(753) Visiškai tarp kitko: du natiurmortu ir mintigalis

Pavasaris ir ruduo – pereinamieji kambariai;

vasara ir žiema – svetainė ir miegamasis.

Patinka įeit pereinamajam kambarin, sustot ir svarstyti:

autis batus ar nesiauti?
Čia, pereinamajam kambary. 

Lyg ir čia derėtų nusiauti.

Ir kad pasklistų per dieną suprakaitavusių kojų kvapas?

Ne.

Tikslas – vonia, bet ji nesisieja nė su vienu metų laiku.

(752) Užparaštė, cix: apie sugretinimą kaip meninę priemonę

Palyginimas yra iš paprastųjų ir dažniausiai pasitelkiamų meninių priemonių: „dviejų reikšmių sugretinimas siekiant ekspresyvumo“. Gera priemonė.
Štai skaitai eilėraščio pradžią:

Kalbu apie gražų vyrą,
dailų it jaunas dievas, bet vyrą nejauną:

blausiai švytintis, kaip jaunas dievas,
aštrus ir sausas, kaip vėjas,
žvilgsnį apblausiantis dievas aguonų
ir vokus klijuojantis miego niūniuojantis dievas [etc.]
(Agnė Žagrakalytė, Visa tiesa apie Alisą Meler, 2008, p. 118)

Ir jei imi tapatintis, – juk veikia? – argi gali būti kitaip?
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O štai kitas palyginimas (iš Jono Dauguviečio atsiminimų knygos Gyvenimas duobėj, 1997). Pasakojama apie suimtąjį 1948-ais per išleistuves Kauno gimnazistą Algį, etapai: Kaunas–Vilnius; Vilnius–Maskva, Maskva–Leningradas. Leningrade buvo formuojami etapai Šiaurės link. Dalino vagonus vyrams ir moterims, o galų pagalėj – likutis. Tai vienas vagonas tapo mišrus (truputį iš pradžios užgriebiant):

Etapo vargai, kratos, sėdėjimas stotyje ant asfalto – visa tai jau nebebuvo naujiena, bet tai, kas jų laukė vagone, nustebino ir visko mačiusius. Ech, ta rusiška netvarka.. Matyt, koks nors pilietis viršininkas buvo neišsipagiriojęs, formuodamas etapą gerokai pripainiojo. Kadangi etapas buvo mišrus, vyrai ir moterys, tai skirstė pagal lytį, vyrus į vienus vagonus, moteris į kitus. Skirstė skirstė, liko vienas vagonas ir dvi grupelės kalinių: pusė vyrų ir pusė moterų. Ką daryti viršininkui? Čia beveik kaip tame rebuse, kai reikėjo perplukdyti vilką, ožką ir kopūstą. Bet čia tau ne kokia ten sumauta upė, o nuotolis tarp Leningrado ir Intos. Nesiuntinėsi gi vagonų pirmyn ir atgal, daugiau vagonų, matyt, irgi lengvai neduoda, kiek užsakė, tiek ir gavo. Žodžiu, ilgai negalvoję, vietiniai viršininkai nutarė, kad nieko bloga neatsitiks, jeigu viename gale gyvulinio vagono važiuos vyrai, o kitame moterys. O ką? Ir neatsitiko. Tiesa, buvo šiokių tokių problemų su tualetu. (Tas tualetas tai nedidelė skylė vagono grindyse.) Bet moterys išradingos. Tuojau surado kažkokių paklodžių, antklodžių, žodžiu, buvo suręstas tualetas, kažkuo primenantis rinkiminę balsavimo kabiną visų demokratiškiausiuose pasaulyje rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą. (p. 237–238)

Ir kodėl man atrodo, kad šitas – lyg ir atsitiktinis – palyginimas (atitvertos išvietės tremtinių vagone ir balsavimo kabinos per rinkimus į Sovietų Sąjungos AT) yra labai stiprus? – istoriškai stiprus? – Jis labai stiprus; stipriausias iš man žinomųjų tokio pobūdžio.

(751) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xlv

— gražu, 05-03 —

– Pirkdamas rašiklį, geriausiu atveju vos vos pakeverzoji lapuky, kuriame ir kiti keverzojo; patikrini, rašo ar ne. Ir tiek. Taip?
– Taip.
– Grįžti namo, išsitrauki iš kišenės/maišiuko/ar pan. nusipirktąjį rašiklį, priešais tave popieriaus gabalas. Kokią pirmąją frazę užrašai naujai įsigytu rašikliu, jau rimčiau rašomąją priemonę bandydamas: kaip slysta, ar patogi laikyt ir pan.?
– „Tai jau yra paskutinė, sprendžiamoji kova“. Visad. O dabar bus minties ėjimas žirgu?
– O kaip kitaip. Pagalvojau: jei kas imtų ir paklausinėtų žmonių to, ko aš klausiau tavęs? Manau, ta pirmoji frazė ar kas kita [gal žmogus pirmų pirmiausia ima ir nupaišo širdelę?], jau kai rašiklis tavo, šį tą sako apie žmogų (bent jau jam pačiam).
– Nei kas klausinės, nei ką. Čia tik tau atrodo, kad kažką įdomaus sugalvojai.
– Ogi va imkim ir palaukim. Pasižiūrėkim, ar bus komentarų. Ir kiek.

(750) Tarp kitko: apie silpnybę moralizuoti

Drįstu spėt, kad tai visuotinė silpnybė; kad kiekvieno iš mūsų vaidmenų sąraše yra ir toks punktas: moralistas/-ė.
Ir 2015-04-18 Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioj šv. Mišias nuo 11:00 už mirusius aukojusiojo kunigo, ir save pasaulio bamba laikančio žurnalisto A.U., tekstus ėmusio pardavinėt nebe lrytas.lt, o delfi.lt, ir mano (jaučiančio silpnybę jiems atmoralizuot, tik susilaikančio) sąraše.
Tik kurioj silpnybių sąrašo vietoj tas vaidmuo įrašytas, – skiriasi.
Maniškiam tas punktas žemiau penkto (gal ir per daug gerai esu linkęs save vertinti).
Bet kartkartėm tokia pagunda kyla!

Nėra sąlygiškesnio dalyko už laimę. Viską lemia atskaitos taškas.
Iš Jono Dauguviečio atsiminimų (vienąkart jau pasitelktų); šįkart veiksmo vieta – Княж-Пагост („Княж-Погост достаточно часто упоминается в произведении «Архипелаг ГУЛАГ» А. И. Солженицина“), laikas – 1947-i:

Kaip jau minėjau, buvau nuolat alkanas, bet staiga, nei iš šio, nei iš to, atėjo 300 rublių pašto perlaida. [Tuo laiku (na, vos vėliau, 1948-ais) lietuviškai išėję Visariono Bielinskio Rinktiniai raštai kainavo 22 rb.; knygos tada kainavo labai pigiai: политпросвещение – idėjinis reikalas, tad neturi daug kainuoti; ten, Komijoj, nelegaliai stiklinę machorkos būdavo galima nusipirkt už 2 rb.] Nuėjęs į  buhalteriją, gavau 150 rublių, nes daugiau iš karto neduodavo. Pinigus pasiėmęs, nutariau surengti puotą: nusipirkau tris davinius duonos po 900 gramų. Parsinešęs į baraką pradėjau tą duoną valgyti. Galvojau, vieną suvalgysiu, o kitus du pasiliksiu kitai dienai, bet duona buvo tokia skani, kad nepajutau, kaip po truputį suvalgiau visą iš karto.
Nors tikro sotumo nepajutau, bet prisipažinsiu, kad tuo metu pasijutau vos ne laimingiausias žmogus pasaulyje. Kokia vis dėlto reliatyvi laimė. (Gyvenimas duobėj, 1997, p. 90)

Jei (būtent: jei!) duona būtų laimės atskaitos taškas, laimingi turėtų būt 99 ir net su viršum nuošimčių Lietuvos Respublikos piliečių.
P.S. O jei šitą atsiminimų ištrauką įterpus kur nors į mokyklines dalyko, kuris vadinamas etika, programas? – Ne, moralizavimai neveikia; neveikė ir neveiks.

(749) Užparaštė, cviii: apie vieną ketureilį

XX amžiaus pradžioj Vilniuje ėjo toks dwutygodnik humorystyczno-satyryczny pavadinimu Bomba (redakcijos adresas: Zaułek Literacki [Pokrowska] 11, m. 1; literatūrinis kieravotojas – Jan Kasprzycki).
Šito leidinio 1909-05-24/06-06 pirmame puslapy, apačioj, buvo paskelbta: dešinėj pusėj – dr. Basanavičiaus karikatūra, o kairėj – tekstas:

Sylwetka.
– Królem między ślepymi, bywa jednooki, –
Pojął zdanie to doktór, więc skierował kroki
Ku Litwinom – i został ich „archeologiem“.
Dawniej był „konowałem“, dziś – „litewskim bogiem“.

Nei teksto, nei karikatūros autoriaus neišsiaiškinau.
Frazė był „konowałem“, aišku, skaudokai muša, ir prie virvelės pririštas Vytis karikatūroj nelabai įspūdingas, bet puštalietų lietuviai nesigriebė.
(Epigramos pavadinimą versčiau „Asmenybė“.)

(748) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xliv

– Ką veikei per pietus?
– Sėdėjau 45 min po Žirmūnų tiltu ir laukiau, kad atsikabintų vad. „Karališkasis obuolys“; ir nuplauktų Nerim Baltijos jūros velniop. [Menù norimà vadint chaltūra tatai, o ne Baroką menantis menas.]
– Ir?
– Tik koks tuzinas ančių praplaukė pro šalį; prieš srovę, ergo, gyvų. Ir nė vieno mėnininko; pasroviui.

(747) Pakeliui namo, xxii: prisiminiau radijo viktorinos laikus

Regis, ir dabar per LRT radiją (kurį tebevadinu Lietuvos radijum) yra viktorina „Ot tai tau!“ šeštadieniais.
Teklausinėja Gražina Kadžytė. O pradžioj buvom trise („klausimai iš kalbos ir literatūros“ nubyrėjo).
Tai va: T-19 ėmiau ir suformulavau klausimą:

– Ką galėjo reikšt posakis kabinti medų sovietų reokupacijos pradžioje? Kokią perkeltinę reikšmę jis galėjo būt įgavęs?

Pirmam teisingai atsakiusiam pažadu:

(a) atsiras čia, šitam tinklarašty, įrašas, konfliktuojantis su postcenzūrinės lietuvių literatūros kanonu;
(b) padovanosiu Jums penkias knygas, kokių tik norėsit, jei jos bus mano bibliotekoj.

Iššūkis?
-------------------------spėjimų laikas baigės----------------------------------
P.S. (2015-04-30, 10:48): 1945-ų gegužė, trys jaunuoliai, septyniolikmečiai, atsiduria kameroj:

Jonas Dauguvietis, Gyvenimas duobėj, Jonava, 1997

(746) Iš popieryno, xxiii: trys Petro Juodelio įžvalgos

Žvelgiant į pirmosios Lietuvos Respublikos laikų literatūros champ, du žurnalu reikšmingiausi regis: Keturi vėjai ir Pjūvis. Svarbiausi vėjininkai įknyginti; pjūvininkai – irgi: Aisčio Raštai, Antano Miškinio Rinktiniai raštai, ir Motiejaus Miškinio Rinktiniai raštai išėjo, ir Viktoro Katiliaus net kelios knygos. Vienintelis Pjūvio redaktorius Petras Juodelis vis dar beknygis.
Rašė net lagery ir tremty. Prasidėjus Atgimimui, šis tas iš jo rankraštinio palikimo buvo paskelbta: Sietyne „Hamleto mįslė“ ir „‘Pono Tado’ šviesa ir šešėliai“ (nr. 4 ir 7), taip pat keliolika fragmentų iš nebaigtos knygos Jo didenybė karališkoji opozicija (Krantai, 1989, nr. 7; Pergalė, 1990, nr. 10; parengė Irena Tumelytė).
Išplėšoj iš Pergalės:

Gerai įsižiūrėkite į savo epochą, į jos gyvenimą, ir paaiškės, kad kiekvienas žmogus, kurį stebėsite, yra Hamletų arba Klaudijų giminės, Horacijų arba Laertų rūšies, Polonijų porūšio, Rozenkrancų ir Gildenšternų, Ozrikų arba duobkasių šeimos. [...]
Klaudijus ir Hamletas – tai Rytų Europos figūros. Čia jos visą laiką kovoja tarp savęs. Be kita ko, Lietuvoje ir Lenkijoje paprastai pralaimi Klaudijus, o Maskvoje visada sukaustytas grandinėmis beviltiškai veržiasi į laisvę Hamletas.
Gal būtent Šekspyras ir išgelbėjo anglų gyvenimą nuo lemtingo vidinio konflikto, perkeldamas jį į literatūrą. (p. 100)
----------------------------------------------------------------------------------------------
Kai koks nors autorius iš meno reikalauja besąlygiškai tarnauti jo gynėjo ir užsakovo „proletariato reikalui“, vadovaudamasis tuo, kad atseit menas ir anksčiau tarnavo valdančioms klasėms, tai liudija, kad šis autorius nesupranta meno prigimties ir nepakankamai žino faktus.
[...] „Buržuazinio rašytojo, dailininko, aktorės laisvė yra tik užmaskuota (arba veidmainiškai maskuojama) priklausomybė nuo pinigų maišo, nuo kapitalo.“ – Bet argi visa tai, kas buvo didinga buržuazinėje literatūroje – Balzac, Flaubert, Baudelaire, Ibsen, Anatole France, Romain Rolland, – argi tie vardai nebuvo buržuazijos pasmerkimo, o ne priklausomybės nuo jos išraiška? [...]
Socialistinė literatūra irgi bus ta literatūra, kuri atskleis tragiškai neišsprendžiamus socialistinės santvarkos prieštaravimus. Tikriausiai tai bus realizmas, socialistinis realizmas – tikrąja, o ne sufalsifikuota šio žodžio prasme. (p. 106)
----------------------------------------------------------------------------------------------
Negali būti rašytojų, prisitaikiusių prie sąlygų: tai jau ne rašytojai. (p. 107)

Vargu ar sulauksiu Petro Juodelio Rinktinių raštų, – pagalvojau.