(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-01-14

(818) Tarp kitko: o gal atradimas?

avaitgalį dar kartą perskaičiau Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus, ilgesniuosius, iškastus 1991-ais. Kvaila mintis buvo šmėkštelėjusi galvoj: o gal rasiu kokią užuominą apie aklą žydę iš Marijampolės, vardu Ema (žr. 812 įrašą). Ne, neradau, už kitko užkliuvau – Maironio-Naujalio „Lietuva brangi“ (bus įrašas) ir už vieno tokio epizodo.

atsiminimų rinktinės Amžino įšalo žemėje (1989) priešlapis
1943-ių poliarinės dienos pradžia, Dalia Grinkevičiūtė su kompanija plukdomi Lena iš Trofimovsko į Bobrovską. Baržą tempęs kateris „Komsomolec“ sugenda. „Žvejai lietuviai atsikabina nuo mūsų ir rizikuodami paklysti savom jėgom [valtimi] iriasi į Bobrovską, vedami vieno jakuto, kuris uostydamas orą orientuojasi, kur jūra šioj beribėj“, pranešti apie tai, kas atsitiko, kad atplauktų kitas kateris.
Štormas, šalta, baigės duona.
[Dabar tas epizodas, kurio visą savaitę negalėjau iškrapštyt iš galvos:]
Gračiovas išsiyrė ieškoti žemės [konkrečiai – malkų]. Išplaukiau ir aš su juo. Už trijų ar penkių kilometrų išlipom saloje. Netoliese nuo kranto pamatėm medinį paminklą, du kryžius. Galima perskaityti: 1905 ar 1895 m., Barantolis. Tai čia, pasirodo, rado kapą švedų keliautojas, Šiaurės tyrinėtojas Barantolis. Vienas karstas buvo sukapotas – matyt, kokio likimo čia atidanginto žmogaus. Matėsi laužo liekanos. Griaučiai voliojosi kiek atokiau. (Metai, 1997, nr. 1, p. 124).
Kas per švedas Barantolis???? Ir visagalis Google nieko nepadėjo, nors raides ir mėginau kaitaliot.
Neiškentęs šiandien ėmiau ir sutrukdžiau rankraščius skaitantį istoriką Eligijų Railą (rašo monografiją apie dr. Basanavičių). Gal jis ką apie tokį žmogų girdėjęs? – „Gal čia koks baronas de Tolis?“ – mestelėjo ir iškeliavo.
Įžvalga, verta liaupsių!
Ar tik ne be žinios 1902-ais dingusio barono Eduardo von Tollio kapą Grinkevičiūtė matė???
Daug klaustukų, bet tikimybė labai didelė.
Tuolab kad ne tik asmenvardis sutampa. „Известно, что группа Толля, не дождавшись «Зари», приняла решение самостоятельно двигаться на юг в сторону континента, однако дальнейшие следы этих четырёх человек поныне не обнаружены“ – saloj rado paminklą ir du kryžius.
--------------------------------------------------
Ir buvo užėjęs toooks noras bent akį užmest į atsiminimų rankraštį, saugomą Lietuvos nacionaliniam muziejuj! – Nieko, baigia praeit.

P.S. (2022 XII 3) Jau beveik pusantrų metų praėjo nuo dienos, kai pamačiau norėtąjį pamatyt rankraščio lapelį (ačiū VirgR už atvaizdą), – ir tik va kada prisiruošiau subaksnot P.S. (taip, gėda). Taip, Barantolis, ir net dukart. Bet tai iš esmės nieko nekeičia. Na nebuvo tokio švedų keliautojo, palaidoto vienoj iš daugybės Lenos salų, Barantolio. Panašiai skambančiu asmenvardžiu buvo tik vokiečių kilmės rusų keliautojas baronas Tollis, apie kurį DalG greičiausiai nieko nebuvo girdėjusi. [Kodėl Apie du šimtai metrų virto Netoliese ir apie kt. „redagavimus“ – nebus komentarų.]

— beje, kiek žinau, bene vienintelis žmogus šitą hipotezę viešai paskelbė – Grinkevičiūtės vertėjas į lenkų kalbą Kamilis Pecela: vertime prie asmenvardžio Barantol prikabino išnašą (Litwini nad Morzem Łaptiewów, 2019, p. 124):


3 komentarai:

  1. Geografiškai truputį gal įtartina.
    Beneto sala yra Rytų Sibiro jūroje arba net jau ir Arkties vandenyne. Jei iš Beneto salos de Tolio grupė patraukė į žemyną (valtimis? šunų kinkiniais ledu?) tiesai į pietus, tai turėjo judėti Rytų Sibiro jūra. Sunku įsivaizduot, kaip galėjo atsidurti Lenos žiotyse Laptevų jūroje.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gal ir įtartina, gal. Kita vertus: viena yra nuspręsti, kad judėsi į pietus, o kuria kryptim iš tikrųjų judi – gali būt iš dalies ar net visai kas kita; be to, pakeliavęs pietų kryptim kurį laiką, juk gali nuspręst, kad reikia keist kryptį.

      Panaikinti
    2. Be to: jei jie išties būtų judėję nusimatyta kryptim, paieškos ekspedicija juos greičiausiai būtų radusi; tas ir yr, kad jie neatspėjamai nuklydo.

      Panaikinti