — Pavasarį su drauge ketinom pavažiuot iki Krokuvos, bet prasidėjo koronavelniava; atostogoms teko pasirinkt kitą maršrutą. Ir visai neblogas susidėliojo: Utena–Anykščiai–Rokiškis–Biržai; aplankant nusižiūrėtas kapines.

Aplankyt Alfonso Nykos-Niliūno kapą (pirmąkart) Utenos senosiose kapinėse labai norėjos pernai, kai buvo 100-metis (Broniaus Krivicko aplankiau). Na bet geriau vėliau negu išvis ne. Tik štai koks klausimas visad iškyla: ar pavyks rasti (ne kapines, konkretų kapą)? Ne kartą, ir ne tik man, manau, yra tekę ieškot ir – nerasti. Tad pasiruošiau: atsispausdinau nuotrauką, kuri buvo pridėta prie 2017-ų vasarą internetinėj Utenos dienoj paskelbto rašinio. Aišku, kaip atrodo paminklas, be to, medžiai fone gali padėt susiorientuoti.

Nepasakosiu, kaip ieškojom lygindami fotografiją su tikrove; radom gan lengvai, medžiai labai padėjo. Norintiems rast be nuotraukos rankoj, patarimas toks: įeini pro pagrindinius vartus nuo bažnyčios; eini pagrindiniu taku žiūrėdamas dešinėn; Čipkų kapavietė apie kapinių vidurį, gal truputį prieš vidurį. (Filologinio sukirpimo žmogui greičiausiai dar norėsis aplankyt bent du kapu: Karolinos Praniauskaitės, mentorkos Antoniego Baranowskiego, – tuo pačiu taku dar į priekį, medinis aukštas koplytstulpis kairėj pusėj; ir Rapolo Šaltenio – lengviausia rast į kapines įėjus iš kairės pusės, tos, kur prie mašinų stovėjimo aikštelės, – už stambaus raudonojo granito kryžiaus akys pačios užkliūva.)

Prieduras Tarsi per maža patarimo, kaip rast Nykos-Niliūno kapą senosiose Utenos kapinėse prie bažnyčios. Praeitų metų pabaigoj, rengdamas Mamerto Indriūno raštus, dar kartą perverčiau XX Amžių – gal rasiu kokį pražiūrėtą jo tekstą, kokią recenziją? Ne, neradau, bet radau porą Alfonso Čipkaus rašinių – įspūdžių iš atgauto Vilniaus. Vienas apie Katedrą (žr. 1940 II 15, nr. 38, p. 10), o kitas – labai tinkantis kaip prieduras prie šito įrašo – apie pirmąjį apsilankymą Rasose (1940 VI 27, nr. 144, p. 10; parašas: Alp[as] Čipkus; rašinys pateiktas pagal laikraščio principus – nemanau, kad pats autorius buvo nurodęs, kokios frazės ar sakiniai turėtų būt pateikti paryškintu šriftu, gal ir paantraštės nebuvo užrašęs; ženklas prieš tekstą – (XX) – reiškia, kad tai paties leidinio, sava medžiaga, o „[k]as be to ženklo, visiems buvo aišku – valdiška“).

Tylos kapinės

Didžiųjų Tautos žadintojų amžino poilsio vietose. Ties pilkųjų didvyrių kryžiais

(XX) Karas! Nuolatos girdime kartojant šį žodį. Tačiau gyvendamas Vilniuje karo nuotaiką tegali pajusti tik laikraščius beskaitydamas, žiūrėdamas į jų aliarmuojančias antraštes. Ir kyla tolimų laukų, pilnų baltų medinių kryžių, vaizdas, matytas kažkur, rodos, prie Verdeno.
       Bet Vilnius visuomet priverčia žmogų užmiršti. Slinkdamas siaura gatve, niekaip negali įsivaizduoti, kad gali būti kur nors žiaurios ir žūtbūtinės kovos, nes čia vaikščioja daugybė žmonių, kurie rodosi kažkaip keistai susisvajoję. Daukšos gatvėje mane užkalbina svetimas žmogus, ne vilnietis, atvykęs pažiūrėti tų vietų, apie kurias jam pasakojo motina. Jis pasisiūlo kartu aplankyti Rasų kapines, tylius kalnus, nusodintus jau žalsvais medžiais ir baltais kryžiais.
       Gera slinkti su svetimuoju nuotaikingomis ir gražiai sutvarkytomis Rasų priemiesčio gatvėmis. Ten ir tylos daug daugiau, kaip kituose tyliuose Vilniaus priemiesčiuose.

Iš kairės pusės matyti nuostabiai balta ir elegantiška Misijonierių bažnyčia.

Gatves iš abiejų pusių supa niaurios ir negyvos tvoros. Rasų gatvėje, kiek toliau, įdomus namas, su keliais klasinio stiliaus portikais. Toks tylus, ramus. Žmogus iš viso nesiinteresuojąs, kas juose gyvena, mirė, ar gyvens, o tik stebi ir gėries. Čia niekur negali pamatyti tos priemiesčio netvarkos. Tai kažkoks ramybės kvartalas, primenąs Paryžiaus Montmartre kapines su Baudelaire ir Alfred de Musset kapais. [Palyginimas, išduodantis, kad autorius studijuoja romanistiką.]

Nusipirkau šitą nuotraukėlę per ebay; kitoj pusėj:
Vilniuje Basanavičiaus kapas 1940 m.
Bet negi pasitenkinsi žmogus tokiu datavimu?
Galima perskaityt, kas parašyta ant vieno iš kaspinų;
tą vainiką 1940 IV 28 padėjo Lietuvos Atgimimo Draugijos
skyrių atstovai, susirinkę suvažiaviman (žr. d-jos
leidinio Tėvų žemė ta proga pasirodžiusį numerį).
Tą pavasarį vyko daug panašaus pobūdžio renginių,
ir beveik visad vienas iš darbotvarkės punktų –
vainiko padėjimas prie Basanavičiaus kapo.
Pavasarį pasipylė ir moksleivių ekskursijos Vilniun.
Spėčiau, nuotraukoj, datuotinoj:
1940-ų gegužės pradžia, – vienas iš atvykusių moksleivių.

Štai ir kapinės.

Įėjus pro vartus, pasuki į kairę takeliu, vedančiu į kalnelį, ant kurio raudonuoja gotiško st[iliaus] kapinių koplyčia. Mano bendrakeleivis ją pastebi ir daug intensyviau ima kilti aukštyn. Pasiekęs ją, jis staiga atsigręžia į dešinę ir ištaria: D a k t a r a s   J o n a s   B a s a n a v i č i u s. Juodas niaurus kapo akmuo, papuoštas kukliais vainikais. Ant viršaus gyvų baltų gėlių puokštė. Gėlės truputį apvytę. Prie puokštės, baltam kaspinėly įrašyta keletas jau neįskaitomų žodžių. Kažkoks praeivis paaiškina, kad tas gėles atnešė kažkokios mažos mergaitės ir padėjo ant kapo.

Susitelkę stovim ties kapu to žmogaus, kuris mumyse prikėlė Vilniaus ir gimtosios žemės meilę.

       Aplinkui puošnūs paminklai, meniškos statulos. Vienoj vietoj jaunuolis su švyturiu, ten kitur angelas, angelas, skrendąs su kūdikiu šviesiais padrikais plaukais... Štai garsaus Lelevelio kapas, sunkus ir šaltas Tado Vrublevskio paminklas su bronziniu bareljefu, pritvirtintu prie juodojo marmuro. Povilas Višinskis...

2019 VI 20; vis pagalvoju: o kaip
atsirado šis vienišas nežinomo kareivio kapas
šalia Čiurlionio, ar yra išlikę kokių nors žinių,
kaip ir kur žmogus žuvo? Kodėl buvo
palaidotas čia, o ne Naujosiose Rasose, kur ilsis
palaikai savanorių, žuvusių per Nepriklausomybės
kovas? Šiaip ant kryžių dažniausiai tiksli
žūties data, o čia – tik metai.

       Atsimenu, mačiau paveikslą, kuriame buvo atvaizduota siela, atėjusi pasižiūrėti paliktų namų jai mirus. O tas paveikslas buvo Čiurlionio – iš jo nemirtingojo ciklo „Laidotuvės“. Ir, štai, dabar stoviu prie paskutinio to didžio menininko sunkaus gyvenimo kūrinio, kurį, deja, nebe jis pats sukūrė. Tai jo kapas, nes aiškiai parašyta:

M. K. Čiurlionis.

Kai žiūri į jo kapą ir žinai jį jau mirusį, junti jį šalia savęs, įnešantį daugiau šviesos į kažkada matytus nuostabius jo paveikslus.
       Šalimais medžiai ir nematomos rankos ir akys pro tuos medžius, kaip nuotaikingame jo paveiksle „Miško muzika“. Kapuose slankioja vaikai, kurie siūlo pirkti gėlių. Kažkokios moterys su kastuvais. Jos kalbasi, ginčijasi ir klegasi kurčiu balsu, primenančiu kuosų klegėjimą, rodos, gimtojo miestelio kapinėse, arba mirties žingsnius iš Maeterlincko dramų. Paniuręs senis kasa kažkam duobę ir su kirviu negailestingai kapoja pasitaikančias medžių šaknis.
       Su tylinčiu svetimuoju slankiojame toliau po kapines. Sustoju prie miniatiūrinio paminklo. Mažutis angeliukas, toks ramus nerūpestingas, prisiglaudęs prie šalto kolonos kapitelio, iškalto iš akmens.
Tas angeliukas toks geras ir mažas, primenąs anuos nuostabiai malonius kūdikius patenkintais veidais švelniomis plačiomis nosimis ir lūpomis. Bet ten jis prisiglaudęs prie šaltos akmens kolonos, lyg prie motinos, ir turbūt sapnuoja. Vėl. Niūrus akmuo, šaltas ir daugelio metų prislėgtas. Jame menkos raidžių žymės, o aplinkui išsiskleidę žolynai. Nei vardo, nei pavardės. Raidės nusitrynė, ir jau nebegalima visko gerai įskaityti. Perskaitau tik tragiško džiaugsmo ir žudančios vilties pilną pasakymą: „Aš esu ramybė ir niekados nemirštančio pavasario namų aidas“.

Kampe didelį juodą paminklą supa kareivių kapai,

narsių savanorių, kritusių už šios žemės laisvę. Ir tau rodosi, lyg tas paminklas būtų motina, o jie vaikai, aplink ją rateliu susirinkę. Tik kryžiai skirtingi. Vienų jų puošnesni, kitų menkesni. Kažkas juos išskyrė, nes ant jų paminklėlių skirtingomis kalbomis užrašyta. Juos atskyrė, bet kodėl? Visgi dabar jie draugai, kovoję ir kritę už viską žadančią laisvės idėją, pro domo sua. Žemė ten kažkodėl daug žaliau apsiklosčiusi, daug sodresnės gėlės, turbūt todėl, kad jie buvo jauni.
       Paliekame kapines su svetimuoju ir grįžtam vėl į ramias ir prievakario tyloje skęstančias gatves. Palikę Rasų kalvas su kukliais baltais kryžiais ir skaudžios vilties pilnais žodžiais: „Aš esu ramybė ir niekados nemirštančio pavasario namų aidas“.

Digresija Čiurlionis ir žemininkų karta. Ar būtų pagrindo svarstyt, kuo jų požiūris skyrėsi, tarkim, nuo neoromantikų kartos? Pvz., plg. tą pačią dieną (XI 17) gimusių eilėraščius: Salomėjos Nėries „Šaulį“ ir Broniaus Krivicko „Šaulio tragediją“. — Nežinau, greičiausiai nelabai ką reikšmingo pavyktų išsiaiškint.

(1236) Visiškai tarp kitko: kas? kur? kada?

Šitą nuotrauką nusipirkau dėl dviratininkų, išdidžiai iš šonų stovinčių. Kitoj pusėj – tuščia: nei kas, nei kur, nei kada; ir jokios fotografo žymos – nei spaudo, nei įspaudo. Bet vis tiek ieškai atsakymų į klausimus.

⁋ kas? — Pradinės mokyklos mokiniai su mokytojais. Ką tik įteikti pažymėjimai. Tas, kokį kairėj rankoj laiko dešinėj stovintis dviratininkas, susuktas į tūtelę (ir dar bent keturi tokius pat turi), – pradinio mokslo baigimo pažymėjimas? O kas kairėj stovinčio dviratininko rankoj? Gal koks rekomendacinis laiškas?
Mokytojai – trys prieky sėdintys: du barzdoti vyrai ir moteris tarp jų; aišku, iškart atkreipi dėmesį į neįprastai sėdintį: sukryžiuotos ne tik rankos, ir kojos, ir dar tas akies raištis. Toks mokytojas įstrigtų atmintin, jei ir trumpai būtų mokęs; net mėginau googlint (gal kieno atsiminimuose kas apie vienaakį mokytoją užfiksuota?) – nieko, bet ir vilčių daug neturėjau: dauguma atsiminimų popieriuj.

⁋ kur? — Ech! fotografas, spėtina, dar nebuvo kaip reikiant įgudęs – jei būtų savo aparatą patraukęs bent per gerą žingsnį toliau nuo fotografuojamųjų, matytųs vietovardžio kilmininkas nuotraukos viršuj. Pirkau iš žmogaus, gyvenančio Alytuj. Tai gal čia kur nors Dzūkijoj? Bet nebūtinai.

⁋ kada? — Klausimas, į kurį galima apytiksliai atsakyt remiantis žodžiu pradedamoji: 1920–1922. 1922 X 6 Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą (paskelbtas 1922 XI 23 Vyriausybės Žinių nr. 117); nuo 1923-ių iškabos turėjo pradėt keistis: pradedamoji mokykla → pradžios mokykla. 

Gal jums kas nors daugiau žinoma? gal kur nors ką nors skaitėt ar matėt? gal šiaip kokia mintis, vedanti prie tikslesnių atsakymų, kilo?

(1235) Iš popieryno, lxi: apie žmogų ir Trušelius

Vakar buvau grįžęs prie popieryno: reikia baigt mėžt. Krūva visokio Vydûno – publikacijų kopijos, išrašų sąsiuviniai, vokai. Niekam to nebereiks, ergo, iškeliavo į atitinkamą konteinerį. Aišku, prieš išmesdamas dar paskaitinėjau. O vieno straipsnio kopiją pasilikau: „Rašytojai menininkai“, Pradai ir žygiai, 1926, nr. 6, p. 123–128. Dėl (a) neįprasta, nors ir suprantama reikšme vartojamų žodžių reiškinys ir padaras ir dėl (b) Trušelių.

(a) Apie žmogų kaip reiškinį ir padarą:

... kiekvienas žmogus yra reiškinys savo amžiaus ir savo tautos. Nėra tuo pasakyta, kad jis esąs savo laiko ir savo tautos padaras. Kiekvienas žmogus yra gyvenime mažiau ar daugiau aktingas veiksnys. Bet tuo būdamas, jis atspindina ir savo amžiaus ir savo tautos ypatingumą. Nors labai dažnai jis yra ir tik laiko ir aplinkos padaras. [...] Kiekvienas tuo yra kuo daugiau, kuo mažiau jis gyvena esmingai. (p. 125)

— Ar yr pagrindo tuodu žodžiu šitokiom reikšmėm įvardint kaip (filosofinius?) terminus? – gal ir kvailas klausimas.

(b) Neįsivaizduoju, kas dabar panašiam kontekste pasitelktų vietovardį Trušeliai:

Žmonės, Lietuviai, ypatiai jaunimas, nepaprastai gausingai susigrūdo didiose vietovėse. Jie gyvena maždaug kaip seniau, kad retkartiais žmonės rinkoj kimšosi. Toliau daug daugiau negu seniau pateko, tarsi, statiai iš Lietuvos kaimo in dideliausiąsias pasaulio vietoves. Ir jie didiai puikuodami apsitaisė ir stengėsi pasielgt kaip žmonės, kurie ten gimę. Bet žmonių prigimtis neapsivertia tuo patiu laiku kaip nukeliauni iš Trušelių lig Paryžiaus arba Romos. (p. 126)

Jei gerai supratau, šito kaimo prie Klaipėdos vardas čia pasitelktas taip, kaip kad mes dabar pasitelkiam (dažniausiai) Balbieriškį. — Vydûnas kaip lietuvninkų reiškinys.

(1234) Visiškai tarp kitko: kas per dviratininkai galėtų būt?

Taip, nebe tekstiniai, o vaizdiniai įrašai tinklarašty ėmė rastis. Na, sakykim, toks fototarpsnis atslinko.
Va ką tik atkeliavo nusipirkta nuotrauka, kurioj net 14 dviratininkų. Visi tvarkingai sustoję, visi vienodai pasipuošę dvispalvėm juostom per petį, dviračių vairai irgi papuošti – dvispalvėm vėliavėlėm.

— Kas čia per kompanija galėtų būt? – ir nieko pagrįsto neateina į galvą. Kokios nors organizacijos nariai?

 

Antroj nuotraukos pusėj – spaudas:

Truputį paieškojau. – Laižuvoj prieš karą buvo Antano Indrulio fotoateljė, bet spaude aiškus vardo inicialas – K. Gal brolis? važinėjo aplink Laižuvą fotografuodamas sutartose vietose.

Beje, tolumoj gan aiškiai matyt kaimas, turėjęs savo malūną. Gal Purpliai? — Bet ką čia aukštaitis būdamas gali išmanyt.

— Būčiau labai dėkingas, jei pasidalintumėt savo žiniom ir įžvalgom. Gaila, nesu facebookinis, ten daugiau žmonių bent jau akį užmest galėtų. Jei kas patarpininkautų, iš anksto ačiū.  

(1233) Dėl juoko, bet ne tik: Pasvalio geišos

kaip kairiarankis, atkreipiau dėmesį: puodukai kairėj rankoj
gal darant atspaudą negatyvas buvo apverstas?

Internetiniam aukcione nusipirkau dvi nuotraukas, galima sakyt, diptichą. Nuotraukų autorius – pagrindinis prieškarinio Pasvalio fotografas Antanas Katilis/Katilius. Viena nuotrauka su spaudu:



Apie 1920–1939 metus turėjo fotoateljė Vilniaus gatvėj 10 ir Vytauto Didžiojo aikštėj, be to, knygyną, raštinės ir fotoprekių parduotuvę. (Jonas Nekrašius straipsny „Fotografijos raida Šiaurės Lietuvoje“ rašo, esą 1939-ais su žmona vokiete išvyko Vokietijon ir tolesnis likimas nežinomas; Zita Pikelytė disertacijos Lietuvos provincijos fotografija 1918–1940 metais priede (p. 202) pateikdama AntK biogramą nemini Vokietijos, bet rašo, kad 1949-ais su šeima buvęs ištremtas į Sibirą (ir kad Pasvalio krašto muziejuj yra jo spaudu žymėta nuotrauka Sujetichoje 1957-ais). Šitą faktą lengva patikrint, pasižiūrėjau:

Katilius Antanas, Povilo, g. 1893, gyv. Pasvalyje, men[ininkas] [sic!]. Tremtis – 1949 03 25 Sujeticha, Taišeto r., Irkutsko sr.; paleistas 1957 01 21, 1958 grįžo į Lietuvą. (Lietuvos gyventojų genocidas, t. IV: A–M, p. 536)

Ištremtas vienas, jokių šeimos narių. Ar gali būt, kad abu faktai tikri: 1939-ais su žmona išvyko Vokietijon, per karą ar karui vos pasibaigus grįžo Lietuvon vienas? Balažin. Jokio straipsnio apie fotografą AntK neteko skaityt. (Gal kas žinot, gal buvo?)

Ir dar apie tas Pasvalio geišų nuotraukas. Spėčiau, tokios galėjo būt pardavinėjamos fotografui priklausiusiam knygyne ar parduotuvėj kaip atvirukai ar atvirlaiškiai.

(1232) Visiškai tarp kitko: apie kaimynų himnus

iek pajėgdamas seku, kas daros Gudijoj; fiksuot savo vertinimus ar spėjimus būtų susireikšminimas, bet viena tema, vis besisukiojanti galvoj, filologinė, tad gal ir pateisinamas šis įrašas; nors ir visai neaktualus dabar. — Dar prieš visus rinkimus, birželio 23-ią, lrt.lt buvo paskelbtas Gintauto Mažeikio tekstas „Baltarusija: dar ne dainuojanti, dar ne revoliucija“, kuriame yra sakinys „Revoliucijos būtinai dainuoja.“

Dabar drąsiai galim sakyt: revoliucija jau prasidėjusi. Iš reportažų daugiausia girdim šūkius (Уходи! Выпускай!) O kaip dainos? Cojaus „Хочу перемен!“ vadinama neoficialiu protestų himnu. (Beje, prisiminiau vokiečių grupę Scorpions ir jų dainą „Wind of Change“, kurią gal ir su išlygom galima vadint perestrojkos, Sovietų Sąjungos, viso vad. Rytų bloko žlugimo laikų himnu.) — Bet ar to bus gana?

Jei revoliucija laimės, ne, reikia tikėt: kai revoliucija laimės, beveik neabejotina, bus pakeista valstybės vėliava – vietoj sovietinės (tik be kūjo su pjautuvu) bus vėl balta-raudona-balta; ir herbas – grįš Vytis. Ir dabartinis oficialus himnas (irgi „patobulintas“ sovietinis), spėtina, bus keičiamas. Ką susigrąžinę demokratiją broliai ir sesės gudai giedos?

Filharmonijos choristai sugiedojo gudų egzilio himną „Магутны Божа“ (žodžiai Natallios Arsennjevos – Vilniuj gimnaziją baigusios, universitete studijavusios). Besiklausant – dzingt galvoj: pala, ar nebuvo šitas tekstas išverstas į lietuvių kalbą? Lyg ir buvo. Taip, išvertė Birutė Baltrušaitytė, buvo Šiaurės Atėnuos 1993 III 26, p. 7:

Galingas Dieve

Tautų Valdove, galingas Dieve,

Kursai teisingai valdai visus,

Tegu palaima Tavoji liejas

Į Baltarusios [sic!*] žalius laukus!

Kasdieniam triūsui kloties suteiki,

Pasotink duona visų namus,

Kiekvienai sielai stiprybės reikia,

Tegu teisybė širdy nubus!

Tegu našumo javams nestinga,

Tebūna derlius rudens dosnus!

Tegu galinga, tegu laiminga

Tauta manoji per amžius bus!

--------------------------

* Taigi valstybės pavadinimo variantas Baltarusia, kurį kai kas dabar siūlo vietoj Baltarusijos, ar tik ne šiame vertime pirmąkart užrašytas? Čia kirčiuojamas trečias, ne paskutinis skiemuo.

Bet ar tiks tokie žodžiai kaip himnas, kaip spėju, palygint sekuliariai tautai prasidedant XXI amžiaus trečiam dešimtmečiui? — Gal pasirinks „Пагоня“ (žodžiai gudų poezijos klasiko Maksimo Bahdanovičiaus, kurio ir kūryba, ir gyvenimas irgi susijęs su Vilnium). Šito Bahdanovičiaus eilėraščio yra net du (o gal ir daugiau?) vertimai į lietuvių kalbą – Eugenijaus Matuzevičiaus ir Birutės Baltrušaitytės. Žodžiai susiję su herbu. — Matuzevičiaus vertimas (Tiesa, 1993 III 25, p. 3):

Vytis

Kai tik nerimas sieloj prabyla

Dėl Tėvynės kančių ir vargų, –

Atminty Aušros Vartai iškyla

Ir kariai ant grėsmingų žirgų.

Tykšta putos, žirgams tiems šuoliuojant,

Lekia, veržias pirmyn šniokšdami...

Tai lietuviški vyčiai prajoja, –

Nesustos ties jokia kliūtimi.

Ir į tolį bekraštį jūs skriejat,

Amžių metai dar jums prieš akis.

Kur taip skubat, pavyt ką norėjot?

Kur sustosite, kas pasakys?

Gal, Tėvyne, jie skrieja ir lekia

Ir pavyt nori Tavo vaikus,

Kur užmiršo Tave, atsisakė

Ir uždėt leido pančius sunkius?

O jūs belskit kardais jų krūtinėn –

Tegu tapt svetimais neišdrįs!

Tepajunta, kaip naktį kankinas

Dėl gimtosios šalelės širdis...

O Tėvyne, o Motina brangioji,

Kokį skausmą turi Tu patirt...

Bet atleisk savo sūnui, Gimtoji,

Už Tave jam Tu leiski numirt.

Skrieja lekia žirgai tie į tolį.

Tolumoj – žvangesys brizgilų...

Nieks negali tų vyčių lig šiolei

Nei įveikt, nei pastot jiems kelių.

Papildas: dar vienas „Pahonios“ vertimas
Literatūra ir menas, 2020 IX 11, nr. 15, p. 3

Baltrušaitytės vertimas – kaip patikslinta skliaustuose, „naujas vertimas su vienaskaita“ – iš ten pat, kur ir „Galingas Dieve“, – 1993 III 26 Šiaurės Atėnų:

Vytis

Vos tik nerimas juodas apninka

Dėl tėvynės – ir smelkias širdin –

Atminty Aušros Vartai nušvinta,

Lekia raitelis – veržias pirmyn.

Baltos putos nuo žąslų nutykšta, –

Vis veržliau, vis trankiau dundesys...

Šio narsaus Lietuvos žemių vyčio

Sustabdyt niekada nepavyks.

Vis pralenkdamas virtinę metų,

Tu veržiesi tolyn ir tolyn.

Ką gi vejasi žirgas patrakęs?

Kas gi šaukia tave, karžygy?

Galbūt jis, Baltarusija, genas

Nedėkingus tavuosius vaikus,

Kurie išdavė motiną savo,

Į vergiją pardavę savus?

Kalavijais byloki į širdis,

Svetimšaliais neleiski pavirst!

Tegu dieną ir naktį jie girdi,

Kaip dėl tėviškės siela nerims!

Motin mano, brangioji tėvyne,

Ši gūdžioji gėla neapleis...

Trokštu tau paaukoti gyvybę,

Savo sūnui kaltybes atleisk!

Lekia žirgas pirmyn sunerimęs,

Tik pakinktų girdėt žvangesys...

Šio senobinio vyčio skriejimo

Sustabdyt niekada nepavyks!

Ankstesnis, pirmasis Baltrušaitytės „Vyčio“ vertimas, kurį galima vadint: „su daugiskaita“, buvo paskelbtas Naujojo Židinio-Aidų 1992-ų nr. 5 (p. 22–23: originalas + vertimas + straipsnelis apie Bahdanovičių „Baltarusių poetas – ‘Vyčio’ autorius“); jei kas susigundytų lygint, štai tas vertimas (pavadinimas toks pat kaip vėlesnės redakcijos – vienaskaitinis „Vytis“):

Kai tik širdį neramią užpuola

Neviltis dėl tėvynės vargų, –

Aš menu Aušros Vartų šventovę,

Kur šuoliuoja kariai ant žirgų.

Baltos putos nuo žąslų nutykšta, –

Vis veržliau, vis trankiau dundesys...

Šių narsių Lietuvos žemės vyčių

Sustabdyt niekada nepavyks.

Lekiat jūs neužmatoman tolin

Ir pralenkiate ilgus metus.

Ką jūs vejatės šitokiais šuoliais?

Kas į kelią pasišaukė jus?

Galbūt jie, Baltarusija, genas

Nedėkingus tavuosius vaikus,

Kurie išdavė motiną savo

Ir vergijon išvarė savus?

Kalavijais bylokit į širdis,

Svetimšaliais neleiskite virst!

Tegu dieną ir naktį jie girdi,

Kaip dėl tėviškės siela nerims!

Motin mano, brangioji tėvyne,

Ši gūdžioji gėla neapleis...

Trokštu tau atiduoti gyvybę,

Savo sūnui kaltybes atleisk!

Lekia priekin žirgai sunerimę,

Tik pakinktų girdėt žvangesys...

Šio senobinio Vyčio skriejimo

Sustabdyt niekada nepavyks!

— Nežinau, gal klystu, bet: (a) „Vyčio“ tekstas per ilgas, na kas ramiai ištvers 5 min himną? (b) mano galva, tekste per daug praeito amžiaus pradžios tautinio romantizmo; kai skambant „Pahoniai“ matai Kosto Kalinausko ir kitų sukilėlių perlaidojimo vaizdus, viskas tvarkoj; o ar nesipjautų tekstas ir vaizdai iš dabartinio Minsko? Kitos šalies sostinės vaizdais (Aušros Vartų) juk nelabai išeina „iliustruot“ savo himną. [VIII 26: o prekybos centre „Pahonia“ skamba puikiai: tekstas + vaizdas = postmodernizmas :)]

Mažeikis dar mini vad. vėliavos himną – „Наш сцяг“ (žodžiai Uladzimiro Niakliajevo; jo poezijos vertėjas lietuvių kalbon – Jonas Liniauskas, šį tą yra ir Vladas Braziūnas vertęs). Nežinau, ar „Mūsų vėliava“ išversta; vertėjai turėtų žinot. Kas per poetas, galima susipažint čia (Liniausko vertimai, yra ir vertimų knyga Polonezas) ir čia (Braziūno vertimai). Lyginant su „Galingu Dievu“ ir „Vyčiu“, tikrai tinkamesnis – kaip himnas – dalykas.

Pirmosios trumpai gyvavusios Gudijos Respublikos himnas – Kraucovo Makaro (Kriaučiaus Makaro) parašyta savanorių žygio daina „Мы выйдзем шчыльнымі радамі“ su žodžiais „На бой – усе да аднаго!“ dabar skambėtų gal ir per daug karingai.

Be abejo, ne pašalinių reikalas svarstyt kaimyninės valstybės himno reikalus – patys viską nuspręs; kaip ir kitą dalyką: vieną ar dvi kalbas skelbt valstybinėm. Ne tas dabar jiem svarbiausia.

Priedurai (pagalvojau: verta užfiksuot tai, kas užsimirštų)

Vitebskas, 2020 VIII 21 (Alesio Pileckio nuotrauka ir tut.by); plakatų stilius labai panašus: viena ranka?

(1) Trys plakatai, už kurių užkliuvo akys, per „muzikinį pasivaikščiojimą“ Vitebske, Šagalo mieste, pro 2014-ais Rotušės aikštėj pastatytą kunigaikščio Algirdo paminklą (2020 VIII 21): „Марк Шагал и ты шагай!!!“, „Віцебск – горад вольных“ (dėl город-горад; į O įrašytos A) ir „Магдэбургскае права ніхто не адмяняў“ (Magdeburgo teisę Vitebskui suteikė Žygimantas III Vaza 1597-ais, ir herbą).

 

Alesio Pileckio nuotraukos fragmentas iš tut.by

(2) Kas mus daugiausia pasiekia? Žinios apie įvykius – apie tai, kas dedas Gudijos gatvėse, aikštėse, kalėjimuose ir pan. O kas daros žmonių galvose? Kokia klostosi vertybių hierarchija tirpstant baimei? Kokia kultūrinė ir istorinė savivoka atsidengia? Man tokie klausimai atrodo prasmingiausi. Vertybinė hierarchija: dabar svarbiausia teisingumas; bet štai VIII 23 Vitebske vykusio „Laisvės maršo“ pagrindinėmis miesto gatvėmis vienas iš dalyvių – 18-metis Mečislavas Dobrianskis jau kalba apie laisvę ir tiesą:

Я студент Академии управления при президенте, как бы ни было это иронично. Я хочу насладиться здесь видом свободных людей. Ведь свобода – это самая большая ценность, которая у нас есть. У меня есть любимый флаг – значок с ним у меня на лацкане. Бело-красно-белый у меня ассоциируется с белорусской культурой и историей. С ним связана целая веха в судьбе народа, за него были многие наши известные литераторы: от Янки Купалы, Якуба Коласа до Владимира Короткевича и Василя Быкова. Нынешний государственный флаг – по сути, искусственное образование. Но сейчас неважно, под каким мы флагом сюда пришли. Главное, чтобы мы добились демократических перемен и правды. (cit. iš ten pat, iš kur ir foto, – tut.by)

Vasilio Bykavo pavardė užkliuvo. Rašytojo, kurį Brodskis ir Miłoszas siūlė apdovanot Nobelio premija. Nuo 1997-ų pabaigos (dabar 18-metis MD dar buvo negimęs) politinis pabėgėlis, tėvynėn grįžęs 2003-iais tik numirt (beje, jo karstas atsisveikinant buvo uždengtas balta-raudona-balta vėliava [ar tikslu būtų sakyt trumpiau: tautine vėliava, nebeminint spalvų?]). Lukašenkos kritikas, siūlęs Gudijai orientuotis ne į Rytus, o į Vakarus. Talentas + moralinis autoritetas, kaip ir nobelistė Sviatlana Aleksijevič. Lukašenkos laikais diegtas gudų literatūros kanonas irgi ima keistis?

[prieduras pratęstas 2021 II 25] Dėl kanono, patys gudai atsirinks, tikrai ne mūsų rūpestis. Besikapstydamas popieryne, užtikau išsiplėstą in memoriam, vertėjo Algimanto Antanavičiaus rašytą. Vėl perskaičiau ir pagalvojau: verta jį čia imt ir įdėt – gal kam šis tekstas padės atrast Bykavą kaip rašytoją, ir XXI amžiaus trečiam dešimtmety skaitytiną (tuolab kad nemažai jo išversta į lietuvių kalbą)? Be to, paliesta tema: Bykavas ir Lietuva. Štai tas in memoriam:

Jis buvo su mumis

       Mirė Vasilis Bykavas (1924.VI.19 – 2003.VI.22). Laidotuvės įvyko birželio 25 d. Minsko Rytinėse kapinėse. Pagerbti ir amžinybėn palydėti mylimo Tėvynės sūnaus susirinko apie penkiasdešimt tūkstančių žmonių, suplaukusių iš visos Baltarusijos. Plevėsavo tautinės vėliavos, prie karsto kalbėjo rašytojai, velionio bendražygiai. V. Bykavą vadino tautos sąžine, ir tie žodžiai skambėjo kaip didžiausia pagarba rašytojui, kuris gyvenime ir kūryboje pirmiausia klausė sąžinės balso – visada sakyti tiesą, vien tiktai tiesą.

       V. Bykavas rašytojo plunksnos ėmėsi norėdamas pasakyti tiesą apie karą, nes buvo nepatenkintas daugeliu karo tematikos knygų, parašytų pagal literatūros šablonus. Tačiau pirmieji bandymai negreit išvydo šviesą - ne vien dėl to, kad rašyti tiesą dar buvo labai nepalankus metas, bet ir dėl to, kad pats sau be galo reiklus rašytojas suprato, jog tiesa labai aukštame bastione, vienu šuoliu nepasiekiama. Jis prisipažįsta tik keletą kartų buvęs arti didžiosios tiesos apie karą, ir jos viršūnė po senovei rūsčiai tebedunkso praeities miglose. Bet kad ir kokia nepasiekiama ji būtų, reikia kopti aukštyn, kadangi žmogus, pasak Heinricho Böllio, nustoja būti menininku ne tada, kai sukuria prastą kūrinį, o kai ima bijoti bet kokios rizikos.

       V. Bykavas rizikos nebijojo ir, remdamasis savąja gyvenimo patirtimi, rašė apysaką po apysakos apie paprastus eilinius, apie tuos, kuriems nereikia nei ordinų, nei šlovės, kuriems naktį svarbiausia sulaukti aušros, dieną – sulaukti vakaro, na o paskui, jeigu duos Dievas, sugrįžti namo. Iš tų apysakų paminėtinos „Trečioji raketa“, „Jo batalionas“, „Prakeiktoji aukštuma“, „Sotnikovas“, „Mirusiems neskauda“. Alesis Adamovičius jas pavadino tragiškomis odėmis motinėlei pėstijai ir, vaizdžiai apibūdindamas rašytojo kelią, pabrėžė, jog tai „tiesi linija, net liūdna, kokia tiesi“ – apysakos vis apie tą patį, niekur nė mažiausio mėginimo mėgdžioti karinės prozos zigzagus ir paraboles. Nenuostabu, jog netrukus atsirado „patarėjų“, kurie mėgino savo kolegą nuo tos tiesios linijos nustumti, sakydami, kad gal jau metas keisti temas. O kritikai, pasivadinę karo meno specialistais, ėmė visaip niekinti vieną iš geriausių rašytojo apysakų „Mirusiems neskauda“. Visuomenės sąmonę suaudrinęs kūrinys jiems užkliuvo dėl to, kad, girdi, rašytojas pripasakojęs nebūtų dalykų, kad jo pavaizduotos situacijos neįmanomos, nes taip kariauti neleidžią statutai.

       Tų tariamai geranoriškų pamokymų rašytojas nepriėmė ir taikliai atsikirto statutinės prozos rašeivoms, kurių šedevruose „komisarai atsiranda flanguose ir ima drąsinti karius kritiškiausiais momentais, nė minutės vėliau, o kokia nors partizanų tetulė, švaistydamasi automatu ne blogiau kaip puodšake, paima į nelaisvę iškart keturis esesininkus“. V. Bykavo kūriniuose matome visai ką kita: tie rėksmingi politrukai ir smeršininkai (šnipų naikintojai) mūšyje elgiasi kaip paskutiniai bailiai ir tik taikosi, kaip išnešti sveiką kailį.

       Kitos temos rašytojui irgi rūpėjo. Jo kūryboje randame labai ryškių prieškario gyvenimo siužetų, ypač apysakoje „Negandos ženklas“ ir romane „Karjeras“. 1988 m. parašytoje apysakoje „Gaudynės“ pasakojama apie tragišką valstiečio šeimos likimą kolektyvizacijos ir Stalino represijų metais. Per pastarąjį dešimtmetį parašytų apsakymų ir apysakų tematika dar įvairesnė: bolševikų žiauriai numalšinto Slucko valstiečių sukilimo įvykiai („Juodgirės lydimuose“, „Prieš galą“), Kuropatų žudynės („Geltonas smėliukas“), ujamos ir niekinamos kolūkietės pasipriešinimas smurtui ir žūtis Gulago sniegynuose („Velykų kiaušiniai“).

       V. Bykavas buvo vienas iš tų rašytojų, kurie nuosekliai ardė blogio imperijos pamatus. Kartu su baltarusių istorikais ir publicistais jis paskelbė visam pasauliui baisią tiesą apie masines žudynes Kuropatuose, aktyviai darbavosi Baltarusijos martirologo draugijoje. Užniršę priešininkai ėmė rašytoją begėdiškai šmeižti. V. Bykavo nepakentė ir dabartinė Baltarusijos valdžia. Negalėdamas gyventi ir publikuoti savo kūrinių tėvynėje, rašytojas 1998 m. Suomijos PEN centro kvietimu emigravo į Suomiją. Nuo 2000 m. gyveno Vokietijoje, Čekijoje. 1998 m. buvo apdovanotas prestižine tarptautine Šv. Valentino aukso premija už principingumą ir kūrybos humanizmą, 1999 m. – Maskvos literatūrine premija „Triumf“.

       Vasilis Bykavas buvo nuoširdus Lietuvos bičiulis. Gyvendamas Gardine, atvažiuodavo pasižmonėti į Vilnių. Iš kokio nors Maskvos renginio dažnai grįždavo kartu su mūsų rašytojais. Jam labai patikdavo vasaroti rašytojų namuose Nidoje, kur, kaip teko iš jo paties girdėti, ne tik gera būdavo ilsėtis, bet ir labai sekdavosi rašyti. Ne kartą rašytojas lankėsi ir nepriklausomoje Lietuvoje. O tragiškomis 1991 m. sausio dienomis jo balsą Lietuva išgirdo per radiją. Rašytojas smerkė smurtą, kalbėjo iš toli, bet buvo kartu su mumis. Ir dabar su mumis jo kūryba. (Metai, 2003, nr. 8/9, p. 187–188)

P.S. Nobelio premijos laureatė Sviatlana Aleksijevič nuo 2020-ų rugsėjo pabaigos Vokietijoj. Kai išvyko iš tėvynės, mintis, kad: ar ne suvisam?, tik šmėkštelėjo; dabar, 2021-ų vasario pabaigoj, galvoj sukiojas klausimas: ar neištiks ir jos toks pat likimas, kaip Bykavo – grįš tik numirt?

Stasys Eidrigevičius laišką pavertė plakatu

(3) Sekmadienį, IX 27, Prancūzijos Prezidento vizito į Lietuvą išvakarėse, Darius K. per FB išplatino tokį laišką: 

Prancūzijos Respublikos Prezidentui Ponui Emmanueliui Macronui

Vilnius, 2020 m. rugsėjo 27 d.

Pone Prezidente,

1990 metais mes, už savo laisvę kovoję lietuviai, atkakliai beldėmės į Prancūzijos ir Europos sąžinę. Ir pagaliau buvome išgirsti.

Šiandien į Jūsų ir mūsų sąžinę, į Europos sąžinę, beldžiasi mūsų broliai ir sesės baltarusiai. Jų moterys ir vyrai patiria nežmoniškus kankinimus. Ir tai dedasi XXI amžiaus Europoje!

Tikimės, kad Jūs ir laisvę mylinti Prancūzija išgirsite skausmingą Baltarusios žmonių laisvės šauksmą.

Su pagarba,

Lietuvos rašytojai, menininkai, mokslininkai

Parašų vietoj – 45 asmenvardžiai; 41-as mano (paskutiniai penki – tų, kurie seniai seniai rengėm ir leidom Sietyną). — Pagalvojau: derėtų užfiksuot du dalyku:

(a: kaip šis laiškas atsirado) Laiško idėja – Rūtos J., tekstą surašė Darius K. ir Valdas P., aptartas ir „palaimintas“ buvo tokiu pat būdu, kaip aptardavom ir „palaimindavom“ nepasirašytas Sietyno Pratarmes; tada kreiptasi į nužiūrėtus žmones klausiant, ar pritartų = pasirašytų (kad atsirastų pagrindas frazėms à la: „45 вядомых літоўскіх інтэлектуалаў заклікалі Макрона пачуць беларусаў“ ar „an open letter to Macron [...] signed by more than forty leading Lithuanian cultural figures“).

(b: kodėl pasirašiau šį laišką, kodėl noriu, kad dabar būtų kišamasi į Gudijos reikalus) Civilizuotam pasauly turi būt dalykų, kurie yra principiniai, t.y. dėl kurių negalima nusileist. Tokie principiniai dalykai surašyti Visuotinėj žmogaus teisių deklaracijoj (kurią yra ratifikavusi ir Jungtinių Tautų narė Gudija). Ne kokį politologinį straipsnį rašau, nevardinsiu, kokios Deklaracijoj garantuojamos žmogaus teisės dabar kaimynystėj pažeidžiamos (žr., pvz., JT Žmogaus teisių tarybos rezoliuciją). Taip, galima reaguot ciniškai: na ir kas iš to? ką tos JT, ką tas Macronas gali padaryt? nieko! o tokių laiškų pasirašinėjimas – tai visai naivumo viršūnė; galima taip reaguot, bet, esu įsitikęs, egzistuoja ir turi egzistuot toks dalykas kaip žmonių solidarumas, kad ir kaip kai kam šis žodžių junginys juokingai skambėtų. Tai irgi principo reikalas. 

P.S. BNS parengtame pranešime yra tokia sakinio pabaiga: „laiške, kurio autoriai vartoja ‘Baltarusios’ pavadinimą“ (Darius už Baltarusią). Baltarusia galėtų pakeist Baltarusiją kaip užsilikusį sovietizmą. Baltarusiją „sovietiniu žodžiu“ mano esant ir kai kurie gudai, pvz., Vilniuj gyvenantis Uladzislaŭas Ivanoŭas-Harbickis; Šiaurės Atėnuos (2020 IX 25, nr. 18, p. 2) yra jo rašinys „Apie kraštovardį Gudija: trumpos sociolingvistinės pastabos“: iš pavadinimo aišku, kad autorius už Gudiją ir gudus (prie jo pateiktų šio kraštovardžio ir tautovardžio vartojimo pavyzdžių galima būtų pridurti: Bostone leistoj Kapočiaus LE nieko nerasim prie B, reikia žiūrėti G; papurtęs atmintį padariau išvadą: neigiamų gudo konotacijų būta XIX amžiuj [kad tu, gude, nesulauktum etc.], bet nuo XX amžiaus pradžios – nieko panašaus). Manyčiau, gerai būtų, jei liktų Baltarusia ir Gudija, ir tesirenka, kas kam labiau patinka.

(4; 2022 III 27) Vakar buvo 104-os Gudijos nepriklausomybės paskelbimo metinės – Дзень Волі. Naša niva kaip tos dienos paminėjimo pačioj Gudijoj simbolį įvardijo senutę, kuri, apsigobusi tautine vėliava kaip skara, išėjo pasėdėt ant suoliuko kieme (žr. kairėj). Nežinau, gal klystu, bet viltis dėl laisvos Gudijos siečiau ne su taikiom akcijom, o su tuo, kas mezgasi kovojančioj Ukrainoj, – vakar prisiekė Kosto Kalinausko bataliono kariai savanoriai. — «Гэта будзе армія, якая пазней вызваліць Беларусь.»

P.S. (IV 23) Šiandien perskaičiau: senutė – 78-erių Alena Kandraševič; už tautinę vėliavą buvo nubausta 1920 rublių (≈ 650 eurų) bauda: «Я дзіця вайны. Добры падарунак мне да Дня Перамогі», – уздыхае яна.

P.P.S. (V 26) Keistai (nieko nesakantis žodis, bet kito nerandu) pasijunti perskaitęs nuomonę, kuri tokia pat kaip ir tavo; nuomonę 19-mečio Cichano Kliukačiaus, po pusantų metų išėjusio iš kalėjimo ir ketinančio prisijungt prie Kosto Kalinausko bataliono: «Беларусы ўжо павінны зразумець, што мірным пратэстам мы ніколі не даб’емся таго, чаго хацелі дамагчыся. Надыходзіць такі час, калі трэба пераходзіць да метадаў сілавога супраціву, мэтадаў прамога дзеяння. Толькі так мы зможам перамагчы гэты рэжым, гэтую дыктатуру. Іншых шляхоў, акрамя сілавога, у нас зараз няма.»

(1231) Visiškai tarp kitko: geltona rožė, raudonos rožės

r jums yr tekę matyt, kad pašarvotas mirusysis rankose laikytų rožę? Nesu matęs. Dar dviejų žmonių paklausiau, ar yr matę, – irgi: ne. Šv. paveikslėlis, balta nosinė – taip, bet rožė ar kokia kita gėlė – na ne.
Kodėl klausinėjau? Naujausiam Metų numery (5/6) yra Ingmaro Bergmano filmo Riksmai ir kuždesiai (1972) apmatai, iš švedų kalbos versti Zitos Mažeikaitės (patinka Bergmano scenarijai – nes nesiimama įvardint to, ko tikriausiai ir neįmanoma adekvačiai išreikšt žodžiais, – kas dedas žmogaus viduj, galvoj ar širdy, kaip sakoma: fiksuojami tik veiksmai ir pokalbiai, tai, ką galima pamatyt ar išgirsti; tiesa, šitam scenarijuj yr dienoraščio ištraukų, bet dienoraštis – pokalbio su savim atmaina; atsiprašau, nuklydau šonan).
— Sunkiai miršta viena iš trijų seserų.

Įsivaizduokime ramų, apniukusį, tamsoką rudens rytą, auštantį po Agnes mirties. Palaikų tvarkytojos jau atėjusios, tai dvi našlės, pagyvenusios, sumanios. Yra dar dvi moterys, valytojos. Namas pilnas kuždesių ir kavos aromato.
Palaikų tvarkytojos užsidaro mirusiosios miegamajame, kad pagarbiai, rūpestingai atliktų savo svarbų darbą: jos numazgoja numirėlę, sušukuoja, aprengia, padažo, už skruostų prikiša vatos. Ilgos baltos kojinės, balto šilko bateliai, apatiniai ir glotnūs, ką tik išlyginti lininiai marškiniai plačiomis rankovėmis. Ant galvos – nedidelis gobtuvas, kaspinėliais surištas po smakru. Galiausiai – geltona rožė tarp vos papudruotų pirštų. (p. 89)

Sakysit: gal čia kokia skandinavų tradicija – ta rožė mirusiojo rankose? Kelias sekundes ir aš taip galvojau. Bet iš atminties bemat išniro Fausto Kiršos dienoraščio įrašas apie ką tik mirusį Kazį Binkį (mirė 1942 IV 27 aštuntą valandą vakaro savo namuos Kaune, Vydūno alėja 20; Kirša vokietmečiu buvo oficialiai nepripažįstamos Lietuvių Rašytojų Draugijos pirmininkas):

IV.28. 12 val. rašytojų vardu p. Binkienei ir šeimai pareiškiau užuojautą. Binkis guli lovoje. Aprengtas. Beveik nepasikeitęs. Išsirgęs, išbalęs. Bet gražus, su šypsena. Dvi žvakės stiklinėse dega. Trūksta žvakių. Nei kryžiaus, nei švento paveikslo – nieko nėra. Daro neįprastą įspūdį. 19 val. vėl buvau lankyti velionio. Laidojamas valstybės lėšomis. Rašytojų draugija išrūpino valdžios laidojimą. Norėta šarvoti Karo muziejuje. Gen. Nagevičius nenori. Dr. Juška, Mokslo departamento direktorius, irgi priešingas. Velionis guli karste. Keturios žvakės. Dvi raudonos rožės jo rankose. Skulpt. Pundzius nuėmė kaukę. Rašytojų draugijai daug kas reiškia užuojautą. (Metai, 2002, nr. 2, p. 108; publikaciją parengė Jonas Šlekys)

Nežinau, gal ką galima išgooglint, bet nė nebandžiau. Ko nors nesuprasti juk gal net įprasčiau, nei lyg ir žinoti, ką tas ar kitas dalykas reiškia.