(812) Užparaštė, cxvii: apie tai, kas įdomiausia

Kartais taip būna: užtinki kokį tekstą, ir užkimbi, ir noris sužinoti ką nors daugiau, bet – nieko.
Ir lieki su neatsakytu ar išvis neatsakomu klausimu „O kas toliau?“
Tai ir yra įdomiausia. Nežinomi žmonių likimai.

LLTI bibliotekos smulkiųjų spaudinių fondas, 2198 Ssp. 792

Altas Eleonora Gališauskaitė
1906-ų lapkričio pradžioj įvyko pirmosios lietuviškos operos, tuolaik vadintos melodrama, – Miko Petrausko Birutės premjera.
Tų metų pačioj pabaigoj ir kitų pradžioj Vilniaus žiniose, Lietuvos ūkininke ir Šaltinyje buvo paskelbtas trijų būsimų Vasario 16-osios akto signatarų – Donato Malinausko, Ričardo Mirono ir Antano Smetonos kreipimasis „Šelpkime talentus!“ (cituosiu iš Šaltinio, 1907-01-09, nr. 2, p. 26).
Įžangoj pagailestavę, kad daug jaunuolių taip ir neatskleidė savo talento ir „paliko be naudos mųsų tautai“, nes neturėjo galimybių mokytis, priminę, kad „užvis sunkiausia yra tiems jaunikaičiams, kurie norėtų dailės mokyties: dailės mokslas paprastai esti brangiai apmokamas, mokyties gi ir drauge uždarbiauti mokslo metu sau skatikas, reikalingas pragyventi, dailės mokiniams yra kur-kas vargiau, negu kitų mokslų mokiniams“, kreipimosi autoriai ima dėstyti:

„Birutėje“ išgirdome tris gerus balsus solo: aukštą malonų tenorių Miko Petrauskio brolį Kiprą, stiprų baritoną Audėją, stiprų altą panelę Eleonorą Gališauskaičią. Visiems trims verta būtų mokyties dainuoti, ir jie norėtų mokyties, bet neturi kuo. Vienintelė viltis lietuvių visuomenėje: ji turėtų sušelpti, jei ne visus tris, tai bent du ar vieną, kuriuo ypač veikiai reiktų pasirūpinti. Kiprui Petrauskiui, Miko broliui, kitą rudenį reiks stoti kareivijon. Jei po Naujųjų Metų neįstos konservatorijon, tad gali patekti kareivijon: tuomet visiškai turėtų atsisakyti nuo konservatorijos mokslo. [...] Gerai būtų tuojau padėti ir panelei Gališauskaičiai, jei tik mųsų visuomenė išsigalėtų jai konservatoriją apmokėti; ir jos gailu taip paleisti, nes ir ji, išėjus konservatorijos mokslą, galėtų tarnauti mųsų dailei. Audėju galima būtų pasirūpinti vėliau; jis dar visiškai jaunas vaikinas, vos kelioliką metų sukakęs. Ar šiaip ar taip jų visų trijų ateitis priderės nuo mųsų visuomenės išsigalėjimo ir dosnumo.

Kipras Petrauskas išvengė kareivijos, 1907-ais pradėjo studijuoti, Stasys Audėjus Petrapilio konservatorijon įstojo 1909-ais; abu mokėsi Stanislavo Gabelio klasėj. O Eleonorai Gališauskaitei, Birutėj dainavusiai Pirmosios vaidilutės partiją, regis, pristigo „mųsų visuomenės išsigalėjimo ir dosnumo“. Bent jau mergautine pavarde ji neminima Muzikos ir kt. enciklopedijose.

Akla filosofijos dr. Ema Žaludokaitė
Šaltinis, iš kurio iškapsčiau žinių apie šitą žmogų, nelabai patikimas – 5000 egz. tiražu 1928–1940-ais ėjęs savaitraštis Sekmadienis, pasak Lietuvių enciklopedijos, „skirtas miesčioniškam skoniui“. Kita vertus, tokio pobūdžio leidinių korespondentai atkreipdavo dėmesį į tai, kas atrodė nesvarbu „rimtųjų“ bendradarbiams.
1932-05-01 Sekmadienio p. 3 yra Zoro slapyvardžiu pasirašyta publikacija „Akla filosofė, filosofijos ir filologijos daktarė“. Didžiausia bėda, kad pavardė dukart užrašyta Želadokaitė, o trečiąkart – Želudokaitė. [2016-01-05: kaip paaiškėjo, abu pavardės variantai netikslūs, matyt, korespondentas kliovėsi klausa; turi būt Žaludokaitė; ir pavadinime pataisiau.]

Žurnalistas pradžioj sakosi daug kartų girdėjęs kalbant apie p-lę Emą Želadokaitę, studijuojančią Marburglano universitete (vėliau užsimenama, kad universitetas įsteigtas prieš 400 metų, vadinas, turimas galvoje Philipps-Universität Marburg), bet kai sužinojęs, kad, būdama akla, baigusi garsų universitetą ir gavusi anglų germanų filologijos ir filosofijos daktaro laipsnį, nusprendęs ją, gyvenančią pas seserį Marijampolėj, aplankyti.

Gražus salionas, į kurį mane įvedė, kad susitikčiau su vienintele tokia moterimi pasaulyje. Už poros minučių įėjo be pašalinės pagalbos pati daktarė. Brunetė, kokių 27–29 m. moteris su šypsena maloniai, bet labai silpnai lietuviškai, atsakinėj[a] klausiamai, ką ne ką papasakoja iš prabėgusio gyvenimo.
– Man dovanosit, kad aš taip blogai lietuviškai kalbu. Matot, išgyvenus užsieny apie 10 metų į Lietuvą atvažiavau tik prieš dvi dienas.
Kur aš baigiau vidurinį ir aukštesnįjį mokslą?
Frankfurte prie Maino baigiau licėjų ir Marburglane 2,5 met. lankiau aklųjų institutą. Ten priruošia studijoms, išduoda atestatus. Marburglano universitete išbuvau 7 met. – 9 semestrus. Egzaminus (Regurozum [= Rigorosum]) išlaikiau 15 kovo š.m. ir dizertaciją apgyniau [prieš] keletą dienų. Šią vasarą ji bus atspausdinta. Universitetas ją priėmė. [...] Mano egzaminų pažymiai buvo geriausi  ir neregė aš buvau tik viena filosofijos fakultete, ir iš viso pasaulyje aš nežinau aklos filosofijos daktarės. [...]
Jūs stebitės, kaip aš galėjau to viso pasiekti?
Juk aš daugiau nieko neveikiau, o vien tik mokiaus.
Paskaitas aš užrašydavau speciale mašinėle stenografijos metodu, o vėliau perspausdindavau ant paprastos biuro mašinėlės.

Paklausta, ar nemananti pasilikti Lietuvoje, atsako:

Taip, aš norėčiau, jei atsiras darbo. Čia, Lietuvoj, sesutė ir šiaip gimtinis kraštas. Mane kviečia į Angliją ir į Vokietiją, bet aš mieliau likčiau Lietuvoj.

Baigdamas žurnalistas priduria, kad daktarė gerai kalbanti prancūziškai, angliškai, vokiškai, rusiškai, hebrajiškai, laisvai skaitanti graikų ir lotynų kalbomis, taip pat skambinanti pianinu, mandolina ir kitais instrumentais.
Taip, taip, ir man, kaip ir jums, visokių papildomų klausimų kyla. O kaip galėjo būt užrašoma jos pavardė vokiškai? Etc.
Papildas I (2016-01-04) Likęs anonimu komentatorius pridėjo nuorodų, kurios nuvedė prie 1992-ais apgintos Valentino Vytauto Taločkos disertacijos Lietuvos aklųjų švietimo raida iki 1940 metų; literatūros sąraše radau, kad nepasirašytas tekstas apie Emą Zaludokaitę, pavadintas biografija, buvo 1933-iais išėjusiame žurnale-metrašty Aklųjų dalia, p. 30. Pateikiu visą (nors dalis informacijos ta pati, kaip ir tame 1932-ų rašinyje Sekmadieny); kaip beletrizuotus biogramos pradmenis.

nuotrauka iš: Aklųjų dalia, 1933, p. 30

Ema Zaludokaitė yra gimusi Marijampolėje, kur jos tėvas Meir Zaludok buvo žydų mokytojas. Iki Didžiojo karo ji lankė vietinę mokyklą. Karui kilus, ji mokėsi privačiai. 1917 m. apako. Keletą metų ji praleido ligoninėse, kur tikėjosi dar atgauti akių šviesą.
     Kada įsitikino, kad jau jokia pagalba nebepašalins jos skaudžiai iškentėto likimo smūgio, kad jai jau visą gyvenimą teks amžinoje tamsybėje praleisti, ji nutarė iš visų jėgų stengtis savo liūdną buitį perdirbti ir savo sielos jėgoms suteikti tinkamą formą. Anomis sunkiomis dienomis ji suprato, kad šalia tamsių nusiminimo bedugnių, į kurias daugumas jos likimo draugų patenka ir per tai tampa niekam nebetinkamomis būtybėmis, dar yra kitas kelias – darbo ir veikimo kelias. Ji gerai matė, kad aklasis, nors jo dalis ir sunki, dar gali sau likimą kurti, t.y. nuo jo valios priklauso jo būvio susidarymas. Todėl ji nusprendė tuo keliu, ir tamsybėje gyvendama, į šviesą patekti.
     1922 m. Ema Zaludokaitė persikėlė į Vokietiją, kur ji, nežiūrėdama visų techniškų sunkumų, ėmė studijuoti. Pagaliau ji išmoko aklųjų šriftą ir rašomąja mašinėle rašyti, kad galėtų ruoštis egzaminams. besiruošdama egzaminams į aukštesnę mokyklą, ji mokėsi rankdarbių ir muzikos. 1925 m. jai pavyko išlaikyti Maino Frankfurte egzaminus į aukštesnę mergaičių mokyklą (licejų) su dideliu pasisekimu. Tada ji persikėlė į Marburgą, kur ji vietos aklųjų mokymo įstaigoje pasirengė brandai. 1927 m. ji išlaikė prie valdžios egzaminų komisijos realinės gimnazijos kurso egzaminus. 1927–28 m. žiemos semestre ji jau lankė universitetą (Philipps-Universität), kur ji studijavo anglistiką, germanistiką ir filosofiją.
     Universitete jai teko visą laiką kovoti su dideliais sunkumais, nes jos studijoms reikalinga medžiaga jai tebuvo labai nedaug teprieinama. Ji turėjo dėti visą savo energiją, kad nuo matančiųjų kolegų neatsiliktų. Visgi jai pavyko savo studijas su matančiais kolegomis tuo pačiu laiku baigti ir dar su dideliu pasisekimu. Po to, kai jos disertacija 1931–32 m. žiemos semestre filosofijos fakulteto buvo priimta ir pažymiu „labai gerai“ įvertinta, ji buvo prileista laikyti doktoranto egzaminus, kuriuos 1932 m. kovo mėn. 15 d. išlaikė taip pat labai gerai.
     Nuo 1932 m. balandžio mėn. ji gyvena Marijampolėje, kur verčiasi lietuvių kalbos ir apskritai kalbų mokslo, filosofijos ir meno studijomis. Be to, ji studijuoja iš pagrindų aklumą.

Iš paieškų istorijos. Disertacijos, kuri tikrai buvo išspausdinta ir 1935-ais eksponuota parodoje Prahoje, Lietuvos aklųjų bibliotekos muziejuje nėra; nėra ir nuotraukos, kurioj būtų matyti, kaip jos pavardė buvo užrašyta vokiškai ir koks disertacijos pavadinimas. Ar gali būt, kad Lietuvoj nė vieno egzemplioriaus nėr? Vargu.
Papildas II (2016-01-05) Vis dėlto – Žaludokaitė; žr. telefonų knygoj: Jochveda Žaludokaitė (beveik neabejotina, kad Emos sesuo), gyv. Marijampolėj, Gedimino g-vė 4, ir turinti kolonialių prekių urmo sandėlį Policijos g-vėj 1.
Papildas III (2016-01-06) Ingos M. „atspėtoji“ asmenvardžio forma – Emma Saludok (žr. komentaruos) leidžia ieškoti toliau. Pvz., čia nurodyti gimimo metai – 1903.
The Wisconsin Jewish Chronicle, 1937-01-15, p. 2 žinutė (mašina, manau, klaidingai „atpažino“ vokiškus vietovardžius, o į padidintą originalo kopiją neturiu galimybės pažiūrėt; net jei savaitę nemokamai nori naršyt, turi įvest mokėjimo kortelės nr.):

Dr. Emma Saludok, new member of the faculty at Palestine Lighthouse in Aid of the Blind is master of six languages, graduate of Nuremberg and Melbourne universities, and the first blind Jewess to possess the title of Doctor of Philosophy.

(Kuo giliau į mišką...)

Daichės Žaludokienės antkapis
(nuotrauka iš čia)

Papildas IV (2016-01-12) Reikia ką nors dar įpainiot į paieškas, – pagalvojau; ir prisiminiau Akvilę G., labai padėjusią rengiant įrašą apie vieną dr. Basanavičiaus nekrologą. Tai, kas šiame papilde, – beveik viskas jos rasta.
Pirmiausia apie tėvus. Mejeris Žaludokas mirė 1929-06-14, netrukus, 07-05, ir žmona Daichė. Marijampolėj yra dvejos žydų kapinės; tose, kur Vokiečių gatvėj, išlikę tik 12 paminklų, dabar jie sustatyti ratu; vienas jų Emos Žaludokaitės motinos (žr. dešinėj).
Apie Emą Žaludokaitę (beje, paklausiau išmanančio žmogaus nuomonės apie pirmąją pavardės raidę; ats.: „Su Ž turbūt logiškiau, nes pavardė, žinoma, kilusi nuo šio miestelio dab. Baltarusijoje pavadinimo. Kita vertus, lietuviškam jidiš dialekte įprasta nelabai skirti S nuo Š ir Z nuo Ž, tai visiškai įmanoma, kad kai kurie šeimos nariai savo pavardę tarė – ir galbūt rašė – ir su Z.“).
— Prieš 10 dienų parašiau klausimą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainėj:

Laba diena, kreipiuosi tikėdamasis, kad padėsite patikslindami informaciją.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos puslapyje, skirtame jos istorijai, rašoma:

[1941] Birželio 14 d. sovietų valdžia pradėjo Lietuvos gyventojų trėmimą į atšiaurias Rusijos vietoves. Savo brutalumą ji parodė, tremdama ir akluosius. Tarp jų buvo niekam neprasikaltę neregiai – filosofijos daktarė Ema Zaludokaitė, Stasys Grincevičius (Beatričės Grincevičiūtės brolis) ir kt. Aklieji buvo tremiami ir pokario metais.

Mane domina Emos Zaludokaitės likimas.
Peržiūrėjau 1992-ais išleisto sąvado Lietuvos gyventojų genocidas I tomą, kur surašyti žmonės, ištremti 1939–1941 metais. Z ir Ž raides (gali būti, kad pavardė prasideda ir Ž raide). Deja, paminėtos neradau. Gal šis sąrašas buvo pildomas? Gal Jūsų tyrimo centre yra kokie išsamesni ištremtųjų 1941-ų birželį sąrašai? Ema Zaludokaitė greičiausiai gyveno Marijampolėje pas seserį. Gal 1941-ais jau buvo ištekėjusi? Ema ne toks dažnas vardas, gal pagal jį galima būtų ką nors rasti?
Būčiau dėkingas už bet kokias jūsų pateiktas žinias apie aklosios filosofijos daktarės likimą.

Atsakymo kol kas nesulaukiau. Ir imu abejot, ar sulauksiu; vargu ar toj institucijoj yra kokių nors žinių apie E.Ž., nes —
1948-ų pavasarį Dr. Emma Zaludok, Head of the School for the Blind in Jerusalem, viešėjo JAV (One Hundred and Seventeenth Annual Report of the Trustees of the Perkins Institution and Massachusetts School for the Blind, 1948, p. 41);
mirė 1971-11-05 Gederoje.
Ar galėjo 1941-ų birželį ištremtas žmogus atsidurt po karo būsimajam Izraely? Sunkiai tikėtina, bet ko tik nebūna; plg. dailininkės Sofijos Romerienės likimo vingius: ištremta 1941-ais, 1943-iais jau buvo Teherane.
E.Ž. bibliografijon:
■ 1937-ais išėjusiame metrašty-žurnale Aklųjų dalia yra jos str. „Aklasis ir jo išauklėjimo galimumas“;
■ atsiminimų apie rabiną Šliomą Batnickį (1830–1920, žr. čia, p. 6) – 1986-ais Tel Avive išleistoj trikalbėj knygoj Mariyampol, Lita, p. 169.
(Neprarandu vilties sulaukt atsakymo iš LGGRTC.)