(862) Iš praeitos vasaros: Nida

ai pakaitina, kaip šį savaitgalį, tai norom nenorom prisimeni, kad jau vasara tuoj, kad bus ir atostogų.
Šįmet nieko tokio nebus, o pernai buvo nuskilę – už dyką tris dienas Nidoj teko pabūt.
Liepos 16–18 vyko XIX Thomo Manno festivalis, kurio tema „Sąžinės proveržis“; skaičiau pranešimą.
Šiek tiek gailėjaus, ir tebesigailiu, kad leidaus Antano Gailiaus įkalbamas imtis pranešimo. Ką reiktų turėt galvot tokį dalyką rengiant, kas adresatas: lietuviai ar vokiečiai? Visiškai skirtingos išankstinės žinios. Kita vertus, reikia iš klausos daugmaž suvokiamo pranešimo, o ne straipsnio; tą galėtum apkabinėt visokiom išnašom. Taip ir neapsisprendžiau, tad ir išėjo nei šioks, nei toks tekstas.
Bet tebūnie ir akims pasiekiamas, pagalvojau, – gal kas perpras, kaip nereiktų daryt.

Apie balsus – proto ir širdies (arba sąžinės), ir murmuratio

Nėra istorijos [gen. sing.], yra istorijos [nom. pl.]

Gintaras Grajauskas

Prae scriptum Šis pranešimas nebus nuoseklus pasakojimas apie likimus žmonių, dalyvavusių ginkluotoje pokario rezistencijoje, galima sakyt, iki jos pabaigos. Stabtelėsiu prie kai kurių epizodų; jie, manau, iškalbingesni už virtines datų, vietovardžių ir faktų, nes šį tą pasako apie vertybes ir nuostatas – dalykus, kurie turėtų būt suvokiami ir jau visai kitu laiku gyvenantiems. Arba lygiai taip pat nesuvokiami.
Išeities pozicija: žmogus visada turi galimybę rinktis.

(1.1) Bronius Krivickas
Dabar kai pagalvoji: jeigu kas, tarkim, 1985-ais būtų ėmęs įrodinėt, kad buvo toks 1919 metais, kaip ir Lenino premijos laureatas Eduardas Mieželaitis, gimęs poetas, kurio kūrybos visiškai nežinom, bet po gero dešimtmečio ji atsidurs mokyklų programose, na, nežinau, kaip kitaip į tokias kalbas būtų buvę galima reaguot? – tik: svaičiojimai. Broniaus Krivicko poezija išniro tarsi iš nebūties (suprantu, per skambu, bet nieko tikslesnio negaliu rasti).
          Kad buvo kuriamos dainos apie partizanus, kad ir jie patys eiliavo (visada ir visur tokių žmonių atsiranda), taip, žinojom, bet kad tokio poetinio lygio kūryba ėmė ir išniro – išties stebėtina. Eilėraščiai, sonetai, epigramos, satyros. Broniaus Krivicko kūryba yra tarsi paralelus pasaulis, lyginant su oficialiąja po karo, Stalino laikais kurtąja literatūra. Ir sykiu – drįstu teigt – nepaneigiamas moralinis priekaištas pastarajai: buvo Lietuvoj ir laisvų kūrėjų. Kad gretinimas taip nerėžtų akies, jo kūrybai sugalvota atskira lentynėlė: rezistencijos poezija. Bet jei šitą lentynėlę vadinam rezistencijos, tai kaip vadint tą ilgąją, ant kurios rikiuojas kitų Lietuvoj kūrusiųjų knygos? Dabar ji vadinama: tarybinė.
          Probėgšmais: gimnazijoj rašo feljetonus, studijuodamas universitete rimtai imasi kritikos, pereina prie novelių, poetinės prozos, sukuria net dramą, redaguoja kelis leidinius. Jei nebūtų 1943-iais uždarytas Vilniaus Universitetas, visai tikėtina, kad būtų pasukęs į mokslus (kalbėta, esą prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, kurio vadovaujamas kaip diplominį darbą parašė pirmąją labai gerai įvertintą studiją apie Jono Aisčio poeziją, ketina jį pasirinkt savo asistentu). Bet viskas pasisuko kitaip.
          Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, proto balsas turėjo sakyt: bėk, traukis, nes iš sovietų valdžios tikėtis stebuklo – kūrybinės laisvės beviltiška; iš esmės tęsis tai, kas dėjos pirmosios okupacijos laiku (pasitraukė iš Lietuvos net tie, kurie tada rašė naująją valdžią šlovinančius eilėraščius ir vertė „Katiušą“; pvz., Juozas Kruminas ir Jurgis Blekaitis). Grįžę Lietuvon viskam ims vadovauti su Raudonąja armija pasitraukusieji į Sovietų Sąjungą.
          Bet liko. Ar tokį apsisprendimą galėjo lemti mintis, užrašyta karo metais sukurtoje „Giesmėje laisvei“, kurią viešai skaitė Vilniuje 1944-ų kovo pabaigoje per literatūros ir muzikos vakarą?

Tie paukščiai, kurie nardo padangėse, jie nėra laisvi, nes ateina ruduo, ir jie turi skristi į pietus, o atėjus pavasariui, turi traukti atgal į šiaurę. Tik tas paukštis buvo laisvas, kurs, turėdamas sveikus sparnus, nepaklausė savo kraujo balso: atsiskyrė nuo būrio, lekiančio pietų link, ir, nutūpęs medžio šakon, žvilgsniu palydėjo išlekiančius.

Manau, toks klausimas turi teisę būti keliamas.
          1944 metų rudenį, kaip diplomuotas lituanistas, Krivickas pradėjo dirbti gimnazijoj mokytoju, kurių labai trūko. Du broliai jau slapstėsi, kad nepaimtų į okupacinę kariuomenę. 1945-ų vasarį, gavęs kvietimą atvykti į MGB skyrių, pasitraukė iš legalaus gyvenimo, prisijungė prie brolių. Pasitraukimas iš legalaus gyvenimo sutampa su pirmaisiais eilėraščiais, kurių anksčiau nebuvo rašęs.
          1945-ų vasarą žuvo jaunėlis brolis Juozas. Jo kūnas su kitų žuvusiųjų buvo numestas Biržuose. Po poros metų Bronius Krivickas sukūrė jam skirtą eilėraštį, kuris, mano manymu, pagal poetinę jėgą gretintinas tik su Mykolaičio-Putino Vivos plango, mortuos voco. Mintis eilėraščio paprasta, nors reta lietuvių atlaidžiojoj poezijoj: niekada neatleisiu nužudžiusiems brolį priešams; bet visa jėga sklinda iš beveik 30 kartų pasikartojančio balsio „o“ (kaip neprisiminsi Poe „Varno“ su nevermore); iš to gaudesio „iškrentančios“, be ryškaus „o“ pasibaigiančios eilutės suskamba dar įspūdingiau. Vargu ar šį eilėraštį galima išverst. Tiesiog jo fonika, skambesys labai svarbus prasmės kūrimosi elementas:

Niekad, niekados
Buvo saulė netoli laidos.
Jam šešėliai švelnūs ant kaktos.
Paspaudimas rankos jo tvirtos.
Ir toks liūdnas balsas nuojautos:
Niekad, niekados
Jis daugiau tau rankos nepaduos.

Išsipildė mano mintys tos...

Vidury dienos tokios skaisčios, baltos,
Vidury nakties tartum derva juodos,
Girioj prie laužų liepsnos aukštos
Man visur vaidenas visados:
Buvo saulė netoli laidos
Ir šešėliai anta jo kaktos...

Jau nuo tos skausmingos valandos
Ligi galo motina raudos
Ir kasdien skaudžius žodžius kartos,
Kad negrįžo iš kautynės tos,
Kad iš rankos barbaro piktos
Ten ant gatvės dulkinos karštos
Krito akmenys ant karžygio lavono.

Duodu žodį priesaikos šventos
Neatleisti priešui niekados,
Kol širdis man plakti nenustos.

Niekad, niekados...

Mano lūpose nėra maldos,
Mano sielvarte nėra raudos.
Ak, tik skausmas amžinos skriaudos,
Kad prie durų nebūties šaltos
Amžinai mes esam išsiskyrę.

Tas o (-os) skamba esmingai, man šis balsis siejasi su fatum balsu.

1949 metais pasaulis minėjo 200-ąsiais Goethės gimimo metines. Iš lietuvių (tikrinaus, regis, neklystu) šį jubiliejų prasmingiausiai paminėjo Bronius Krivickas, išversdamas per 70 jo poetinių kūrinių – dainų, baladžių, filosofinės lyrikos, epigramų, satyrų. Niekas šių vertimų rimčiau nėra analizavęs; kad jie visai vykę, girdėjau iš a.a. Bronio Savukyno (kelis paskelbė savo redaguojamuose Kultūros baruose); jo, be kita ko, ir Johanneso Bobrowskio poezijos vertėjo, nuomone visiškai pasitikiu. (Pagalvojau: gal šis faktas būtų įdomus ir rimtiems Goethės tyrinėtojams?) Kam, kai gali žūt kad ir šiandien arba ryt, jei stribai ar NKVD kariuomenė užtiks, kur slapstaisi, imtis tokio darbo? (Vertimas juk ir darbas?) – Nerandu atsakymo.
Kadangi esam Nidoj, pridursiu: Krivickas yra išvertęs ir garsiąją Agnes Miegel baladę „Die Frauen von Nidden“:

Pakrantėj Nidos moterys stovėjo.
Ranka akis pridengusios žiūrėjo,
Kaip artinas į krantą valtys skubinai
Ir plazda juodos vėliavos ant jų liūdnai. [Etc.]

Šiaurės Aukštaitijos, Biržų krašto partizanai ilgiausiai laikėsi atskirai, nesijungė į visą šalį apimančią Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) organizaciją. Įsijungė tik 1951 metų rudenį, kai jų buvo likę vos kelios dešimtys. Bronius Krivickas, daugiau kaip šešerius metus išlikęs gyvas daugiausia rasdamas prieglobstį pas pažįstamus žmones, buvo deleguotas į LLKS Rytų Lietuvos srities štabą, kur turėjo užsiimti spaudos leidyba, t.y. kaip studentaudamas tapti redaktorium – gyventojams skirto laikraštėlio Aukštaičių kova ir partizanams – žurnaliuko Laisvės kova. Nesustosiu ties šitais leidiniais. Tekonstatuosiu: juose, taip pat pagrindiniame partizanų leidinyje Prie rymančio Rūpintojėlio yra daug Krivicko straipsnių, leidžiančių suvokti jau begęstančio ginkluoto pasipriešinimo dalyvių savijautą ir savivoką. (Tik tokia pridurtina smulkmena: nuo Biržų Panevėžio link iškeliavęs Bronius Krivickas buvo vadinamas Broniuku Klaidatikiu, – jei nuo Biržų, tai ne katalikas.)
          Laisvės kovos 1952 metų pirmame numery yra ištrauka iš Krivicko pradėto rašyti romano Laikų griūty, kuri vadinas „Dvi mirtys“ (tik tiek ar ir daugiau buvo spėjęs parašyti – nežinia). Nėra tas epizodas meniškai labai įtaigus, jaučiama schema, bet tai vienintelis tekstas, kuriame priešas, tas, kuriam prisiekta neatleisti niekad niekados, įgyja veidus. Kariškiai po operacijos prieš partizanus į ūkininko sodybą atneša du sužeistuosius – Vanką ir Mitią. Paaiškėja, kad abu sužeisti mirtinai. Vienas prieš mirdamas politrukui į akis ima keikti Staliną, politrukas griebiasi ginklo, gydytojas mėgina jį sulaikyti sakydamas, kad tai tesą kliedesiai. Kitas mirtį pasitinka tyliai, paprašo jį palikti ramybėje, išsitraukia Stalino atvaizdą: „Staline, mano Staline, kodėl mane apleidai?“ – „Lyg melstųsi,“ pagalvoja sodybos šeimininkas.

– Mirė? – paklausė Mačiulis.
– Mirė, – atsakė gydytojas. Paskui patylėjęs pridūrė: – Jūs turbūt žinote istoriją apie du latrus? Ar ne panašu?

Žuvo Bronius Krivickas 1952 metų rugsėjį, nesulaukęs 33-ejų. Buvo išduotas. Išdavė tiesioginis viršininkas – LLKS Rytų Lietuvos srities vadas Jonas Kimštas, kuris į MGB pinkles papuolė irgi išduotas (pavaldinio).

(1.2) Jonas Kimštas
Probėgšmais: gimęs Vilniuj 1911-ais; anksti liko našlaitis, augo vaikų namuose. Atėjus laikui atlikti tarnybą Lenkijos kariuomenėje, pabėgo į Lietuvą; baigė Karo mokyklą. Grąžinus Vilnių, jam, kaip vilniečiui karininkui, buvo suteikta garbė iškelti Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte. Per pirmąją sovietų okupaciją Lietuvos kariuomenei virtus Raudonosios armijos vienu korpusu, 1941-ų birželį neišžygiavo iš Lietuvos rytų kryptim, pabėgo. 1944-ais buvo įstojęs į Vietinę rinktinę, ją išformavus, pasitraukė į pogrindį; partizanas nuo pat antrosios sovietinės okupacijos pradžios. Kaip karininkas, pradėjo nuo būrio vado, o 1947-ais jau buvo visos Aukštaitijos partizanų galva.
          Lemtinga diena – 1952-ų rugpjūčio 14: Jonas Kimštas, LLKS Rytų Lietuvos srities vadas, srities štabo vadu paskiria jau MGB agentu tapusį Bronių Kalytį (beje, antrosios sovietinės okupacijos pradžioje, kaip ir Bronius Krivickas, trumpai dirbusį mokytoju), o tas žvalgybos viršininku pasiūlo kitą agentą – Stasį Šimkų. Būtent jie po dviejų dienų pakvietė nuošaliai susitikti Kimštą, susitikus nuginklavo ir perdavė MGB.
          Po dviejų savaičių jis jau rašė planą „Kaip likviduoti LLKS ir užmegzti ryšį su Vyriausiuoju Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu“. Teko skaityti tą tekstą. Įspūdis toks, lyg jis vis dar jaustųsi esąs vadas. Tik jau buvusių priešų pusėje. Ne tik fiksuoja viską, ką žino, su visomis, regis, tikrai perviršinėmis smulkmenomis (pavyzdys: nurodo, kad to ir to žmogaus, gyvenančio ten ir ten, tvarte yra įrengtas bunkeris po avelių gardu, ir dar priduria: jis augina bites), bet ir nurodinėja, kuriuos partizanus reikia paimti gyvus (tarkim, Bronių Krivicką), kuriuos nebūtina; kad vienai ar kitai operacijai vadovauti geriausiai tiktų jis. Arba aiškina, kaip turi atrodyti smogikai, kad nesukeltų įtarimų tikriems partizanams: privalo būti nusiskutę, mandagūs, nešioti medalionėlį arba žiedą su tautine simbolika, neversti pavaldinių valyti viršininkų batus, nesikeikti, nebūti kurortuose įdegę...
          Kas atsitiko per tas dvi savaites, kad žmogus, prieš du mėnesius per Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sąskrydį iš naujo priėmęs priesaiką, kurioj buvo ir tokie žodžiai:

Kovoje už aukščiausias tautos dvasines vertybes, už jos laisvę ir kartu visos žmonijos gerovę [...] Aukščiausiojo akivaizdoje prisiekiame ir toliau tęsti brolių krauju parašytą testamentą vesti kovojantį Sąjūdį didvyrių keliu, kuriuo iki šiol ėjo Lietuvos laisvės kovotojas, šventai aukodamas save, –

ima ir išduoda, galima sakyt, viską?
          Vargu ar čia galima mėgint išgirsti proto ar kokį kitokį balsą. Tai, ką toliau pasakysiu, – murmuratio, savęs paklausinėjimas nemanant, kad gali būti neabejotinų atsakymų. Žmogus, nepakeliantis fizinio skausmo, po mušimų ir kitokių kankinimų ėmęs daryti viską, ko tik buvo prašoma? MGB pavyko jį įtikinti, kad jo, kaip vieno iš Sąjūdžio vadų (beje, įtarė, kad galbūt kiti vadai, su kuriais paskutiniu laiku nepavyko susisiekti, yra pabėgę iš Lietuvos), pareiga – viską užbaigti atiduodant kovos brolius į priešo rankas (mazgo neįmanoma atrišti, todėl reikia perkirsti)? MGB įtikinėjimams, kad bendradarbiautų, buvo pasitelkusi ir žmoną; o jei ji paklaususi: ar nori, kad tavo trys vaikai liktų našlaičiais kaip likai tu? ir dar pridūrusi: privalai likti gyvas bet kokia kaina. Šitokia murmuratio dažnai suskamba galvoj, ir nežinau, ar bent į vieną atsakymą būtų galima sureaguot: „šilta“.
          Jonas Kimštas išliko gyvas, jokia bausmė jam nebuvo paskirta. – Bet štai vienas faktas, viską dar sukomplikuojantis: 1953-ais bandė nusižudyti persipjaudamas venas; nepavyko; nebevaldė rankų pirštų; metų pabaigoje buvo išleistas į laisvę, gyveno Vilniuje, mirė 1974-ais. Dukros versija, kad sausgysles perpjovę MGB-istai, sakydami: daugiau tu, bandite, nebešaudysi (matyt, girdėta iš tėvo?). Ir dar: pasak dukters, kartkartėm išsitardavęs, kad didžiausia jo svajonė esanti vilkint Lietuvos karininko uniformą pereiti Gedimino prospektu... – Ar galėjo Kimštas turėt tokią svajonę? – Kokių tik svajonių mes neturim.

(2.1) Jonas Žemaitis
(Apie Žemaitį Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė yra parašiusi puikią studiją Žuvusiųjų prezidentas, 1998; atsiprašau, kad greičiausiai daugumai ši pranešimo dalis bus nelabai verta dėmesio; tebūnie ji kaip įvadas į paskutiniąją, apie Juozą Palubecką.)
          Probėgšmais: gimęs 1909-ais Palangoje; baigęs Raseinių gimnaziją, pasirinko kariūno kelią; 1929-ais prisiekė Lietuvos Respublikai kardo be reikalo nepakelti, be garbės nenuleisti. (Ir šitos karininko priesaikos laikėsi iki galo.) Stažavosi Prancūzijoje, Fontainebleau karo mokykloje. Pirmoji sovietų okupacija, nacių okupacija – elgiasi taip pat, kaip Jonas Kimštas: 1941-ų birželį atsilieka nuo į rytus žygiuojančios Raudonosios armijos, slapstosi; Vietinė rinktinė, kol neįsakoma vilktis SS uniformą; vėl slapstosi; antrosios sovietinės okupacijos pradžioje NKVD tėvų ima klausinėt, kur sūnus (sakoma: gal pasitraukė, gal žuvo; nežinom). Kaip partizanas prisiekia 1945-ų birželį; ima vadovaut 60 kovotojų būriui: mokymai, norminių dokumentų kūrimas. 1946-ų vasara: iš namų išvaromi tėvai, kurie po kurio laiko atsidurs Klaipėdos invalidų namuose. Miršta Kaune gyvenusi žmona; lieka sūnus, kurį užaugins globėja, iš profesijos mokytoja. Partizanų daug – tad: susidūrimai su kariuomenės daliniais, žūtys, jau prasideda provokacijos, išdavystės, kita vertus – suvokimas, kad reikia, ir pastangos sukurti partizaniniam, t.y. iš esmės chaotiškam, pasipriešinimui struktūrą, įsteigti vieningą organizaciją.
          Tai įvyksta 1949 metų vasarį, kai vienon vieton susirinkę visų regionų partizanų atstovai įkuria Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, priima deklaraciją ir patvirtina reikalingiausius dokumentus. Sąjūdžio šūkiu pasirenkama sentencija „Redde, quad debes“ (priskiriama Gajui Petronijui, gyvenusiam I amžiuj po Kr. ir parašiusiam Satyrikoną), papildant vienu žodžiu: „Atiduok Tėvynei, ką privalai.“ (Nuo tol visų partizanų leidinių pirmojo puslapio dešiniajame viršutiniame kampe jis bus rašomas; kartais gale jokio ženklo, kas reikštų nutylimą tašką, kartais su šauktuku, kaip toj pačioj vietoj oficialiosios spaudos rašytas „Visų šalių proletarai, vienykitės!“)
          Jonas Žemaitis vienbalsiai išrenkamas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku, jam suteikiamas laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis. Ką jis turi daryti? Keliauti po Lietuvą ir lankyti įvairių dalinių štabus. Nebe jaunystė, pradėta penkta dešimtis. Kartais apsaugos būrio nariai pasisiūlo panešti šautuvą, už akių pavadina senuku. Dauguma pirmųjų partizanų jau žuvę, daug naujų, kad ir pabėgusiųjų nuo masinių trėmimų 1948-ais ir 1949-ais metais. Dauguma buvusių rėmėjų ištremti, o ir likusieji varu varomi į kolchozus. Žemaitis, kaip vadas, puikiausiai suvokė, kad pavojingiausia ne kam kitam, o ryšininkėms, tad, jei tik atsirasdavo proga, stengdavosi joms, o ne partizanams parūpinti fiktyvius dokumentus, kad būtų mažesnė rizika būti suimtoms. Nes suėmus į MGB pakliūdavo ir laiškai bei kiti nešami dokumentai. Didžiausia bėda – išdavystės. Apie 1950-us MGB ėmė keisti taktiką: kariuomenės daliniai nebešukavo miškų, tikėdamiesi rasti partizanų stovyklų, ėmė pinti agentūrinius tinklus: suimtuosius, sutikusius bendradarbiauti, paleisdavo į laisvę, kad sektų ir pranešinėtų; tada suimamas ir verbuojamas kitas ar keli kiti, smelkiantis vis gilyn, link Sąjūdžio vadovybės. Po kaimus ėmė vaikščioti šnipai, apsimetę pabėgėliais iš tremties. Kaip su tuo kovoti? Formalus atsakymas: remiantis LLKS Baudžiamuoju statutu. Be išlygų ar su išlygom, turint galvoje, kaip į partizanų karo lauko teismų sprendimus reaguodavo valdžios represiniai organai? (Beje, Žemaitis buvo už išlygas: jeigu išdavęs ar kitaip nusižengęs statutui asmuo daugiau grėsmės nebekelia, jo teismą reikia atidėti, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika.) – Ne, visų vyriausiojo partizanų vado rūpesčių neketinu vardint; tik dar vienas dalykas: Žemaičio iniciatyva įtvirtintas partizano kreipinys į partizaną – broli.
          1951-ų lapkričio pabaigoje Žemaitis turėjo susitikti su Pietų Lietuvos srities atstovais. Susitikimas neįvyko. Liko žiemoti jį saugojusio vietinio partizano bunkeryje, nes grįžti į Žemaitiją nebebuvo galimybių (tiksliausias žodis būtų – įstrigo). Tas bunkeris tapo paskutine Lietuvos ginkluotosios rezistencijos pirmojo asmens vadaviete, nors nebelabai kam buvo likę vadovauti, o ir būdų – minimumas. Gruodžio pradžioje nė penktos dešimties vidurio nesulaukusį Žemaitį ištiko greičiausiai insultas – nebevaldė kairės rankos ir kojos. Kitų metų sausio pabaigoje raštiškai atsisakė einamų pareigų, nors ir suprato, kad išrinkti naują vadą pagal visus reikalavimus (tam turi pritart susirinkę visų sričių atstovai) praktiškai nebėra. Pakviesta medicinos sesuo Marija Žiliūtė kiek galėdama mėgino padėti, nors sekėsi sunkiai. Tame Šimkaičių miške (dab. Jurbarko raj.; apie 10 km į šiaurę nuo Nemuno, prie Skirsnemunės) Žemaitis ir buvo, kol 1953-ių gegužės 30, apsvaigintą migdomosios dujomis, ištraukė iš bunkerio.
          Prasidėjo tai, ko partizanai labiau bijojo: būti suimtam gyvam. (Beje, čia primintina tai, ko Žemaitis tikrai nežinojo: po Stalino mirties Lavrentijus Berija balandžio 4-ą buvo uždraudęs taikyti suimtiesiems „fizinio poveikio priemones“, t.y. kankinti.)
          Žemaičio nemušė, tik tardė, kaip buvo įprasta: du kartus per dieną, leisdami pamiegot vos 2–3 valandas. Vadinamosios operatyvinės informacijos iš jo vargu ar tikėjosi išpešti, juk sirgdamas beveik su niekuo nesusitikinėjo. Tikslas buvo išgauti prisipažinimą, kad klydo. Tam buvo pasitelktas pirmiausia Jonas Kimštas, mėginęs įrodyt Žemaičiui, kad kova jau pralaimėta, žūti beprasmiška, valdžia humaniška, tų, kurie pasiduos, neteis ir pan. Kas dėjos Žemaičio galvoje, nieks nežino, bet faktas toks: jis sutiko parašyti „Apybraižą apie pogrindžio organizaciją nuo Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio sužlugimo [t.y. 1948] iki pastarojo laiko“. Teminėjo tik žuvusius ar tuos, kurie, jo žiniomis, tapo išdavikais (tekstas tebuvo panaudotas tik grafologinei ekspertizei).
          Birželio 23-ią Žemaitis buvo išskraidintas į Maskvą, 25-ą – valandą trukęs pokalbis su Berija. Kitądien Berija suimamas ir apkaltinamas tėvynės išdavimu. Kol kas apie tai pateikiamos tik hipotezės, kas ir kaip ten galėjo vykti, nes Berijos archyvas įslaptintas. Vargu ar yra prasmės spėlioti. Toliau Žemaitis buvo tardomas Maskvoje (kai kurių tardymo protokolų trūksta, jie greičiausiai tame pat neprieinamame archyve). Liepos 16-ą jam pareiškiami kaltinimai: tėvynės išdavimas, teroras, antisovietinė agitacija.
          Rugsėjį Žemaitis persigalvoja: prisipažįsta klydęs išvis duodamas parodymus ir atsisako pasirašyti tardymo protokolus, nors pareikalauja ištaisyti juose užfiksuojamą netiesą: pvz., LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku jis buvęs ne paskirtas, o išrinktas.
          Sužinojęs, kad byla baigta ir perduota kariniam tribunolui, parašo prašymą prokurorui pridėti prie bylos konkrečius Sąjūdžio programinius ir normatyvinius dokumentus, kuriais ketinąs remtis per teismą (nepasinaudojo). Ir dar paprašo leist susitikti su motina ir sūnum, kuriam buvo jau 12 metų (matė prieš 6-erius metus). MGB privertė globėją nusifotografuoti su sūnum, kuriam buvo įsegtas pionieriaus ženklelis. Tiek tepamatė.
          1954-ų birželį prasidėjęs uždaras teismas, jei kas jį atkurtų, galėtų būt rodytinas mokyklose; tai, manau, veiktų stipriau negu tekstai istorijos vadovėliuose.
          Teismo pirmininkui ėmus skaityti kaltinimą ir paminėjus tėvynės išdavystę, Žemaitis replikuoja savęs nelaikąs Sovietų Sąjungos piliečiu ir priduria, kad dabar Lietuva yra okupuota. Paklaustas, ar prisipažįsta esąs kaltas, pareiškia parodymų teismui neduosiąs, kuo nors nusikaltęs neprisipažįstąs ir atsisakąs ką nors kalbėti apie bylą, nes nenorįs būt naudingas sovietiniams valdžios organams; „sovietinė valdžia – mano šalies priešas ir mano asmeninis priešas“; „aš kovojau prieš sovietinę valdžią, kurią laikau neteisėta, o teismas yra sovietinės valdžios organas ir jis negali būti objektyvus“; „aš atsisakau duoti paaiškinimus apie visus bylos daiktinius įrodymus. Tai daryti nėra tikslo ir prasmės. Aš neturiu tikslo pasiteisinti. [Vieną tikslą vis dėlto turėjo: kad teismo protokole būtų užfiksuotos jam žinomų išdavikų pavardės; minėjo keletą, kaip liudininkai dalyvavo du.] Teismo nuosprendis man žinomas iš anksto.“ (Ir dar viena Žemaičio frazė, adresuota prokurorui: nėra tokio vertėjo, kuris padėtų mums susikalbėti.)
          Nuosprendis beveik sutapo su tuo, kurį pasiskyrė pats Žemaitis:

Šiame teismo posėdyje man teko matyti žmonių, kurie naudojasi galimybe eiti lengvu keliu. Būdamas nenormalios dvasinės būsenos, aš taip pat iš pradžių ėjau šiuo keliu ir padariau žalą sąjūdžiui. Todėl aš pasmerkiu save aukščiausiai bausmei. Aš džiaugiuosi, kad vėliau man pavyko atsikvošėti ir grįžti į teisingą kelią.

          Paskutiniame žodyje dar kartą priminė okupaciją, kad partizanų kovą laikąs teisinga ir, kiek jam tekę jai vadovauti, stengęsis, kad būtų laikomasi humanizmo principų; ir dar pridūrė tikįs, kad ji duosianti rezultatų. Nuosprendis: mirties bausmė su turto [seno portfelio, 1,5 metro medžiagos atraižos ir guminių batų] konfiskavimu. Malonės prašymo nerašė. Sušaudytas generolas Jonas Žemaitis Butyrkų kalėjime 1954-ų lapkričio 26; palaikai ten pat sudeginti.

(2.2) Juozas Palubeckas
Vyriausiojo Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio ir Jurbarko rajone gimusio ir ten partizanavusio Juozo Palubecko keliai susikirto visiškai atsitiktinai – jis tiesiog buvo paskirtas rūpintis generolu, kol buvo laukiama taip ir neįvykusio susitikimo kitąpus Nemuno su Pietų srities atstovais. Ūkininkų sūnus, baigęs keturias klases, partizanas nuo pat antrosios sovietinės okupacijos pradžios, tėvai ištremti, nuo tremties pabėgusi sesuo laikėsi kartu su broliu. Būtent jo, Juozo Palubecko, iškastame bunkeryje ir praėjo (gal tiksliau: praslinko) paskutinio Žemaičio mėnesiai laisvėje.
          Sesuo gamino maistą, o jis rūpinosi visu kitu, ir tų rūpesčių, galima įsivaizduoti, buvo labai daug, nes Žemaitis buvo paralyžiuotas: ir surado medicinos seserį, ir kasnakt, kai jau buvo galima, padėdavo generolui pakilt į žemės paviršių, vedžiodavo jį, vykdė kitus pavedimus. (Nežinia, tiesa tai ar ne, bet yra užfiksuota: išgirdęs praskrendant lėktuvą, išlindęs iš bunkerio lipdavo į aukščiausią medį ir žiūrėdavo, ar kur nors nėra nusileidusio: o gal atskrido paimti sergančio vyriausiojo vado ir išgabenti į užsienį?) Viena iš jo užduočių buvo palaikyti ryšius su dar veikusiais partizanų junginiais. Per ryšininkus. 1953-ių gegužės 23-ią išėjo susitikti ir negrįžo.
Penkias dienas net kankinamas kartojo: pasakyti bunkerio vietą ir išduoti Lietuvos partizanų vadą atsisakau; aš prisiekiau Žemaičio neišduoti jokiomis aplinkybėmis. Buvo ne tik kankinamas, rengtos ir akistatas su pažįstamais partizanais, jau sutikusiais bendradarbiauti su MGB. Už sutikimą bendradarbiauti žadėjo ne tik laisvę, žadėjo, kad iš tremties bus grąžinti ne tik tėvai, bet ir giminės, garantavo „gyvybės išsaugojimą, pilną laisvę ir aprūpinimą darbu tiems, kurie bus sulaikyti su piliečio J. R. Palubecko pagalba su ta sąlyga, kad jie padės išvesti iš miško ir legalizuoti kitus besislapstančius ginkluoto nacionalinio pogrindžio dalyvius“.
          Naktį į 29-ą: supratau, kad kova šiuo metu betikslė, galiu bunkerį parodyti.
          Bet: Palubeckas pareikalavo „garantinio rašto“ – visa tai turi būti surašyta ir pasirašyta. Manau, tai buvo vienintelis raštas, kurį pasirašė Lietuvos okupacinės valdžios vidaus reikalų ministras ir eilinis partizanas, kovojęs prieš tą valdžią. Beje, prieš pasirašydamas dar pareikalavo, kad būtų išbraukta frazė, esą jis įsipareigoja išduoti „visiškai laisva valia“, – ir buvo išbraukta prirašant: „Taisymais tikėti.“
          Kodėl leistasi į tokius žaidimus? – Nes ant plauko kabojo LKP CK pirmojo sekretoriaus Sniečkaus likimas – jis buvo kaltinamas per tiek laiko nesusidorojęs su „nacionalistiniu ginkluotu pogrindžiu“, kurio „prezidentas“ (šį žodį, kad ir kabutėse, pavartojo ne kas kitas, o Berija) vis dar laisvėje. Palubeckas buvo vienintelis, kuris galėjo „išgelbėti“.
          30-ą – jau Šimkaičių miške. Prieš parodydamas tikslią vietą, Palubeckas iškelia dar vieną reikalavimą: tas „garantinis raštas“ turi būti perduotas saugoti žmogui, kuriuo jis pasitiki. T.y. vietos klebonui. (Aišku, po operacijos tas raštas iš kunigo buvo atimtas.) Vėliau Palubeckas dar parodė, kur buvo paslėptas Žemaičio pastarojo laiko archyvas.
          Ir viskas. Ir nieko daugiau. Iš suimto Žemaičio, net jei jis, tarkim, tik tarkim, ir būtų sutikęs parašyti kokius nors MGB padiktuotus laiškus, dar kartą: tik tarkim, įsakydamas sudėti ginklus, iš jų nebūtų buvę jokios naudos, – jie partizanus nesukeldami įtarimo galėjo pasiekti tik su Palubecko pagalba. Tebūnie tokia išvada (abstraktokai skambanti): žmogus suvokė suklydęs patikėdamas melu, ir nusprendė daugiau nebeklysti. Ir neklydo. Teisme tardamas paskutinį žodį pareiškė:

Kiti teisiamieji suimti dėl mano kaltės, ir aš jaučiuosi kaltas asmeniškai prieš juos. Prašau teismą sušvelninti jiems bausmę ir už juos nubausti mane.

Juozas Palubeckas buvo sušaudytas ten pat kur ir Jonas Žemaitis, tik šešiom dienom vėliau. Mano suvokimu, tai bene tragiškiausias partizano likimas.

Post scriptum: du prieduru
(a) Apie slapyvardžius, turint galvoj renginio pavadinimą „Sąžinės proveržis“. – Partizano Prano Bartkaus, beje, ir eilėraščius rašiusio, vienas iš slapyvardžių buvo Sąžinė; kažkur skaitydamas esu užtikęs, kad vienam iš savo agentų MGB buvo suteikusi slapyvardį Sąžiningas. Ką tai reiškia vienu ir kitu atveju, vargu ar verta aiškint.
(b) Apie „vertimus“. – Kad ir palygint nedaug, bet yra tekę skaityti MGB dokumentų, susijusių su partizanų veikla; kai planuose ar ataskaitose jie vadinami banditais, viskas suprantama, bet taip ir protokoluose, kad ir Žemaičio teismo, apie kurį šiek tiek kalbėjau: neabejotinai buvo sakoma: partizanas, būrys, o rašoma banditas, gauja (rus. банда); turi nelikti ne tik partizanų, bet ir žodžio partizanas būtent šia – kovotojo prieš sovietų valdžią reikšme, nes jam skirta reikšti tik ką kita – vad. raudonuosius partizanus.

P.P.S. Tos pat dienos, kai skaičiau pranešimą, vakarą buvo parodytas Jono Öhmano ir Vinco Sruoginio dokumentinis filmas Nematomas frontas; džiaugiaus; tekstas + vaizdas – gal viens kitą sustiprino?

P.P.P.S. Nesu jūros mylėtojas; vieno tik vasarai artėjant pasiilgstu – to jausmo, kuris apima, kai grįžtanti banga iš po padų peša smėlį.