(264) Visiškai tarp kitko: detalės, trupiniai, fragmentai

Mirė Wisława Szymborska. A.a. Poetė, poetė, taip; bet man ji pirmiausia Neprivalomų skaitinių autorė (iš lenkų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė, 2006). Skaičiau tuos rašinius apie skaitinius ir pavydėjau, ir tebepavydžiu. O eilėraščius – ne.

Ką daro sniegas? 263 įraše visaip apkomplimentinau Dainių Gintalą, šitam noris tą patį padaryt su Gyčiu Norvilu. Irgi talentingas: ir kaip poetas, ir kaip vertėjas (iš vokiečių), ir kaip paišų beigi nutraukimų autorius, ir ne tik – jau šį tą ir suvokęs:

[...] „iš esmės“, man regis, neegzistuoja, nepagaunamas. Yra tik detalės, trupiniai, fragmentai. (LM, 2003-02-03, p. 3)

Ir sniego yra. Bet jis ne durys. Jis ne girgžda, kaip rašo G.N. ten pat, o gurgžda (iš po padų tikrai u, o ne i sklinda). Tuo ir skirias nuo durų ar langų, kurie niekad negurgžda. Dėl kuo tikslesnio žodžio – štai dėl ko net kumščius gniaužiant išties verta ginčytis.

Kilnojamojo kirvio poreikis. Iš vienos dailės galerijos kiton kilnojamo, nes Laima Kreivytė prisiekė:

[Eglės] Vertelkaitės parodoje buvo mergaitė su kirviu. [Vido] Poškaus – gydytojas su kirviu. Be kirvio šiais laikais – nė žingsnio. Prisiekiau, kad jei kitoje parodoje jo nerasiu, tai nieko ir nerašysiu. (7MD, 2012-02-03, p. 4)

Ko nežinojau:

• bukučiai – vieninteliai, medžio kamienais žemyn galva straksėt gebantys (ačiū G.N.);
• Antanas Smetona, pasirodo, ir su Atatiurku susirašinėjo (ačiū Jolantai Zabarskaitei);
• praėjusio amžiaus pradžioj, o gal dar anksčiau „Baltimore senieji lietuviai emigrantai, neįstengdami pasistatyti savo bažnyčios, nusipirko žydų sinagogą ir joje meldėsi“ (ačiū Juozui Gailai; Draugas, 2012-01-14, p. 4; ar tai ne vienintelis toks atvejis?)

Taip, yr tik detalės, trupiniai, fragmentai. Jie ir tėr iš esmės.

(263) Visiškai tarp kitko: Michaux ir Kasparavičius

Važiuojant į darbą 19 troleibusu: Henri Michaux (1899–1984) novelių ciklas Toks Plunksnius (Un certain Plume, 1930), puikiai išverstas Dainiaus Gintalo (Metai, 2012, nr. 1, p. 74–86; talentingo žmogaus, ir kaip poeto, ir kaip vertėjo, ir kaip išviečių įamžintojo); puikiai, nes skaitydamas net nejauti, kad tai vertimas. D.G. rašo, esą „novelių nuotaika bei stilistika primena būties ir kasdienybės absurdą perteikiančią Daniilo Charmso prozą“. O man priminė kito.
Einant per Žirmūnų tiltą: įdomu, ar papuls į LLTI sudaromą kūrybiškiausių praėjusių metų knygų 12-tuką Ramūno Kasparavičiaus (beje, frankofilo, bent jau iš dalies, pasak Romo Daugirdo) pasakojimų rinkinys Decameron medicus, kuriame yra lyg ir (labai lyg ir) Plunksniaus atitikmuo – Ignotas Žiogelis. Juokais jo metodą vadinu paplaukusiuoju realizmu (įvardžiuotinai paplaukęs ar net išplaukęs r.), o pasakojimus – kokteiliais, kurie [kad rimčiau skambėtų, de saussure’iškai pratęskim] langue gomurį šiurkštokais įvairiausiais parole liežuvėliais kutena [esat mėginę? kaifas!] ir laipsnių turi – ir šypteli siurbdamas, ir vaizduotė ima garuot. Smagu skaityt. Ir dar norisi.

2012-02-09: Nepapuolė pitoreskos 12-tukan, nors tarp kandidačių beigi kandidatų, kaip teko girdėt, ir buvo. Esą lėmė (įspėju: nuogirdom remiuos, pats nebuvau) pastaba: Kasparavičiaus „galai palaidi“; bet tai ir žavu – pasakotojas lyg koks astronautas, nesvarumo būkle besimėgaujantis: aplink jį viskas plauko – ir tai, kas gali, ir tai, kas galėt neturėtų.

(262) Miłoszo exmetų vilniškieji kontekstai

Ogi būna gyvenime ir smagių dalykų, būna! Va gavau bičiulio Ričardo Šileikos, kasdienybės skaitytojo, klausytojo ir žiūrovo, el. laišką su penkiais fotopriekabais:

Mano džiaugsmas, pareiga ir atsakomybė – Tau, Virgi, elektroniškai pasiųsti šiuos liudijimus iš savo skaitmeninės fotomuilinėlės. Toks štai lietuviškas socialinis kontekstas.
Ričardas Paskutinysis

Perskaitęs prisiminiau: seniai, 2010-04-19, buvau gavęs el. paštu tokį vaizdajuokį – priminimų, pritvirtintų prie tilto turėklų taip, kad tik parklupęs ar pritūpęs gali perskaityt, perdirbinį. Gan cinišką, bet sykiu ir juokingą.
Bet čia šiaip, asociacija, ir tiek.
O rimčiau šnekant:
Ačiū, Ričardai, už priminimą teisybės: kad pamatytum, reikia ne nosį tekstan – ant popieriaus, švarko ar marškinių užrašytan – įbesti, o atsitraukt, iš toliau pažvelgt; kuo iš toliau, tuo gražiau:)

P.S. Jei ką domintų sovietmečio kultūros istorija, siūlau pasiklausyt, kas buvo pasakojama per seminarus LLTI.

(261) Visiškai tarp kitko: pėdsekystė

Rūkydamas apėjau Vileišių rūmus. Kas galėjo palikt šituos ženklus? Spėju, varna buvo nutūpusi. O gal ir ne.

(260) Tarp kitko: kas turėta galvoj?

Per pietus ne tik apie gaisrą Tytuvėnuos pasiskaičiau. Perskaičiau ir Vladimiro Laučiaus interviu su Šarūnu Liekiu. Įstrigo ta pastraipa, kurią delfi.lt pateikia net kaip dienos citatą:

Nenorima suvokti, kad kultūrą būtina ne tik saugoti, bet ir kurti. Lietuvoje dažniau pabrėžiamas saugojimas, o saugoti mėginama nieko nebereiškiančias tuščias formas. Reikia ne ieškoti savasčių, o kurti – miesto kultūrą, tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą kultūrą.

(a) Per kategoriškai pasakyta: „nieko nebereiškiančias tuščias formas“; gal daugumai jos ir nieko nebereiškia, nebėra kultūrinė savastis, bet tikrai ne visiems. Tačiau tai požiūrio, manymo apie kitus nulemtas vertinimas. Viskas tvarkoj, nuomonė yra nuomonė.
(b) Sutrikau dėl kitko: nepajėgiau įsivaizduot, ką Š.L. turi galvoj sakydamas, kad reikia kurt „tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą kultūrą“. Ir taip noris pateikt papildomą klausimą kalbintajam:
– Ką Jūs turite galvoj sakydamas „tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą [miesto] kultūrą“?
Radęs el. adresą, ėmiau ir išsiunčiau nuorodą į šį įrašą. Gal net sulauksiu atsakymo?
2012-02-01: Vargu.
2014-04-06: Jei dar kas mėgintų puoselėt viltis, patikslinu: nesulaukiau.

(259) Tarp kitko: mėgstantiems kapines, ypač žemaičiams

Šiandien, skaitydamas Adolfo Sprindžio įspūdžius iš ekskursijos po Žemaitiją ir Vidurio Lietuvą 1986-ų birželio pradžioj su mokytojų lituanistų grupe, užkliuvau:

Kurtuvėnai [...] Dvaro nėra – sudegė per pirmąjį karą, ir parkas sunykęs. Tik balta bažnyčia, tik senos kapinės su puikiu italų skulptoriaus darbu – grakščia renesansiška mergaitės statula ant šešiolikmetės dvarininkaitės kapo. Meno šedevriukas.

Nesu matęs, nežinojau esant (ar jau buvus?). Kur pasitikslint? Aišku, Broniaus Kviklio Mūsų Lietuvoj:

Kurtuvėnų kapinėse buvo pastatytas nepaprastai dailus juodo marmuro antkapis su verkiančios mergaitės statula. Jį už 8000 rublių pastatė Bačaičių [dabar ofic. Bacaičiai] (prie Ventos) dvarelio savininkai jų mirusiai jaunai dukrai, tačiau 1914 m. karas ir tolimesni įvykiai neleido tėvams pargabenti jos palaikų iš Lenkijos. (t. IV, p. 475–476)

Gal kas ką nors žinot daugiau, tiksliau? Gal kas matėt (1986-ais stovėjo, kaip supratau)? Smalsu, kas per meno šedevriukas, ar tikrai iš Italijos? Ir kieno kenotafą jis puošia? (Pats neturiu laiko giliau knistis.)

Janinos Rimgailaitės kapavietė Kurtuvėnuose
(Vlado Staponavičiaus nuotrauka  iš čia, 1976)

Juzefos Koriavaitės kapavietė Rumbonyse
(Alytaus r.; Mindaugo Černiausko nuotrauka iš čia, 2007)

Prieduras (2012-02-22). Šios dienos anonimiškas komentaras su nuoroda į kitą tokį pat kaip Rimgailaitės paminklą paskatino įkelt šičion abi skulptūras. Analogiškom jų vadint neišeina, nes medžiaga skiriasi (metalas vs [kas? ne gipsas, nors balta]), o forma tikrai tokia pati.
Ačiū, nepasirašęs žmogau, už patikslinimą.

(258) Iš popieryno, v: apie paneigimus, atitaisymus ir pan.

Ir dabar dar galima nusipirkt advokato Zigmo Toliušio atsiminimus Mano kalėjimai (pvz., čia už 6 Lt). Deja, vargu ar ton knygon bus įklijuotas iš Lietuvos aido (1992-12-24, p. 9) iškirptas va šitas paneigimas (žr. dešinėj).
Nežinau, ar 1991-ais vertėja Ona Juodelienė dar buvo gyva, koks skirtumas; atsiminimų autorius – prieš du dešimtmečius miręs. Teiginys lyg ir paneigtas, bet paneigimas taip nuklydęs, kad...
Ir atmintis pradeda traukt paviršiun visokius knygose likusių klaidų atitaisymus, patikslinimus ir pan., skaitytus, tarkim, Literatūroj ir mene. Kas čia viena su kita ir besusies. Deja.

(257) Užparaštė, xxvii: apie Gedos kasdienraščius

Kieno tekstas bus kito Šiaurės Atėnų numerio 5 puslapy? Nes Sigito Gedos kasdienraščiai baigės: paskutinis įrašas – 2008, gruodžio 8, pirmadienis.
Dabar tikriausiai bus pradėta galvot apie knygas. Trys išleistos. Trečioji – tais pat 2008-ais „Vagos“ išleistoji Vasarė ajero šneka – nuo 2000-08-18 iki 2002-01-03, jei gerai sužiūrėjau. Spėtina, dar kokie trys labai solidūs tomai išeis. Tokia tekstų kaugė, o dažniausiai juk adatos ieškai. Ir nervinies, nes nė vienoj knygoj nėra rodyklės. Norėtųs, kad paskutiniam tome būtų bent jau asmenvardžių rodyklė – visų knygų. Bet ar kas imsis tokio darbo? Tuolab kad ir problemų nemažai kiltų – kai kurie žmonės tik vardais, vardo pavardės pirmosiom raidėm teužfiksuoti, o kai kurie tik teapibūdinti (pvz.: „estų poetas, išplėtęs savo identiteto paieškas iki devono laikotarpio“ – kas? – Kaplinskis?). Bet baisiai tokios rodyklės reiktų, nes cituot tai juk dera iš knygų, jei išleistos, o ne iš ŠA (pagooglinus).
Ir dar toks mintigalis sukiojas galvoj: o jei parengus knygą – Lietuvių poezijos istorija pagal Sigitą Gedą? Juk apie visus, kurie jam atrodė svarbūs, yra rašęs – tik reiktų sudėliot atitinkamai tuos išblaškytus samprotavimus. Tikrai įdomus dalykas išeitų.
P.S. Vienas iš Gedos naujadarų – verksmažodis; regis, kol kas tik jis vienas ir yra pavartojęs, o juk galėtų  plist – subtiliai tikslus žodis.
P.P.S. Va įdomu, ar anksčiau Literatūroj ir mene yra buvę kryžiažodžių? Neatsimenu matęs. Jei ne, galima fiksuot istorinį įvykį: 2012-02-20 nr. 3 paskelbtas pirmasis.