[...] daug kas tikėjosi, kad lietuvių, kaip ir rusų, rašytojai galbūt turi savo stalčiuose kai ką drąsaus ir laisvo, slapčiom visus tuos metus rašyto, ir, atgavus laisvę, neabejotinai ištrauks, bet, atėjus Nepriklausomybei, stalčiai pasirodė besą tušti. (2018, nr. 7, p. 116–117)b: Kornelijus Platelis, atsakydamas į a.a. Algio Kalėdos klausimus:
[...] tėvas (ekonomistas) yra parašęs keletą gerų eilėraščių, bet man jų nerodė, suradau juos tik po jo mirties. Jis nė nebandė skelbti tų savo eilių, nes viešą kūrybą okupacijos ir cenzūros sąlygomis laikė beprasmišku ir net nelabai padoriu užsiėmimu. (Metai, 2018, nr. 8/9, p. 123)— Ne, ne ginčytis su DanK norėdamas susiejau šitas dvi citatas; ji, matyt, turėjo omeny oficialiuosius sovietmečio rašytojus, priklausiusius Rašytojų sąjungai; nuodugniau pakapsčius, buvo šio to ir jų stalčiuose, tarkim, Jono Mikelinsko (romanas Juodųjų eglių šalis), Juozo Apučio (apysaka Skruzdėlynas Prūsijoje), kitų prozininkų koks apsakymas, poetai turėjo cenzūros nepraleistų eilėraščių, bet gal ir galima sakyt, kad tie stalčiai buvę beveik tušti. Grinkevičiūtė atsiminimai ne stalčiuj, stiklainy laukė savo laiko; atsiminimai apie tremtį, tremtinių poezija, sakykim, atskira tema; Krivicko, Glemžaitės ar Šniuolio eilėraščiai vėl atskira; bet lieka dar grupė žmonių, kurie nei tarybiniai rašytojai buvo, nei tremtiniai, nei partizanai – tikrai galima sakyt, kad rašė ir dėjo į stalčių.
Yra Juozo Laurušo sudaryta poezijos antologija Tremtinio Lietuva (1990, tiražas 20 000 egz.), yra Leono Gudaičio sudaryta partizanų poezijos antologija Kovos keliu žengiant (1991, tiražas irgi 20 000 egz.), o antologijos, kurioj būtų sutelkta Lietuvoj kurta poezija žmonių, nesistengusių žūtbūt tapt oficialiai spausdinamais kūrėjais, galima sakyt, sau rašiusių (kai kurie kai ką duodavo pogrindžio spaudai), – kiek žinau, nėr, o galėtų būt; štai šiek tiek autorių pavardžių: Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė (jos Skausmo pasakom galėtų prasidėt antologija), Alė Naginskaitė-Vajegienė[*], Elvyra Jūratė Petrauskaitė-Jaroševienė, Palmira Petrauskaitė-Čebelienė, Vytautas Ambrazas (Dubindris), Vytenis Imbrasas, Jonas Vytautas Nistelis, Vytautas Vanagas (Antanas Sėlis), Kęstutis Genys, Marija Katiliūtė (Lacrima), Mindaugas Tomonis (Tomas Kuršys), Algirdas Patackas (Algis Rudamina), Juozas Prapiestis, Arvydas Galginas, Rimas Burokas, Arvydas Stasiulevičius ir kt. (Surašiau tik tuos, kurie plaukiojo atminties paviršiuj.)
Nežinau, ar prasminga būtų rengt tokią antologiją, nes kur nors tie tekstai jau spausdinti, knygelės pabirai išėję ar tik kokioj periodikoj, norintys susipažint su tokia kūryba tik paieškot turėtų; be to, antologijos nebelabai gal ir populiarios tapo, – nežinau, tiesiog mintigalis atėjo galvon, tai užfiksuoju.
-----------------------------
[* Visiškai tarp kitko: Aurimo Švedo parengtoj knygoj Irena Veisaitė: Gyvenimas turėtų būti skaidrus (2016) prisimintas toks 1948-ų pavasarį vykusio pokalbio fragmentas – ją norinčių užverbuot saugumiečių ir Veisaitės: „‘[...] tu, pavyzdžiui, draugauji su tokia Ale Naginskaite. Pažiūrėk, ką ji rašo savo dienoraštyje, pasiklausyk jos pokalbių ir pranešk mums!’ ‘To padaryti negaliu. Mane tėvai auklėjo visai kitaip, mamytė nėra niekad atplėšusi man skirto laiško. Ji gerbė mano privatumą’, – atsakiau jiems“ (p. 111); pasižadėjimo bendradarbiaut nepasirašė: „Ir tuo džiaugiuos, net truputį didžiuojuos“ (p. 112).]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą