yčiotis, pasityčiojimas, patyčios – pastaruoju laiku šitie žodžiai, galima sakyt, plūstelėjo kalbon. Vis įvairesnius dalykus imama vadint patyčiom. Stipresnis iš silpnesnio gali tyčiotis (Sruogos sakinys iš LKŽ: „Mirtina nuodėmė, Jeronimėli, taip tyčiotis vargše mergaite“), turintis ar įsivaizduojantis turįs aukštesnį socialinį statusą gali tyčiotis iš žemesnį turinčio (Biliūno sakinys iš LKŽ: „Kaip mergavaikis, jis ir augdamas nuo pat kūdikystės neturėjo ramumo: visi kaimo vaikai iš jo tyčiojosi ir juokėsi“). Bet ar yr koks nors pagrindas tos pačios šaknies žodį vartot kad ir tokiose situacijose: Prezidentė atmetė pasiūlytą kandidatūrą į ministrus – „Karbauskis: tai yra pasityčiojimas atviriausia forma“; tatuiruočių studijos meistro reakcija į veiklos suvaržymus karantino metu – „Tai yra pasityčiojimas iš žmonių“? — Nesu tikras, tik spėčiau: tai iš noro vaidint auką tikintis užuojautos.
Jei reiktų pateikt pavyzdį, kas yra pasityčiojimas iš žmogaus, pacituočiau iš Vytauto Rėkaus atsiminimų Palundra! (išleido 1992-ais Punske Aušra); skyrelis vadinas „Kriaukšlys“:
Pamatęs lageryje iš bado nusilpusius alkanus žmones, prisiminiau žodžius pagal šv. Jono evangeliją apie stebuklingą duonos padauginimą. Pritrūko tvirto tikėjimo, kad tame totalitarizmo pragare būtų galima žmones prisotinti. Pernelyg galinga ir žiauri buvo tikrovė, kad atsitiktų stebuklas. Buvo toks išsigimėlis prižiūrėtojas, kuris vienam kaliniui pašaipiai pasakė: „Melskis, tai gal gausi gorbušką“. Vargšas, nesupratęs pašaipos, meldėsi. Negavo. „O dabar sakyk: Stalinai, duok gorbušką“, – patarė prižiūrėtojas. Kalinys pasakė: „Stalinai, duok gorbušką!“ Tada prižiūrėtojas išsitraukė gabaliuką duonos ir davė vargšui. Taigi niekino mus visokiais būdais. (p. 21)
 |
| Batautojo digresija Tiesoj, išėjusioj 1941 IV 30, p. 8, yra šita nuotrauka |
Dailininkas J. Vienožinskis prieš karą daugelio buvo laikomas kairiuoju ir net socialistu, dabar pasidarė viešu ir net agresyviu antikomunistu. Ir jis kiekviena proga pareikšdavo šį savo antikomunizmą, o ypač išgėręs. Ir tai visados buvo siejama su originaliomis meno išmonėmis, su giliu sąmojumi, humoru ir su aštriais sarkazmais. [...]Štai artėja 1941 metų gegužės 1 d. Visuose laikraščiuose paskelbiama, kad šia proga komisaras A. Venclova sakys didelę kalbą apie gegužės 1 dienos reikšmę, kad Vilniaus visų tautybių rašytojai, dailininkai ir muzikai ruošia didelį internacionalinį meno vakarą ir t.t. Ir aš gaunu kvietimą atsilankyti šį minėjimą. Pakeliui susitinku mano mokslo draugą prof. P. Skardžių, ir abu kartu nužingsniuojame į Menininkų klubą. Jis buvo už Maironio parko, už Vilnelės, buvusiame lenkų bajorų klube. Lipant į antrąjį aukštą, prie mudviejų atskuba J. Vienožinskis, jau įsilinksminęs. Jis apkabina mane ir linksmai šūkaliodamas veda į klubo salę-valgyklą.– Čia susirinko vieni bolševikai. Aš su jais nenoriu nieko bendro turėti! Tu čia vienintelis nebolševikas, ir aš tave vaišinsiu kava ir degtine!Pasodina prie vieno stalelio, esančio salės viduryje, ir užsako dvylika puodelių kavos ir vieną litrą degtinės. Padavėjai visa tai atnešus, man taria:– Aš jau vaišinaus ir dabar nieko negersiu. O tu vienas išgersi šiuos dvylika puodelių kavos ir šį litrą degtinės. Tada jau būsime lygiai išgėrę ir toliau gersime abu kartu.[Kaip Keliuotis išsisukinėjo, kaip mėgino įvykdyt Antano Venclovos prašymą sulaikyt Vienožinskį salėj-valgykloj, kol jis kalbėsiąs (AntV: „Viskas, kas yra klubo bufete, yra jūsų dispozicijoje – ir judu rūsyje galite ką norite valgyti ir gerti, ir už viską nereikės nė cento mokėti“; JustV: „Aš ne gert čia atėjau! Aš čia atėjau komisaro A. Venclovos kalbos paklausyti!“), kaip rastas kompromisas (AntV: „Jei draugas Vienožinskis duoda garbės žodį, kad ramiai laikysis, tai pradėkime minėjimą!“, o Keliuočiui į ausį: „Judu su Skardžium atsisėskite iš abiejų jo pusių ir jei jis pradės skandalyti, tai tuojau be jokios atodairos jį išveskite lauk“), kaip Venclovai sekės sakyt kalbą – tenka praleist ir eit prie minėjimo vad. meninės dalies.]Dabar į sceną išeina poetas Liudas Gira. Jis deklamuoja savo naują tarybinį eilėraštį, kurio kiekvienas posmas baigiasi refrenu:Aš mylėjau Lietuvą,Bet dabar dar daugiau,Nes ji raudona.[Tai perpasakojimas; Gira, manau, skaitė „LTSR“; tiksli citata: „Aš ir pirma Tave mylėjau / Už kančias Tavo, už vargą, už skriaudą, / O dabar, Tarybų erdvėje, / Pamylėsiu Tave aistringiau da“; žr. Vilniaus balsas, 1945 V 1, nr. 102, p. 4]
Jam baigus deklamuoti, J. Vienožinskis ima triukšmingai ploti ir publika, jį sekdama, jam dar triukšmingiau ploja. J. Vienožinskis ima šaukti: „Bravo, bravo, gražu! Bis! Bis!“ Įkandin jo ir publika šaukia: „Bravo! Bravo! Bis! Bis!“Liudas Gira, apsvaigęs nuo tokio pasisekimo, kaip kritikas pats įvertina savo laimėjimą:– Visoje pasaulio literatūros istorijoje negirdėtas toks faktas, kad poetui šauktų „Bis!“, ligi šiol tai buvo daroma tik garsiems dainininkams.L. Gira dėkingai linkčioja publikai, o J. Vienožinskis nesiliauna plojęs ir šaukęs: „Bravo, bravo, Gira! Bis! Bis! Bis!“ ir įkaitinta visa publika šaukia: „Bravo, bravo, Gira! Bis! Bis! Bis!“ Tada L. Gira taria:– Mano laimei, aš šį patį eilėraštį turiu ir rusų kalba.– Puiku! – sušunka J. Vienožinskis: – Paskaityk jį ir rusų kalba!L. Gira triumfuodamas jį paskaito ir rusų kalba. J. Vienožinskis dar garsiau ima šaukti: „Bravo! Bravo! Bis! Bis! Bis!“Ir visa publika šaukia tą patį. Ir visas literatūrinis vakaras virsta tiesiog kolektyvine orgija. L. Gira ekstazėje tik lankstosi į visas puses. Per visą savo jau nebetrumpą gyvenimą jis nėra turėjęs tokio pasisekimo! Tarybinė santvarka jam atvėrė vartus į negirdėtus laimėjimus!– Gerai! – sušunka jis, – aš šį eilėraštį padeklamuosiu ir lenkų kalba!– Bravo, bravo! Padeklamuok jį ir lenkų kalba. Tu vienas sudarysi visą internacionalinį vakarą. Bravo! Bravo! Bis! Bis! Bis! – skamba visa salė. Darda jos langai. L. Gira deklamuoja lenkiškai. Kalbų barjerai sudaužyti! Internacionalizmas virto tikrove. L. Gira baigia lenkiškai deklamuoti. J. Vienožinskis, dabar jau atsistojęs, triukšmingai ploja ir tiesiog isteriškai šaukia:– Bravo! Bravo, Gira! Bis! Bis! Bis!Dabar ir visa publika sustoja ir isteriškai šaukia:– Bravo! Bravo! Bis! Bis! Bis!L. Gira, jau visiškai apsvaigęs nuo šio negirdėto pasisekimo, dusdamas klausia:– Dabar aš jau nebežinau ką daryti?O J. Vienožinskis iš salės vidurio šaukia:– Brangusis Gira, žydų kalba paskaityk! Žydų kalba paskaityk!Ir visa publika isteriškai šaukia:– Žydų kalba padeklamuok! Žydų kalba paskaityk!Ir tik dabar L. Gira suvokia, jog šis jo negirdėtas laimėjimas yra tik farsas, jog jis pats yra tik Vienožinskio sąmojaus auka. Bet ir visa ši bolševikinė publika pasidarė tik girto dailininko humoro auka, pavojingo farso dalyvė ir veikėja. L. Gira išblykšta, tiesiog nuvirsta nuo scenos ir atsisėda greta išraudusios savo žmonos. O publika dabar juokiasi, gausiai kvatoja ir iš Giros, ir pati iš savęs, kad taip lengvabūdiškai įsitraukė į tokio farso realizavimą. / [...]Scenoje pasirodo poetas Kazys Inčiūra ir skaito liaudies dainų motyvais parašytą sentimentalų eilėraštį apie mergužėlę ir bernužėlį.– Bravo, Kazy! – iš vietos sušunka J. Vienožinskis. – Tikras socialistinis realizmas!Po to iš lietuvių poetų nė vienas nebedrįsta pasirodyti, o turbūt dar A. Venclova, K. Korsakas, A. Žukauskas turėjo paskaityti savo naujų tarybinių eilėraščių.Pasirodo tik lenkų poetas, kuris sėdėjo netoli J. Vienožinskio ir kuris iš karto buvo suvokęs jo vaidinto farso prasmę ir kuris iš pat pradžios nesuvaldomai kvatojo. Dabar jis lenkiškai paskaito tris eilėraščius, bet jam beveik niekas neploja. Matyti, norėdamas laimėti didesnį pasisekimą, publikos paklausia:– Gal jau pakaks man skaityti?O J. Vienožinskis tuojau jam lenkiškai atsako:– Tikrai pakaks! Gero po truputį! Sėskis!Šis poetas irgi išblykšta ir pritrenktas atsisėda į savo vietą.Po šios scenos jau nė vienas iš poetų nedrįsta eiti į sceną. O savo eilėraščių dar turėjo paskaityti rusų, žydų, karaimų, baltgudžių, lenkų poetai. Vienas Liuda Gira suvaidino visą internacionalinį literatūros vakarą. A. Žukauskas paskelbia, kad šio minėjimo poetinė dalis baigta. / [...]Gegužės pirmos dienos minėjimas baigtas. Prie manęs prieina A. Venclova ir sako:– Dar gerai, kad šitaip šventė praėjo. Galėjo ji ir dar blogiau baigtis.Matyti, jis patenkintas, kad J. Vienožinskis jo neužkabino, o kad L. Gira buvo taip negailestingai išjuoktas, jam tai nerūpėjo.Aš jau noriu skubėti į namus. Bet J. Vienožinskis mane sugriebia už rankos ir nepaleidžia:– Dabar tai jau būtinai turėsi išgerti tą litrą degtinės ir tuos dvylika puodelių juodos kavos.Šiuo momentu pastebiu pro mus praeinantį L. Girą su žmona.– Profesoriau, Girą pakviesk! Po tokio laimėjimo jis būtinai norės išgerti!J. Vienožinskis puola prie L. Giros ir jį kviečia išgerti. Bet Girienė beveik jėga jį išsitempia iš salės. O aš šiuo momentu pasišalinu, ir J. Vienožinskis manęs niekur nebesuranda.Dabar kviestiniams svečiams čia pat suruošiama vakarienė. Jos metu dailininkas A. Tamošaitis per visą stalą kreipias į J. Vienožinskį ir jo pasiteirauja, kodėl jam taip patikęs L. Gira.– O iš kur žinai, kad jis man patiko?– Juk tu jam daugiausia plojai!– Mėgstu senas kurvas! Mėgstu senas kurvas! – sarkastiškai atsako J. Vienožinskis.– Gira rytoj tave į teismą patrauks už tokį baisų įžeidimą! – pastebi jo kaimynas.– Ir pralaimės! – atsikerta Vienožinskis. (JuozK, Mano autobiografija, 2003, p. 305–313)
Keliuotis prisimindamas pavartoja terminą farsas; ar dabar rodomas koks šiam žanrui priskirtinas dramos kūrinys? gal dabar jau reikia baisios drąsos, nes kas nors ims ir dėl ko nors pasijus įžeistas?
Įdomi tema dėl pasityčiojimo reikšmės ar gal turinio.
AtsakytiPanaikintiČia kaip ir įžeidimas: jei vienas ką nors darydamas ar sakydama nenori įžeisti, o kitas įsižeidžia; tai čia įžeidimas ar ne? Ar šie žodžiai turi reikšti griežtai apibrėžtus kažkokius veiksmus (kaip baudžiamajame kodekse), ar gali reikšti bet ką priklausomai nuo suvokėjo subjektyvaus suvokimo?
Ar gaila Giros? Ir vėl: viena vertus, kita vertus...
Parsinešiau neseniai iš išmestų/atiduotų knygų kaupyklos Giros knygą „Kritikos baruose“. Visai įdomi kritika, tikrai nenuobodu skaitinėti. O šitaip nusivažiavo...
Taigi ne gaila, nes kvailas, parsidavėlis, raudonas... Bet gali būti gaila, kad žmogus toks pasidarė.
Taip, kai kurių žodžių reikšmės visiškai aiškios, o kai kurių... Vis dėlto žodžio reikšmė turėtų būt gan aiškiai įvardinta. Pagooglinau: patyčios – tai, pačiam viršuj nuosiunta lt.wikipedijon; ten:
Panaikinti„Patyčios − tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriuos, siekdamas įžeisti, įskaudinti kitą žmogų, sukelia psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo. Dažnas patyčių termino atitikmuo − „priekabiavimas“, tačiau jis neretai yra suvokiamas labai siaurai – kaip seksualinis priekabiavimas. Lietuvių kalboje nėra tikslaus termino, kuris atspindėtų visą elgesio įvairovę būdingą patyčioms. Galima rasti įvairių žodžių, skirtų šiam reiškiniui įvardinti: priekabiavimas, priekabės, užgauliojimas, ujimas, kabinėjimasis, pažeminimas, erzinimas.“
Nežinau, mano manymu, kokį nors paerzinimą vadint jau patyčiom – ar ne per greitas sprendimas?
Kitas dalykas daug keblesnis: kaip kai kuriais atvejais nuspręst, ar, tarkim, besikabinėjantis asmuo – „psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo“; jei neturi persvaros, tai jo kabinėjimasis – ne patyčios? Pagal logiką, lyg taip išeitų.
O dėl Giros, vis dėlto ne dėl eilėraščių ar kritikos jis vis dar prisimenamas; Antano Miškinio liudijimas: „Kai pradėjau domėtis literatūra ir žengiau pirmuosius žingsnius, Maironio gadynė, t.y. jo tiesioginė įtaka, jau buvo kaip ir pasibaigusi. Literatūriniam jaunimui didelio įspūdžio nebedarė ir vadinamoji pomaironinė karta, sakysime, L. Gira, M. Vaitkus, A. Lastas ir kiti. Poezijoje tuo metu vyravo B. Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas, F. Kirša ir K. Binkis, t.y. poetai, į mūsų literatūrą atėję dar iš anų prieškarinių laikų. Mano kartos literatūrinis jaunimas jau buvo pagautas naujųjų srovių.“ Kas dabar beprisimena ir skaito Vaitkaus eiliavimus (atsiminimus – taip); o jei paklaustumėm žmonių, kas toks buvo Adomas Lastas-Juodasai, kiek nepagooglinę atsakytų?