(778) Aaktualijos, i: apie pacifistų simbolį ir slankas

Seniai seniai, 2004-ais, kai Nemunas iš žurnalo virto laikraščiu, Donaldas Kajokas siūlė tapt savaitraščio kampininku: kad ir kartą per mėnesį ką nors parašyt – visai nesvarbu ką, šiaip; visai nesvarbu kiek, nebūtina skiltį per visą puslapį; kurio nors puslapio kampe įdės tai ir tiek, ką atsiųsiu el. paštu.
– Tavo galvoj juk visokių minčių sukiojas. – Sukiojas, bet atsisakiau, nes išsigandau, kad neturėsiu ką raštu užfiksuoti – jei jau spaudai, tai juk reikia ne apie niekus šnekėti?
Iš to laiko liko puslapio kampui sugalvota antraštė: Aaktualijos. Pagalvojau – gera antraštė, tinkanti tam, kas man įdomiausia, t.y. jei fiksuoji visokius niekus.

۩   ۩   ۩
Rugpjūčio paskutinį savaitgalį teko paplaukt baidare Žeimena. Nedaug, apie 18 km, nuo Kaltanėnų iki Švenčionėlių.
Plaukimas buvo įstaiginis (dalyvavau tik kaip reikalingoji antroji pusė [irkluojančioji, t.y. sėdinčioji baidarės gale]). Oi, net nebeatsimenu, kiek baidarių turėjo plaukt (per 10 tikrai). Taigi: kol visus suvežė, kol žmonės išsidalino, kas su kuo plauks etc., – laiko, gali sakyt, buvo marios.
Apžiūrėjau apylinkes, – bent jau sau taip mėgstu įvardint pasivaikščiojimą, kai viliuos rast kur nors pamestą batą (batautojo instinktas).
Apžiūrėjau ir tilto per Žeimeną apačią – patiltę, o ten pamačiau pacifistų simbolį (žr. dešinėj; ars memorativa), – –
ir iki šiol, iki spalio pradžios, galvoj vis kirba retorinis klausimas: kas aerozoliniais dažais patiltėj per Žeimeną į Kaltanėnus šitą ženklą išpurškė? – Neįsivaizduoju, nepajėgiu sukurti to žmogaus (o toks tikrai yra!) psichologinio ir egzistencinio portreto.
Ir dar: tas žalias fonas. Juk jis nebūtinas. Bet jis tos pačios – žalios spalvos kaip ir vietovardžio užrašas ten, kur stabteli autobusai (žr. kairėj).
----------------------------------------------------------
Žurnale Krantai 1993-iais buvo paskelbti Vytauto Marijošiaus atsiminimai, parengti Loretos Venclauskienės. – 25-am atsiminimų gabaliuky, paskutiniam, pasakyta/užrašyta:

1945 metais [ne, vis dėlto 1944-ais], išvykstant iš okupuotos Lietuvos, mano širdis nujautė, kad išvykstu suvisam.
Kaip gaila, kad [...] [n]ebepamatysiu jau ir slankų skrendant. (Krantai, 1993, nr. 4/6, p. 87)

– Jūs esat matę slankas skrendant?
– Aš – ne.
– Gal girdėję?
– Aš – ne.
(Nors šį tą ir pasiskaičiau, bet tai – surogatas [toks pat, kaip žiūrėti į puantilistinį paveikslą monitoriaus ekrane].)
Štai koks tarpinis (ne svarbiausias ir ne galutinis) mano gyvenimo tikslas:
– Pamatyti (ir išgirsti) skrendančias slankas. – Savo akim pamatyti ir savo ausim išgirsti skrendančias slankas.
— — — Ogi ėmiau ir sugalvojau (tai tik kalbinė figūra, kad įtikinamiau atrodytų; nežinau, ar taip ir padarysiu):
El. laišku imsiu ir paklausiu Saliamono Paltanavičiaus: kaip pamatyti ir išgirsti slankas? – Ir galbūt atsiras proga pamatyti ir išgirsti skrendančias slankas? – Tai, ko ne(be)pamatė ir ne(be)išgirdo JAV atsidūręs ir atsiminimuosna įpuolęs Vytautas Marijošius.
– Gal ir jūs norėtumėt (aišku, jei nesat matę ir girdėję)?