(912) Dėl juoko: Borgeso Pramanytų būtybių knygos papildas

augiau už Borgesą žinojusio rašytojo, matyt, nebuvo ir greičiausiai nebus, – gal net jojo vertėjas lietuvių kalbon Linas Rybelis nesakytų, kad toks teiginys – nesąmonė; kad persūdytas – taip, pripažįstu.
Vakar užėjus nesuprantamam norui bent dalį knygų iš krūvų ant grindų sugrąžint į lentynas, ir Borgeso Pramanytų būtybių knyga gulimąją padėtį pakeitė į stovimąją. Ir prisiminiau, kad kai ją skaičiau, 2009-ų vėlų rudenį, lryte.lt buvo Tomo Vaisetos pokalbis su Vytautu Ališausku.
Daug visokių gyvačių Borgesas užfiksavęs, būt tikusios ir lietuviškosios, apie kurias Ališauskas pasakojo:

Svetimšaliai keliautojai mini, kad lietuvių garbinamos gyvatės ar žalčiai buvo keturkojai. Mitologijos tyrinėtojai sakė, kad tai yra žmonių, kurie visai nesigaudė Lietuvos realijose, fantazijos. Bet aš atkreipiau dėmesį į tai, kad seni folkloriniai užrašymai (nežinau, kaip jų niekas iki šiol nepastebėjo) mums liudija tą patį. Kalbama apie gyvates ar žalčius, kurie ne tik buvo keturkojai, bet netgi turėjo kailiuką ir snukutį kaip katės. Tad užsieniečiai nefantazavo.
Tarp draugų, kurie biologiją išmano geriau negu aš, netgi buvo kilusi diskusija, ar tai negalėtų būti kokios žebenkštys. Man sunku pasakyti, bet nebūčiau tikras, ar pasitvirtins stereotipas, kad naminės gyvatės ar žalčiai buvo tie patys padarai, kaip mes juos įsivaizduojame šiandien. Tai lieka viena iš didžiųjų religijos istorijos mįslių.

Prastai išmanau lietuvių mitologijos pasaulį, geriau išmanantis gal ir daugiau Borgesą dominusių būtybių galbūt paminėtų.