Ir 2015-04-18 Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioj šv. Mišias nuo 11:00 už mirusius aukojusiojo kunigo, ir save pasaulio bamba laikančio žurnalisto A.U., tekstus ėmusio pardavinėt nebe lrytas.lt, o delfi.lt, ir mano (jaučiančio silpnybę jiems atmoralizuot, tik susilaikančio) sąraše.
Tik kurioj silpnybių sąrašo vietoj tas vaidmuo įrašytas, – skiriasi.
Maniškiam tas punktas žemiau penkto (gal ir per daug gerai esu linkęs save vertinti).
Bet kartkartėm tokia pagunda kyla!
Nėra sąlygiškesnio dalyko už laimę. Viską lemia atskaitos taškas.
Iš Jono Dauguviečio atsiminimų (vienąkart jau pasitelktų); šįkart veiksmo vieta – Княж-Пагост („Княж-Погост достаточно часто упоминается в произведении «Архипелаг ГУЛАГ» А. И. Солженицина“), laikas – 1947-i:
Kaip jau minėjau, buvau nuolat alkanas, bet staiga, nei iš šio, nei iš to, atėjo 300 rublių pašto perlaida. [Tuo laiku (na, vos vėliau, 1948-ais) lietuviškai išėję Visariono Bielinskio Rinktiniai raštai kainavo 22 rb.; knygos tada kainavo labai pigiai: политпросвещение – idėjinis reikalas, tad neturi daug kainuoti; ten, Komijoj, nelegaliai stiklinę machorkos būdavo galima nusipirkt už 2 rb.] Nuėjęs į buhalteriją, gavau 150 rublių, nes daugiau iš karto neduodavo. Pinigus pasiėmęs, nutariau surengti puotą: nusipirkau tris davinius duonos po 900 gramų. Parsinešęs į baraką pradėjau tą duoną valgyti. Galvojau, vieną suvalgysiu, o kitus du pasiliksiu kitai dienai, bet duona buvo tokia skani, kad nepajutau, kaip po truputį suvalgiau visą iš karto.Jei (būtent: jei!) duona būtų laimės atskaitos taškas, laimingi turėtų būt 99 ir net su viršum nuošimčių Lietuvos Respublikos piliečių.
Nors tikro sotumo nepajutau, bet prisipažinsiu, kad tuo metu pasijutau vos ne laimingiausias žmogus pasaulyje. Kokia vis dėlto reliatyvi laimė. (Gyvenimas duobėj, 1997, p. 90)
P.S. O jei šitą atsiminimų ištrauką įterpus kur nors į mokyklines dalyko, kuris vadinamas etika, programas? – Ne, moralizavimai neveikia; neveikė ir neveiks.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą