(1098) Visiškai tarp kitko: pasvarstymai Šimtmečio anketos siūlytom temom

[Prieš atostogas liepos pačioj pradžioj išsiunčiau surašęs Metų redakcijai. Aišku, kaip visad pasigailėjęs, kad pažadėjau ką nors parašyt: nieko naujo sugalvot nepajėgdamas, griebies to, ką jau esi užfiksavęs, taip darydamas keiksnoji save; tai, kas prieš pusmetį ar anksčiau atrodė visai neblogai, dabar jau nebeverta dėmesio regis; et, velniava, bet bent dalį pažadų stengies žmogus ištesėt. Grįžęs darban jau radau naują Metų numerį, 8/9, kur tatai išspausdinta.]

Prae scriptum. Trys anketos klausimai siūlo sudėliot galvoj besisukiojančias mintis ant praeities, dabarties ir ateities lentynėlių, kad būtų viskas tvarkinga. Deja, vargu ar pavyks. Gal ir juokinga, bet kalbant apie žmogų, apie kultūrą, man regis, prasmingiau prisimint inkų laiko sampratą: praeitis, dabartis ir ateitis stovi ne viena paskui kitą, o greta, tuo pat laiku visos trys yra: yra, kas buvo; yra, kas yra; ir yra, kas bus (šituo sunkiausia patikėt). Bet čia jau lendu į Vlado Braziūno valdas, jis būtojo nebaigtinio ir kitų laiko kategorijų žinovas.
     Kad ir apie kai, ko šimtmetį šįmet minim: Vasario 16-osios Nutarimas – taip, reikšmingas dokumentas, bet ar Lietuvos Taryba būt rodžiusi tokį ryžtą, jei ne per 1917-ų rugsėjį vykusią Vilniaus konferenciją gauti įgaliojimai? Vilniaus konferencijoj dalyvavo ir Maironis; kiek jo Jaunoji Lietuva prisidėjo prie apsisprendimo, kad reikia savo valstybės, kad kultūrinės autonomijos negana? Vasario 16-oji – ryški žvaigždė – Magna Charta Lituaniae, bet iš žvaigždyno, kurio ribas galėtumėm pažymėt 1904 (rašto lotyniškais rašmenim atgavimas) – 1922 (Konstitucija); ilgai žiūrint į vieną žvaigždę, ji tampa tik tašku tarp begalės kitų taškų; ech! tos rugpjūčio naktys – ir 1918-ais, ir 2018-ais tą patį siūlė/siūlo, ir 2118-ais tą patį malonumą siūlys; tik žiūrėtojai keičias. Laikas, kai prisimeni, kad yra toks posakis sub specie aeternitatis, kad galima į dalykus ir iš kitos pusės pažvelgt. Kas tas Šimtmetis amžinybės požiūriu? Gal keliem šimtam tūkstančių gyvų lietuvių jis ir svarbus.

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Klausiat apie iškiliausius dalykus – grietinę, sviestą, varškę; bet ir pasukos, sako, geras dalykas. Eina toks žurnalas Valstybė, jo paantraštė – „Ekonomika ir politika“; ir nieks garsiai nesipiktina tokia valstybės samprata. Eina žurnalas Žmonės, kurio vieną kitą numerį pavartęs gali suprast, kas verti žmogaus vardo. Man įdomiau tai, kas lieka anapus valstybės ir žmonių; norėtųs, kad „ir kt.“ nebūtų nurašomi.
     – Pastatykime paminklą didiesiems Lietuvos kėlėjams broliams Vileišiams – šeimai, tautai, valstybei, – buvo rašoma plakate; o nuotrauka iškart pripjauta – iš keturių brolių palikti trys. Kodėl tik Petrui, Antanui ir Jonui? Kodėl per prastas pasirodė nukadruotasis Anupras? Kad apie jį Aničas monografijos neparašė? Ar kad buvo tik inžinieriaus Petro pagalbininkas? O vyriausiasis Kazimieras, likęs tvarkyt tėvų ūkio? O Juozas, išėjęs į kunigus? O seserys? O žmonos? Antanienė buvo oho! veikėja. – Ar šeimą, tautą ir valstybę simbolizuot teturi teisę inžinierius, gydytojas ir teisininkas, kurie būtinai privalo būt ir vad. visuomenės veikėjai? Dabar, kai paminklas jau pastatyta, aišku, kad broliai žvelgia į Gedimino pilį; išvydęs pirmąkart maketą, pagalvojau: prie stalo sėdi broliai, bet žvelgia ne viens į kitą, o tolin – ar ne ateinančius brolius, seseris, žmonas pamatė? Tuščių vietų prie stalo juk yr.
     Arba kalbant apie rašto žmones: žiūrėk, koks prie pačių pačių nepriskirtinas poetas daug kur vis minimas ir minimas, o mokyklinių vadovėlių autoriai, tarkim, Esmaitis, t.y. Stasys Matjošaitis, tik pedagogikos istorijoj; bet juk Sakalėlis buvo svarbesnis dalykas ugdant Lietuvos pilietį negu prie pačių pačių skirtinos, pavyzdžiui, Antano Miškinio Varnos prie plento. Jei kalbam apie valstybės kūrimą, mokytojai svarbesni negu rašytojai. Bet jau per daug emocijų tekstan ėmė lįst, gana. Gerai ir rašytojai, tik nereiktų iš jų per daug norėt.
     Prašot iškiliausių, tai čia sąrašėlis į šimtmečio rėmus papuolančių knygų ir kūrinių, palygint lengva ranka pagal išleidimo/parašymo laiką sustatytas: Vaižganto Pragiedruliai (1918–1920), Vinco Krėvės Skirgaila (rus. 1922), Kazio Binkio 100 pavasarių (1923), Maironio Raštų penkiatomis (1926–1930), Ievos Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas (1935), Antano Miškinio Varnos prie plento (1935), poezijos antologija Antrieji Vainikai (1936), dr. Basanavičiaus Autobiografija (post mortem, 1936), Kazio Borutos Eilės ir poemos (rinktinė, 1938), Jono Aisčio Poezija (rinktinė, 1940), Bernardo Brazdžionio Per pasaulį keliauja žmogus (rinktinė, 1943), Salomėjos Nėries Prie didelio kelio (rašyta karo metais), Jurgio Savickio Žemė dega (rašyta karo metais), Balio Sruogos Dievų miškas (parašytas 1945), Jono Meko Semeniškių idilės (1948), Liongino Baliukevičiaus-Dzūko Dienoraštis (rašytas 1948–1949), Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai (rašyti pabėgus iš Sibiro 1949–1950), poezijos antologija Žemė (1951), Broniaus Krivicko Už didžią tiesą (1952, dauginta rašomąja mašinėle), Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai (1956), Mariaus Katiliškio Išėjusiems negrįžti (1958), Antano Škėmos Balta drobulė (1958), Icchoko Mero Lygiosios trunka akimirką (1963), Vinco Mykolaičio-Putino Būties valanda (1963), Henriko Radausko Eilėraščiai (rinktinė, 1965), Algimanto Mackaus Chapel B (post mortem, 1965), Algirdo Landsbergio Penki stulpai turgaus aikštėje (1966), Juozo Grušo Barbora Radvilaitė (1972), Sauliaus Šaltenio Riešutų duona (1972), Jono Juškaičio Mėlyna žibutė apšvietė likimą (1972), Tomo Venclovos Kalbos ženklas (1972), Vlado Šimkaus Bitės pabėgėlės (1973), Alfonso Nykos-Niliūno Vyno stebuklas (1974), Romualdo Granausko Jaučio aukojimas (1975), Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladės (1977), Jono Strielkūno Varpo kėlimas (1978), Jono Mikelinsko Už horizonto – laisvė (1978), Henriko Nagio Prisijaukinsiu sakalą (1978), Juozo Baltušio Sakmė apie Juzą (1979, su vėlesne pabaiga), Vytauto Bložės Polifonijos (1981), Sauliaus Tomo Kondroto Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą (1985), Sigito Gedos Mamutų tėvynė (1985), Juditos Vaičiūnaitės Nemigos aitvaras (rinktinė, 1985), Juozo Apučio Gegužė ant nulūžusio beržo (rinktinė, 1986), Petro Dirgėlos dilogija Joldijos jūra ir Karalystės ciklas (1987–1988, 1997–2004), Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris (1989), Jurgio Kunčino Tūla (1993), Sigito Parulskio Mirusiųjų (1994), Antano Ramono Ramybės kalva (post mortem, 1997), Liūnės Sutemos Tebūnie (2006), Vytauto Kubiliaus Dienoraščiai (post mortem, 2006–2007), Antano A. Jonyno Paskutinės dienos Itakėje (2007), Valdo Papievio Eiti (2010), Grigorijaus Kanovičiaus Miestelio romansas (2013). Etc.
     Tą etc. pridėjau todėl, kad tokie sąrašai iš principo nebaigtiniai, ilgintini ar trumpintini; tik vieno su jais nederėtų daryt – kelt į balsavimo biuletenius, rengt konkursų. Nesusipratimas, ir tiek, jei siūloma rinktis tarp Vaižganto ir Gavelio, Sruogos ir Škėmos; tarp Binkio ir Parulskio etc. Visko reikia; ir tėvo motinos, ir žmonos, ir vaikų, ir anūkų.

Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Situaciją apibūdinčiau: gera. Yra žodžio laisvė. Iš bado nieks nemiršta. Ko dar žmogui reikia?
     Iš šalies žvelgdamas matau vieną labai didelę gerybę – beveik išnyko kultūrinės kraujomaišos pavojus, būdingas uždaroms visuomenėms. Toks buvo sovietmečiu. Tarkim, poezija: eilėraščio modelio, kalbėjimo principo ieškoma ne tik Mairony, Martinaity ar Marčėne; pasiskaitoma ir vokiečių, ir anglų su amerikiečiais, ir kitų. Greičiausiai ir kitus menus stebintys tam pritartų. Atvirumas visada į sveikatą kultūrai. Problemos bei iššūkiai? Visad jų buvo ir bus. Negi norėtumėm gyvent be jų? Negyvenimas tatai būtų; ir vargu ar kas verto prisimint būtų sukurta. Tikiu, kad yra tokie dalykai kaip sveikas protas ir sąžinė; net didieji beprotybės priepuoliai – pasauliniai karai jų nesunaikino. Vadinas, iš esmės viskas bus gerai.

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastų kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Pirmiausia dėl to kokybinio šuolio. Jei būtų kalbama apie kiekybinį, palinksėčiau galva, o jei minimas kokybinis – noris raukt kaktą. Granausko Šventųjų gyvenimai (2013) kokybiškesni už Valančiaus Živatus šventųjų (1858)? Kornelijaus Platelio Prakalbos upei (1995) kokybiškesnės už Maironio Pavasario balsus (1895)? Literatūra ne gerėja, tik keičias; ir niekur nešuoliuoja, tik nenuspėjamom trajektorijom slankioja.
     Kokia ji bus po kelių dešimtmečių – nežinau, bet kad bus – neabejoju; bus gal dar įvairesnė (raiškos būdus turiu omeny), bet nei geresnė, nei blogesnė; visokios bus, kaip visada. Alfonsas Bukontas yra parašęs tokias eilutes: „Srovena per aikštę šaltinis / Iš niekur į niekada.“ Srovena, tas svarbiausia.

[P.S. Tai tekstas, kurį išsiunčiau. Užmetęs akį į paskelbtąjį pagalvojau: na niekaip negaliu priprast, kad visos datos turi turėt įvardžiuotinį priedurą, o prieš pavardę būtinas inicialas, nors ir be jo aišku, koks žmogus minimas.]