(1103) Paradonelaitiana: ąžuoliukas, ii

2018 VIII 9

2018 VIII 21

2014 V 7 , minint 110-ąsiais spaudos lotyniškais rašmenim atgavimo metines, LLTI vyko Donelaičio skaitymai, ta proga buvo pasodintas ąžuoliukas, kurį dabar D-čio ąžuoliuku ir vadinam.

Praėjo ketvertas metų, ąžuoliukas išstypo, pasikėtojo; jau pernai su coll. Pranu svarstėm, kad juo reikia pasirūpint, bet tik šįmet rimtai užsiėmėm.

Kreipiaus į arboristą Algį Davenį, patiems pritrūko drąsos, be to, ąžuolas vis dėlto ne obelis ar slyva – tas kaip jau pageni, taip pageni, kelios dešimtys metų, ir jau gali galvot apie naują sodinuką.

Atvažiavo žmogus, apkarpė, dabar jau kamienas ir laja matyt, pakėlė sijoną, jo žodžiais tariant, vos ne visas šakeles patrumpino, kad imtų šakotis.

Mūsų užduotis – kad tiesiau augtų, patempt į reikiamą šoną (jau sugalvojau kaip, pirmadienį bus padaryta).

Sakot, šiek tiek kreivas kamienas Donelaičio ąžuoliuko? Nemanau, kad tatai bėda. Medžiai, kaip ir žmonės, ne stygos, visokių būna.

Prieduras (2024 VII 18) Šiandien prie Donelaičio ąžuoliuko buvo įkasta lentelė, kurioj įrašyta, kas tai per medis. Kai reikėjo subaksnot tekstą, buvau užrašęs ąžuoliukas; coll. Donata M. pasiūlė atsisakyt mažybinės formos; sutikau, logiška, tik sunkoka priprasti.

P.S. Kartkartėm pagalvoju: ar nevertėtų dar kartą paprašyt arboristo, kad užmestų akį? Gal kai kurias šakas verta patrumpint? 10 metų – kaip ąžuolui, kūdikio amžius; gal dar laja paformuotina? — Rudenį?

Digresija (2018-08-23; paburbėt užėjo noras)
Kiek ąžuoliukų įvairiausiose Lietuvos vietose įvairiausiom progom prisodinta nuo Atgimimo laikų? Vargu ar kas skaičiavo. Dalis prižiūrima, bet dalis – deja – užkasus duobę palikta likimo valiai. Kiek jų prisodino įv. ofic. asmenys, o ar bent nuvažiuoja pasižiūrėt, kaip jie auga? (Medžiu kaip ir vaiku derėtų bent jau pradžioj pasirūpint.)
— Pirmą rugpjūčio šeštadienį, priešpaskutinę atostogų dieną, teko būt pavežiotam po Biržų girią. Stabtelėjom vietose, kurios minimos Daliaus Mikelionio rašiny. Bet tik apie vieną kelis sakinius noris užfiksuot, nes susijusi su ąžuoliukų sodinimo mada.
Gudiškis buvo kaimas girioj, dabar tatai Tamošiūnų girininkijos 119 kvartalo 22 sklypas. Ten vyko didelis 1863-iųjų sukilimo mūšis, buvo skaudžiai pralaimėta; 1936-ais toj vietoj pastatytas kryžius žuvusiems atminti (Kultūros vertybių registre galima pamatyt nuotraukų, kaip jis atrodė anksčiau – tvorele buvo aptvertas; aplinka „sutvarkyta“ – tas stalas iš plytelių padarytas – ne per seniausiai; nežinau, miestelio aikštėj tos plytelės gal ir tiktų, bet vidury girios, bent mano supratimu, nei šis, nei tas); iki kryžiaus keliukas nuo linijos per girią – koks 100 metrų; kairėj tako pusėj kas trys žingsniai (skaičiavau) prisodinta ąžuoliukų: žr. nuotrauką kairėj – tikiuos, pamatysit, kur ąžuoliukas. Ir kam atėjo į galvą prikaišiot ąžuoliukų tokioj vietoj, kur jiems telemta skurst: ir baisiai per tankiai, ir nei erdvės, nei šviesos užtektinai; aplink rimti medžiai saulę užstoja, šalia lazdynai ir kiti krūmai spaudžia naujakurius; nežinau, mano akim, tiesiog pavyzdys, kaip nederėtų daryt, kad ir kokių gražių tikslų turint; šiek tiek ir proto tikrai nepakenktų.

(Na va, paburbėjau – ir apsiraminau.)

                                                   Ruoščiai, 2026 VII 7                                                   

                                                                                          Šventybrastis, 2026 VII 8                                                                                        

Digresija II (2026 VIII 1; vėl užėjo noras paburbėt) 

Liepos pradžioj teko pasivažinėt po Kėdainių rajoną. Aišku, aplankėm ir Lietuvos geografinį centrą. Ir ten prisodinta ąžuoliukų. Nesiknaisiojau, kada sodinta: gal prieš kokius 15 metų, gal net mažiau, – spėčiau. Kas kelis metrus; šakos jau siekiasi.

Jei tokiam plote būtų pasodinta tiek, tarkim, beržų, – na, užaugtų toks besistiebiančių į dangų guotas. O ąžuolų, augančių kelis šimtus metų, būtų užtekę dviejų, kaip ir akmenų, simbolizuojančių Žemaitiją ir Aukštaitiją.

Kokie jie galėtų būt po šimtmečio kito, galima pamatyt Šventybrasty. Va tokius, manyčiau, derėtų turėt prieš akis sodinant ąžuoliukus.

P.S. Pamatęs sugrūstus sodinukus, vis prisimenu narvuos auginamas vištas. Visiem reikia erdvės.

(1102) Pakeliui į darbą, xvi: daiktai, žmonės, mintigaliai

Günter Pape – asmenvardis, kurį jau daugiau negu dvi savaitės pirmą iš ryto perskaitau išėjęs parūkyt balkonan, kur stovi dėžutė su krituoliais obuoliais.
Aišku, kad tai ne tankistas, Wehrmachto ir Bundeswehro generolas majoras, kitas GP.
Basbeck – gyvenvietė, Hemmooro dalis Žemutinėj Saksonijoj; ten tikriausiai gyveno 2010 II 24 miręs tankisto bendravardis bendrapavardis, kurio verslas buvo medinių dėžučių gamyba; gal vienas verslų. Be to:

Herr Pape gehörte von 1981 bis 1986 dem Rat der Samtgemeinde Hemmoor an. Er bekleidete während seiner Ratszugehörigkeit das Amt des 2. stellvertretenden Samtgemeindebürgermeisters und war darüber hinaus in verschiedenen Fachausschüssen tätig. Sein ehrenamtliches Wirken als Ratsmitglied war stets dem Wohle der Allgemeinheit gewidmet. Wir werden ihm ein ehrendes Andenken bewahren.

— das Andenken: man ši dėžutė primena Biržus, jau parduotus tėvų namus – joj praeitą rudenį paskutinįkart atsivežiau iš ten obuolių; ir nebeišeina paklaust Tėvo, jau a.a., kur jis sužvejojo tą seną, dar rankom prieš kokias tris dešimtis metų sukaltą dėžutę; – ir kaip ji galėjo atkeliaut iki Biržų? – – o GP turėjo vaikų? kokios mintys ateitų į jų galvą pamačius Tėvo pavardę ant daikto kažkur Vilniuj 2018-ais? – – – O gal tą istoriją su GP ir dėžute klaidingai sukūriau? Gal greičiau tai vardinė dėžutė, kurioj kas nors būdavo atvežama Günteriui Papei? Tarkim, koks sodininkas pridėdavo obuolių, o užrašas ant dėžutės – kad išvežiotojas žinotų, kam ją atiduoti. Gal.

(1101) Susieji – ir [pagalvoji apie galimą antologiją], xxxii

a: Danutė Kalinauskaitė, atsakydama į Metų Šimtmečio anketą:

[...] daug kas tikėjosi, kad lietuvių, kaip ir rusų, rašytojai galbūt turi savo stalčiuose kai ką drąsaus ir laisvo, slapčiom visus tuos metus rašyto, ir, atgavus laisvę, neabejotinai ištrauks, bet, atėjus Nepriklausomybei, stalčiai pasirodė besą tušti. (2018, nr. 7, p. 116–117)

b: Kornelijus Platelis, atsakydamas į a.a. Algio Kalėdos klausimus:

[...] tėvas (ekonomistas) yra parašęs keletą gerų eilėraščių, bet man jų nerodė, suradau juos tik po jo mirties. Jis nė nebandė skelbti tų savo eilių, nes viešą kūrybą okupacijos ir cenzūros sąlygomis laikė beprasmišku ir net nelabai padoriu užsiėmimu. (Metai, 2018, nr. 8/9, p. 123)

— Ne, ne ginčytis su DanK norėdamas susiejau šitas dvi citatas; ji, matyt, turėjo omeny oficialiuosius sovietmečio rašytojus, priklausiusius Rašytojų sąjungai; nuodugniau pakapsčius, buvo šio to ir jų stalčiuose, tarkim, Jono Mikelinsko (romanas Juodųjų eglių šalis), Juozo Apučio (apysaka Skruzdėlynas Prūsijoje), kitų prozininkų koks apsakymas, poetai turėjo cenzūros nepraleistų eilėraščių, bet gal ir galima sakyt, kad tie stalčiai buvę beveik tušti. Grinkevičiūtė atsiminimai ne stalčiuj, stiklainy laukė savo laiko; atsiminimai apie tremtį, tremtinių poezija, sakykim, atskira tema; Krivicko, Glemžaitės ar Šniuolio eilėraščiai vėl atskira; bet lieka dar grupė žmonių, kurie nei tarybiniai rašytojai buvo, nei tremtiniai, nei partizanai – tikrai galima sakyt, kad rašė ir dėjo į stalčių.
Yra Juozo Laurušo sudaryta poezijos antologija Tremtinio Lietuva (1990, tiražas 20 000 egz.), yra Leono Gudaičio sudaryta partizanų poezijos antologija Kovos keliu žengiant (1991, tiražas irgi 20 000 egz.), o antologijos, kurioj būtų sutelkta Lietuvoj kurta poezija žmonių, nesistengusių žūtbūt tapt oficialiai spausdinamais kūrėjais, galima sakyt, sau rašiusių (kai kurie kai ką duodavo pogrindžio spaudai), – kiek žinau, nėr, o galėtų būt; štai šiek tiek autorių pavardžių: Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė (jos Skausmo pasakom galėtų prasidėt antologija), Alė Naginskaitė-Vajegienė[*], Elvyra Jūratė Petrauskaitė-Jaroševienė, Palmira Petrauskaitė-Čebelienė, Vytautas Ambrazas (Dubindris), Vytenis Imbrasas, Jonas Vytautas Nistelis, Vytautas Vanagas (Antanas Sėlis), Kęstutis Genys, Marija Katiliūtė (Lacrima), Mindaugas Tomonis (Tomas Kuršys), Algirdas Patackas (Algis Rudamina), Juozas Prapiestis, Arvydas Galginas, Rimas Burokas, Arvydas Stasiulevičius ir kt. (Surašiau tik tuos, kurie plaukiojo atminties paviršiuj.)
Nežinau, ar prasminga būtų rengt tokią antologiją, nes kur nors tie tekstai jau spausdinti, knygelės pabirai išėję ar tik kokioj periodikoj, norintys susipažint su tokia kūryba tik paieškot turėtų; be to, antologijos nebelabai gal ir populiarios tapo, – nežinau, tiesiog mintigalis atėjo galvon, tai užfiksuoju.
-----------------------------
[* Visiškai tarp kitko: Aurimo Švedo parengtoj knygoj Irena Veisaitė: Gyvenimas turėtų būti skaidrus (2016) prisimintas toks 1948-ų pavasarį vykusio pokalbio fragmentas – ją norinčių užverbuot saugumiečių ir Veisaitės: „‘[...] tu, pavyzdžiui, draugauji su tokia Ale Naginskaite. Pažiūrėk, ką ji rašo savo dienoraštyje, pasiklausyk jos pokalbių ir pranešk mums!’ ‘To padaryti negaliu. Mane tėvai auklėjo visai kitaip, mamytė nėra niekad atplėšusi man skirto laiško. Ji gerbė mano privatumą’, – atsakiau jiems“ (p. 111); pasižadėjimo bendradarbiaut nepasirašė: „Ir tuo džiaugiuos, net truputį didžiuojuos“ (p. 112).]

(1100) Vilniaus vaizdai, xxxiv: erškėčiai antrąkart žydi

— nuotrauką delfy.lt, kur obels žiedai ir obuoliai vienam kadre, mačiusių, spėčiau, gal net daugiau negu atkreipusių dėmesį, kad Vilniuj, ir ne vienoj vietoj, ir ne tik Vilniuj erškėčiai antrąkart žydi: vaisiai ir žiedai tuo pat metu —

— kartais pamanau, kad atkreipiam dėmesį tik į tai, į ką pasiūloma atkreipt, kad patys nebesidairom aplink; aišku, perspaudimas taip manyt, bet sušmėžuoja galvoj tokia mintis, matant vis skubančius žmones —

← prie Žirmūnų tilto, 2018 VIII 10

prie Vašingtono a. ir Goštauto g. kampo, 2018 VIII 8 →
(retai centre būnu, tai tik dabar pastebėjau, kad vad. mokslininkų namo pirmam aukšte, kur buvo Liberalų sąjūdžio būstinė, dabar jau įsikūrusi Karaliaus Mindaugo šaulių 10-oji rinktinė; – laisvė traukias užleisdama vietą tvarkai?
aišku, visai nerimta įžvelgt tendenciją iš paprasto nuomininkų pasikeitimo, bet:
nuolatinės kalbos apie grėsmes gal tikrai stiprina vad. tvarkos ilgesį?)

(1099) Užparaštė, cxli: kieno keptus pyragus XIX amžiaus pabaigoj valgė lietuviai

[Vis rankioju visokius dalykėlius iš 1895 metų. Ir iš Lietuvos, ir iš kitur. Toks pasaulio vaizdas iš nuotrupų dėliojas; su kontekstu. Nesulauksiu, kad sau pasakyčiau: daugmaž baigta, bet tas ir nesvarbu – kiek žmogus visokių nepabaigiamų darbų darbelių imies nesukdamas per daug sau galvos; nes pats darbas malonus.]
1895-ais išėjo Maironio pirmieji Pavasario balsai, o Liudvikos Didžiulienės-Žmonos parašytos Lietuvos gaspadinės – jau antras papildytas leidimas (pirmas 1893-ais). Poezija ir kulinarija – dvi sritys, kurios iš skirtingų šonų visai neblogai atspindi kultūrą.
Žmonos Pamokinimų, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas Prakalbos pradžia:

Tamstos ne viena, jaunos mano gaspadinėlės, išvydusios šias knygeles, pasakysite: „oi, kam čia man jų reikia, aš ir be knygų moku gaspadinauti, o čia da nauja išlaida; nereikėjo mano motinėlei – nereikia nė man: kaip išsivirsiu, teip pavalgysiu ...“ O aš tamstoms pasakysiu, kad būtinai reikia pasimokinti, nors iš knygelių, o išlaida čia visiškai maža, palyginus su visoms nereikalingoms tamstų išlaidoms. Matote, kad svietas eina vis pirmyn ir pirmyn. Nebepakanka jau šiupinio, stakanio, sarienės [pastarųjų dviejų žodžių LKŽ nėr, nežinau, kas tai per valgiai] ir prastų ragaišių; tūloj’ vietoj’ taiso kaldūnus, zrazus, bobas ir tt., bet kaip juos sutaisote, tai tik pačios težinote, – nė ne kožnas juos gal valgyti, stačiai sakant, Dievo dovana tik sugadinta. O apie pyragus nėr ką nė kalbėti. Kartą, kitą sudarkiusios, visiškai nebekepat namie, bet šaukiatės pas Jošelienę, Abromienę, ar Ickuvienę. „Kaimynka, iškepk, meldžiama, man pyragus, kviečia manę į svočias, į kūmus!“ – arba – „svečių laukiu.“ Kaimynka mielai apsijima iškepti, ale užtai pasidalija miltais, ir da duodat jai rugių saikelį. Kartais ir gatavus pyragus pas žydelkas perkate. O kada reikia ką pataisyti, išvirti ar iškepti prakilnesniems svečiams, tai nežinote nė kur bėgti – čia jau nė Abromienė nepagelbi, reikia gaspadinę samdyti. Ką tokia gaspadinė jums kaštuoja, tai pačios geriau žinote. Taigi, ar ne geriaus būtų, kad pačios sau mokėtumėti išsikepti pyragus ir sutaisyti kitoniškus valgius? (p. 3–4)

Šita, konditerinė, lietuvių ir žydų bendravimo sritis, bent man, nebuvo aiškiai užsifiksavusi.

(1098) Visiškai tarp kitko: pasvarstymai Šimtmečio anketos siūlytom temom

[Prieš atostogas liepos pačioj pradžioj išsiunčiau surašęs Metų redakcijai. Aišku, kaip visad pasigailėjęs, kad pažadėjau ką nors parašyt: nieko naujo sugalvot nepajėgdamas, griebies to, ką jau esi užfiksavęs, taip darydamas keiksnoji save; tai, kas prieš pusmetį ar anksčiau atrodė visai neblogai, dabar jau nebeverta dėmesio regis; et, velniava, bet bent dalį pažadų stengies žmogus ištesėt. Grįžęs darban jau radau naują Metų numerį, 8/9, kur tatai išspausdinta.]

Prae scriptum. Trys anketos klausimai siūlo sudėliot galvoj besisukiojančias mintis ant praeities, dabarties ir ateities lentynėlių, kad būtų viskas tvarkinga. Deja, vargu ar pavyks. Gal ir juokinga, bet kalbant apie žmogų, apie kultūrą, man regis, prasmingiau prisimint inkų laiko sampratą: praeitis, dabartis ir ateitis stovi ne viena paskui kitą, o greta, tuo pat laiku visos trys yra: yra, kas buvo; yra, kas yra; ir yra, kas bus (šituo sunkiausia patikėt). Bet čia jau lendu į Vlado Braziūno valdas, jis būtojo nebaigtinio ir kitų laiko kategorijų žinovas.
     Kad ir apie kai, ko šimtmetį šįmet minim: Vasario 16-osios Nutarimas – taip, reikšmingas dokumentas, bet ar Lietuvos Taryba būt rodžiusi tokį ryžtą, jei ne per 1917-ų rugsėjį vykusią Vilniaus konferenciją gauti įgaliojimai? Vilniaus konferencijoj dalyvavo ir Maironis; kiek jo Jaunoji Lietuva prisidėjo prie apsisprendimo, kad reikia savo valstybės, kad kultūrinės autonomijos negana? Vasario 16-oji – ryški žvaigždė – Magna Charta Lituaniae, bet iš žvaigždyno, kurio ribas galėtumėm pažymėt 1904 (rašto lotyniškais rašmenim atgavimas) – 1922 (Konstitucija); ilgai žiūrint į vieną žvaigždę, ji tampa tik tašku tarp begalės kitų taškų; ech! tos rugpjūčio naktys – ir 1918-ais, ir 2018-ais tą patį siūlė/siūlo, ir 2118-ais tą patį malonumą siūlys; tik žiūrėtojai keičias. Laikas, kai prisimeni, kad yra toks posakis sub specie aeternitatis, kad galima į dalykus ir iš kitos pusės pažvelgt. Kas tas Šimtmetis amžinybės požiūriu? Gal keliem šimtam tūkstančių gyvų lietuvių jis ir svarbus.

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Klausiat apie iškiliausius dalykus – grietinę, sviestą, varškę; bet ir pasukos, sako, geras dalykas. Eina toks žurnalas Valstybė, jo paantraštė – „Ekonomika ir politika“; ir nieks garsiai nesipiktina tokia valstybės samprata. Eina žurnalas Žmonės, kurio vieną kitą numerį pavartęs gali suprast, kas verti žmogaus vardo. Man įdomiau tai, kas lieka anapus valstybės ir žmonių; norėtųs, kad „ir kt.“ nebūtų nurašomi.
     – Pastatykime paminklą didiesiems Lietuvos kėlėjams broliams Vileišiams – šeimai, tautai, valstybei, – buvo rašoma plakate; o nuotrauka iškart pripjauta – iš keturių brolių palikti trys. Kodėl tik Petrui, Antanui ir Jonui? Kodėl per prastas pasirodė nukadruotasis Anupras? Kad apie jį Aničas monografijos neparašė? Ar kad buvo tik inžinieriaus Petro pagalbininkas? O vyriausiasis Kazimieras, likęs tvarkyt tėvų ūkio? O Juozas, išėjęs į kunigus? O seserys? O žmonos? Antanienė buvo oho! veikėja. – Ar šeimą, tautą ir valstybę simbolizuot teturi teisę inžinierius, gydytojas ir teisininkas, kurie būtinai privalo būt ir vad. visuomenės veikėjai? Dabar, kai paminklas jau pastatyta, aišku, kad broliai žvelgia į Gedimino pilį; išvydęs pirmąkart maketą, pagalvojau: prie stalo sėdi broliai, bet žvelgia ne viens į kitą, o tolin – ar ne ateinančius brolius, seseris, žmonas pamatė? Tuščių vietų prie stalo juk yr.
     Arba kalbant apie rašto žmones: žiūrėk, koks prie pačių pačių nepriskirtinas poetas daug kur vis minimas ir minimas, o mokyklinių vadovėlių autoriai, tarkim, Esmaitis, t.y. Stasys Matjošaitis, tik pedagogikos istorijoj; bet juk Sakalėlis buvo svarbesnis dalykas ugdant Lietuvos pilietį negu prie pačių pačių skirtinos, pavyzdžiui, Antano Miškinio Varnos prie plento. Jei kalbam apie valstybės kūrimą, mokytojai svarbesni negu rašytojai. Bet jau per daug emocijų tekstan ėmė lįst, gana. Gerai ir rašytojai, tik nereiktų iš jų per daug norėt.
     Prašot iškiliausių, tai čia sąrašėlis į šimtmečio rėmus papuolančių knygų ir kūrinių, palygint lengva ranka pagal išleidimo/parašymo laiką sustatytas: Vaižganto Pragiedruliai (1918–1920), Vinco Krėvės Skirgaila (rus. 1922), Kazio Binkio 100 pavasarių (1923), Maironio Raštų penkiatomis (1926–1930), Ievos Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas (1935), Antano Miškinio Varnos prie plento (1935), poezijos antologija Antrieji Vainikai (1936), dr. Basanavičiaus Autobiografija (post mortem, 1936), Kazio Borutos Eilės ir poemos (rinktinė, 1938), Jono Aisčio Poezija (rinktinė, 1940), Bernardo Brazdžionio Per pasaulį keliauja žmogus (rinktinė, 1943), Salomėjos Nėries Prie didelio kelio (rašyta karo metais), Jurgio Savickio Žemė dega (rašyta karo metais), Balio Sruogos Dievų miškas (parašytas 1945), Jono Meko Semeniškių idilės (1948), Liongino Baliukevičiaus-Dzūko Dienoraštis (rašytas 1948–1949), Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai (rašyti pabėgus iš Sibiro 1949–1950), poezijos antologija Žemė (1951), Broniaus Krivicko Už didžią tiesą (1952, dauginta rašomąja mašinėle), Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai (1956), Mariaus Katiliškio Išėjusiems negrįžti (1958), Antano Škėmos Balta drobulė (1958), Icchoko Mero Lygiosios trunka akimirką (1963), Vinco Mykolaičio-Putino Būties valanda (1963), Henriko Radausko Eilėraščiai (rinktinė, 1965), Algimanto Mackaus Chapel B (post mortem, 1965), Algirdo Landsbergio Penki stulpai turgaus aikštėje (1966), Juozo Grušo Barbora Radvilaitė (1972), Sauliaus Šaltenio Riešutų duona (1972), Jono Juškaičio Mėlyna žibutė apšvietė likimą (1972), Tomo Venclovos Kalbos ženklas (1972), Vlado Šimkaus Bitės pabėgėlės (1973), Alfonso Nykos-Niliūno Vyno stebuklas (1974), Romualdo Granausko Jaučio aukojimas (1975), Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladės (1977), Jono Strielkūno Varpo kėlimas (1978), Jono Mikelinsko Už horizonto – laisvė (1978), Henriko Nagio Prisijaukinsiu sakalą (1978), Juozo Baltušio Sakmė apie Juzą (1979, su vėlesne pabaiga), Vytauto Bložės Polifonijos (1981), Sauliaus Tomo Kondroto Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą (1985), Sigito Gedos Mamutų tėvynė (1985), Juditos Vaičiūnaitės Nemigos aitvaras (rinktinė, 1985), Juozo Apučio Gegužė ant nulūžusio beržo (rinktinė, 1986), Petro Dirgėlos dilogija Joldijos jūra ir Karalystės ciklas (1987–1988, 1997–2004), Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris (1989), Jurgio Kunčino Tūla (1993), Sigito Parulskio Mirusiųjų (1994), Antano Ramono Ramybės kalva (post mortem, 1997), Liūnės Sutemos Tebūnie (2006), Vytauto Kubiliaus Dienoraščiai (post mortem, 2006–2007), Antano A. Jonyno Paskutinės dienos Itakėje (2007), Valdo Papievio Eiti (2010), Grigorijaus Kanovičiaus Miestelio romansas (2013). Etc.
     Tą etc. pridėjau todėl, kad tokie sąrašai iš principo nebaigtiniai, ilgintini ar trumpintini; tik vieno su jais nederėtų daryt – kelt į balsavimo biuletenius, rengt konkursų. Nesusipratimas, ir tiek, jei siūloma rinktis tarp Vaižganto ir Gavelio, Sruogos ir Škėmos; tarp Binkio ir Parulskio etc. Visko reikia; ir tėvo motinos, ir žmonos, ir vaikų, ir anūkų.

Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Situaciją apibūdinčiau: gera. Yra žodžio laisvė. Iš bado nieks nemiršta. Ko dar žmogui reikia?
     Iš šalies žvelgdamas matau vieną labai didelę gerybę – beveik išnyko kultūrinės kraujomaišos pavojus, būdingas uždaroms visuomenėms. Toks buvo sovietmečiu. Tarkim, poezija: eilėraščio modelio, kalbėjimo principo ieškoma ne tik Mairony, Martinaity ar Marčėne; pasiskaitoma ir vokiečių, ir anglų su amerikiečiais, ir kitų. Greičiausiai ir kitus menus stebintys tam pritartų. Atvirumas visada į sveikatą kultūrai. Problemos bei iššūkiai? Visad jų buvo ir bus. Negi norėtumėm gyvent be jų? Negyvenimas tatai būtų; ir vargu ar kas verto prisimint būtų sukurta. Tikiu, kad yra tokie dalykai kaip sveikas protas ir sąžinė; net didieji beprotybės priepuoliai – pasauliniai karai jų nesunaikino. Vadinas, iš esmės viskas bus gerai.

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastų kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Pirmiausia dėl to kokybinio šuolio. Jei būtų kalbama apie kiekybinį, palinksėčiau galva, o jei minimas kokybinis – noris raukt kaktą. Granausko Šventųjų gyvenimai (2013) kokybiškesni už Valančiaus Živatus šventųjų (1858)? Kornelijaus Platelio Prakalbos upei (1995) kokybiškesnės už Maironio Pavasario balsus (1895)? Literatūra ne gerėja, tik keičias; ir niekur nešuoliuoja, tik nenuspėjamom trajektorijom slankioja.
     Kokia ji bus po kelių dešimtmečių – nežinau, bet kad bus – neabejoju; bus gal dar įvairesnė (raiškos būdus turiu omeny), bet nei geresnė, nei blogesnė; visokios bus, kaip visada. Alfonsas Bukontas yra parašęs tokias eilutes: „Srovena per aikštę šaltinis / Iš niekur į niekada.“ Srovena, tas svarbiausia.

[P.S. Tai tekstas, kurį išsiunčiau. Užmetęs akį į paskelbtąjį pagalvojau: na niekaip negaliu priprast, kad visos datos turi turėt įvardžiuotinį priedurą, o prieš pavardę būtinas inicialas, nors ir be jo aišku, koks žmogus minimas.]

(1097) Visiškai tarp kitko: digresija skaitant Lukos Lesauskaitės rašinį

„Lietuvos (ne)vizija“, skirtą Sąjūdžio 30-mečiui, Naujajam Židiny-Aiduos (š.m. nr. 4, p. 10–12).
Po Kovo 11-osios gimusieji ir turėtų svarstyt apie tą laiką, kuris mum praeitis, o jiem istorija. Teisėju savo byloj nieks negali būt, nebent advokatu. Mūsų prisiminimai, tuolaikiai pasvarstymai tik tyrimo šaltiniai, o ne tyrimas. – Mintis šonan nuklydo nuo šių pastraipų:

Taigi trys išskirtos idėjos – materialinės gerovės, moralinio apsivalymo ir teisinio atkūrimo – galėtų būti pavadintos savotiškais nepriklausomos Lietuvos (pro)vizijos elementais, tačiau savaime aišku, kad jie neaprėptų visų tų ateities vaizdinių, kurie kūrėsi ir keitėsi tiek viešojoje erdvėje, o turbūt dar svarbiau – privačiuose pokalbiuose ir intymiose svajonėse. Visi žinome vieną iš Atgimimo metais atsiradusių idėjų – „gyvensime kaip Švedijoje“. Tačiau tyrinėjant to meto šaltinius tokie pasvarstymai išnyra tarsi iš miglos, nes kas taip pasakė ir kur tai parašyta, surasti labai sunku. Tai svarbu ir simptomiška, nes sufleruoja mums, kokiais pavidalais anuomet vizijos kūrėsi ir sklido visuomenėje, į ką rėmėsi ir kaip mitologizavosi, o gal pirmiausia atsirado kaip mitai ar anekdotai, nors iš tikrųjų apeliavo į pačią sovietinio žmogaus esmę – jo troškimus ir baimes. Tokios vizijos, kaip „gyvensime tarsi Švedijoje“, gal neturėjo konkretaus šauklio ir aiškaus turinio, bet jos tūnodamos šešėlyje ar išnaudojamos (vėlgi) instrumentiškai paramai pritraukti (ir negalvojant apie tolimas pasekmes), formavo ir nešė į priekį kitas – gal net galėtume sakyti – tam metui politiškai korektiškas vizijas.
Aišku viena, kad visas idėjas jungė bendras siekis – sugriauti tai, kas yra, atlyginti skriaudas ir žalą, o tada jau bus galima kurti Lietuvą. Visi norėjo išsilaisvinti ir gyventi geriau. Kaip geriau, niekas nežinojo, bet norėjo negyventi taip, kaip gyveno iki tol. Tai lyg ir paaiškintų žodžių „ne už tokią Lietuvą kovojom“ kilmę: ne už tokią, nes nežinojome, už kokią, neturėjome bendro visuotino plano Lietuvai, ką norime pasiekti, kaip ji turi atrodyti, kaip kurti ateitį. Žmonės turėjo skirtingus įsivaizdavimus, parsineštus iš savo „kolbos“, todėl ir interpretuoja kiekvienas iš savo perspektyvos. (p. 12)

Mėginau prisimint, kokios idėjos siejos su nepriklausomos Lietuvos vaizdiniu mano galvoj: žodžio ir sąžinės laisvė; kaip pasiklosim, taip išsimiegosim, t.y. patys būsim atsakingi už savo gyvenimus; daugiau teisingumo. Bet ne apie tai šita digresija. — Apie posakį „gyvensim kaip Švedijoj“, kas turėta omeny. Manyčiau, migla galėtų prasisklaidyt susiejus jį su labai didelei tautos daliai neklystančio autoriteto statusą turėjusio (ir tebeturinčio?) Justino Marcinkevičiaus prisiminimais apie tuos laikus nuo Kovo 11-osios praėjus 10-mečiui (jau nebeinančio Dialogo, mokytojams skirto savaitraščio, visas 2000 III 10 numeris tam jubiliejui buvo skirtas):

Baltijos kelias, – ne Kovo 11-oji – man buvo aukščiausias emocinis ir pilietinis patyrimas. Tada buvo taip didinga ir taip paprasta. [...] Man atrodė, kad su nepriklausomybės atgavimu įžengsim į rojų. Bet įėjom į žemę. (JustM, „Žemėj gyvenimas žemiškas“, p. 14)

Tikrai daug tą laiką išgyvenusių, manau, labai panašiai įsivaizdavo. Taigi ne konkreti valstybė, o gyvenimas (kad ir žemiškam, bet) rojuj turėtas omeny sakant „gyvensim kaip švedijoj“; būtent mažąja raide tą švediją ir reiktų rašyt. Ši svajonė įžengt į rojų paaiškintų ir troškimą vienybės ir santarvės, kai jų nebegali iš principo būt, politikos kaip iš esmės nešvaraus dalyko suvokimą, gal ir dar ką.
P.S. Bebaksnodamas prisiminiau Daniilą Charmsą: „Jegorovas pasėjo saulėgrąžą ir ėmė laukti, kada iš jos išaugs medis“; DCh – bene vienintelis rusų rašytojas, kuris neabejotinai turėjo geros įtakos ne tik lietuvių literatūrai, bet ir apskritai kai kurių lietuvių pasaulio suvokimui nuo kokių, spėčiau, 1980-ų; pamatyt padaro ar reiškinio metamą absurdo šešėlį; ciniškas požiūris – net į sveikatą (Sloterdijko Ciniškojo proto kritika lietuviškai pasirodė tik 1999-ais, Gombrowicziaus Dienoraštis 1998–1999-ais; ačiū už finansinę paramą Sorosui); ir Vytauto V. Landsbergio Rudnosiukas, ir Lino Poškos, Gintaro Beresnevičiaus istoriniai anekdotai, ir Sigito Parulskio atsiminimai apie XX amžių (regis, nebeegzistuojančiam omni.lt pirmąkart skelti?; Parulskis ir vertė Charmsą), ir dar ką nors tikriausiai užmiršau, – ar klysčiau sakydamas, kad pasaulėmatos principo ieškotina 1942-ais mirusio Daniilo Junačiovo rašymuos? (Erlickas? Gal ir Erlickas: Charmso Misterija buf VU Kiemo teatre pastatyta 1980-ais, Prisypkiną vaidino garsusis Petras Navickas; Erlickas su Gailium Kličium buvo parašę Petro Navicko išpažintį, pastatytą 1975-ais; Kodėl? išėjo 1979-ais.) — Kam patinka Charmsas, tas niekad nesakys, esą ne už tokią Lietuvą kovojo.

(1096) Epizodai, xxvii: aušrininko saulėleidis

1933-ių pradžia, Šiauliai, Dvaro gatvė 91; pavakarys.

JM-M (atvaizdas iš čia)

Tamsus kambarys. Ant stalo žiba maža stiklo lemputė (gazelis). Lubos juodos, aprūkusios. Ant sienos kabo kitos dvi lempos su stiklais, bet tos nedega. Staliukas apkrautas senomis storomis knygomis, pageltonavusiais laikraščių lapais, degtukų tuščiomis dėžutėmis ir dar kažkokiais daiktais.
[...] Prieš save matau nustebusį ir nepatenkintą lyg pasakų senelį, paskendusį ilguose pasišiaušusiuose žiluose plaukuose ir tokiuose pat išsipūtusiuose paputžandžiuose. [...]
– Tamstos visi darbai surašyti kan. J. Tumo...
– A, Tumas, – staiga jis perkerta mane: – jis pasityčiojo iš manęs: vienur parašė, kad aš nemažo kalibro poetas, besilyginąs Vienažindžiui ir Baranauskui, kitur – kad menkas. Mano eilėraštį „Avinėlis“ iškraipė. Eilėraštis baigėsi:

Nors nedrąsus, kaip[o] šuu
Ir nepuikus, kaip[o] tu,

o Tumas padarė:

Nors nedrąsus, kaip[o] šuu
Ir ne paikas, kaip[o] tu.

Tai visai kita prasmė! Pasityčiojo...
Stengiuos įkalbėti, kad tai galėjo būti paprasta korektūros klaida, bet jis tik šypsos. [Tumas apie Miglovarą kalbėjo per draudžiamojo laiko lietuvių literatūros paskaitos, kurios buvo išleistos atskirom knygelėm; aušrininkų grupei skirtoji pasirodė 1924, „Avinėlis“ cituojamas p. 119; likimo ironija: korektūros klaida ar Vaižganto patobulinimas liko ir Vaižganto Raštuos, žr. t. 18: Literatūros istorija, 1913–1928, 2007, p. 88.]
Užsimenam apie žymesnius mūsų rašytojus. Daugelį jis yra skaitęs, bet daugumas jam visai nepatikę – „bobų plepalai“. Jaunesnių poetų visai nesuprantąs. Paskutiniu laiku skaitąs tik „Lietuvos Aidą“. Siūlau pristatysiąs kitokių laikraščių ir knygų, bet jis atsisako: negalįs daug skaityti, visai jau silpnos akys. Skaitąs tik dieną. Klausiu, kodėl neįsiveda elektros – būtų daug šviesiau.
– Prie elektros negaliu. Ji spigina man į akis, – aiškinasi.
– Reiktų kreiptis prie gydytojo.
– O kam? Mano akys sveikos, tik nusilpusios.
– O šiaip, kaip gyvenate?
– Paprastai. Gaunu 150 lt. pensiją. Man užtenka.
– Ar išeinate kur, ar turite draugų, ar aplanko kas?
– Kas mane aplankys? Aš niekam nebereikalingas, – ir akys susivilgo tirštesne rasa. – O išeiti jau niekur iš kambario negaliu. Nusilpau. Vasarą nė parkan nebenušliaužiu – uždūstu. Jau 88 metai.
Sunkiai užsikosti. Darosi graudu ir gaila.
– Ar nenuobodu? Reikėtų įvesti radio. Girdėtumėte naujienų, muzikos...
– O kam? Nereikia. Dieną pasiskaitau žinias iš laikraščio, turiu gitarą ir pasiskambinu sau vienas ir pasidainuoju, niekam negirdint...
„Poeto siela. Kaip Vienažindis su armonika“, pamanau.
– Ar neparašote paskutiniu laiku ko nors? – dar klausiu.
– O kam rašyti, jei niekas manęs nebenori skaityti, – ir ištraukia savo 1928 met. Šiauliuose atspausdintą brošiūrėlę „Vidukles krasztas, rasza Jozapas Miglovara. Iszleida Jozapas Mileauskis. Sziaulei 1928 metu“ – nešiojau po knygynus, bet niekas nenori pirkti.
Knygelė 12 puslapių. Parašyta savotiška rašyba. Rašoma, kad Viduklė Lietuvos centras; kad visi lietuviai seniau žemaičiais vadinos; aprašoma lietuvių – getininkų atkeliavimas iš „Indiju Riitiniu“ ir apsistojimas „prii Baltikines mares“. Gale įdėtas „Hymnas Tievinei“, parašytas jau Šiauliuose, bet jau labai seniai, pats neatmena kada. Jis prasideda:

Tievine mana miiliausi!
     Tu man’ szventa, tu man’ graži;
Visuu tieviniu geriausi,
     Džiaugias tavim didi, maži. [p. 11]

Pradedam kalbėti apie jo rašybą. Jis laiko ją tiksliausia. Taip rašęs Klementas ir kai kurias knygas kun. Jaunius. Savo rašybos pamatan paėmęs estų rašybą. Įdomaujasi rašybos komisijos darbais. Jis jai pareiškęs ir savo nuomonę.
Atsisveikindamas prašau ką nors ant dovanotos knygutės užrašyti, ir jis užrašo: „Raszau taip, kaip turietu buuti lietuviszkai raszoma. J.M.“ (Lietuvos aidas, 1933 III 18, nr. 63, p. 7)

Dvidešimties su trupučiu Rapolas Šaltenis prisiminė aušrininką eiliarašį ir žurnalo platintoją dėl progos – minėtas jubiliejus: prieš 50 metų pradėta leist Auszra. O Jozapas Mileauskis dar pagyveno – mirė įkopęs dešimton dešimtin (1845–1937). — Nežinau, man šitas epizodas pasirodė labai tikras. Žmogus iš praeities.