(1097) Visiškai tarp kitko: digresija skaitant Lukos Lesauskaitės rašinį

„Lietuvos (ne)vizija“, skirtą Sąjūdžio 30-mečiui, Naujajam Židiny-Aiduos (š.m. nr. 4, p. 10–12).
Po Kovo 11-osios gimusieji ir turėtų svarstyt apie tą laiką, kuris mum praeitis, o jiem istorija. Teisėju savo byloj nieks negali būt, nebent advokatu. Mūsų prisiminimai, tuolaikiai pasvarstymai tik tyrimo šaltiniai, o ne tyrimas. – Mintis šonan nuklydo nuo šių pastraipų:

Taigi trys išskirtos idėjos – materialinės gerovės, moralinio apsivalymo ir teisinio atkūrimo – galėtų būti pavadintos savotiškais nepriklausomos Lietuvos (pro)vizijos elementais, tačiau savaime aišku, kad jie neaprėptų visų tų ateities vaizdinių, kurie kūrėsi ir keitėsi tiek viešojoje erdvėje, o turbūt dar svarbiau – privačiuose pokalbiuose ir intymiose svajonėse. Visi žinome vieną iš Atgimimo metais atsiradusių idėjų – „gyvensime kaip Švedijoje“. Tačiau tyrinėjant to meto šaltinius tokie pasvarstymai išnyra tarsi iš miglos, nes kas taip pasakė ir kur tai parašyta, surasti labai sunku. Tai svarbu ir simptomiška, nes sufleruoja mums, kokiais pavidalais anuomet vizijos kūrėsi ir sklido visuomenėje, į ką rėmėsi ir kaip mitologizavosi, o gal pirmiausia atsirado kaip mitai ar anekdotai, nors iš tikrųjų apeliavo į pačią sovietinio žmogaus esmę – jo troškimus ir baimes. Tokios vizijos, kaip „gyvensime tarsi Švedijoje“, gal neturėjo konkretaus šauklio ir aiškaus turinio, bet jos tūnodamos šešėlyje ar išnaudojamos (vėlgi) instrumentiškai paramai pritraukti (ir negalvojant apie tolimas pasekmes), formavo ir nešė į priekį kitas – gal net galėtume sakyti – tam metui politiškai korektiškas vizijas.
Aišku viena, kad visas idėjas jungė bendras siekis – sugriauti tai, kas yra, atlyginti skriaudas ir žalą, o tada jau bus galima kurti Lietuvą. Visi norėjo išsilaisvinti ir gyventi geriau. Kaip geriau, niekas nežinojo, bet norėjo negyventi taip, kaip gyveno iki tol. Tai lyg ir paaiškintų žodžių „ne už tokią Lietuvą kovojom“ kilmę: ne už tokią, nes nežinojome, už kokią, neturėjome bendro visuotino plano Lietuvai, ką norime pasiekti, kaip ji turi atrodyti, kaip kurti ateitį. Žmonės turėjo skirtingus įsivaizdavimus, parsineštus iš savo „kolbos“, todėl ir interpretuoja kiekvienas iš savo perspektyvos. (p. 12)

Mėginau prisimint, kokios idėjos siejos su nepriklausomos Lietuvos vaizdiniu mano galvoj: žodžio ir sąžinės laisvė; kaip pasiklosim, taip išsimiegosim, t.y. patys būsim atsakingi už savo gyvenimus; daugiau teisingumo. Bet ne apie tai šita digresija. — Apie posakį „gyvensim kaip Švedijoj“, kas turėta omeny. Manyčiau, migla galėtų prasisklaidyt susiejus jį su labai didelei tautos daliai neklystančio autoriteto statusą turėjusio (ir tebeturinčio?) Justino Marcinkevičiaus prisiminimais apie tuos laikus nuo Kovo 11-osios praėjus 10-mečiui (jau nebeinančio Dialogo, mokytojams skirto savaitraščio, visas 2000 III 10 numeris tam jubiliejui buvo skirtas):

Baltijos kelias, – ne Kovo 11-oji – man buvo aukščiausias emocinis ir pilietinis patyrimas. Tada buvo taip didinga ir taip paprasta. [...] Man atrodė, kad su nepriklausomybės atgavimu įžengsim į rojų. Bet įėjom į žemę. (JustM, „Žemėj gyvenimas žemiškas“, p. 14)

Tikrai daug tą laiką išgyvenusių, manau, labai panašiai įsivaizdavo. Taigi ne konkreti valstybė, o gyvenimas (kad ir žemiškam, bet) rojuj turėtas omeny sakant „gyvensim kaip švedijoj“; būtent mažąja raide tą švediją ir reiktų rašyt. Ši svajonė įžengt į rojų paaiškintų ir troškimą vienybės ir santarvės, kai jų nebegali iš principo būt, politikos kaip iš esmės nešvaraus dalyko suvokimą, gal ir dar ką.
P.S. Bebaksnodamas prisiminiau Daniilą Charmsą: „Jegorovas pasėjo saulėgrąžą ir ėmė laukti, kada iš jos išaugs medis“; DCh – bene vienintelis rusų rašytojas, kuris neabejotinai turėjo geros įtakos ne tik lietuvių literatūrai, bet ir apskritai kai kurių lietuvių pasaulio suvokimui nuo kokių, spėčiau, 1980-ų; pamatyt padaro ar reiškinio metamą absurdo šešėlį; ciniškas požiūris – net į sveikatą (Sloterdijko Ciniškojo proto kritika lietuviškai pasirodė tik 1999-ais, Gombrowicziaus Dienoraštis 1998–1999-ais; ačiū už finansinę paramą Sorosui); ir Vytauto V. Landsbergio Rudnosiukas, ir Lino Poškos, Gintaro Beresnevičiaus istoriniai anekdotai, ir Sigito Parulskio atsiminimai apie XX amžių (regis, nebeegzistuojančiam omni.lt pirmąkart skelti?; Parulskis ir vertė Charmsą), ir dar ką nors tikriausiai užmiršau, – ar klysčiau sakydamas, kad pasaulėmatos principo ieškotina 1942-ais mirusio Daniilo Junačiovo rašymuos? (Erlickas? Gal ir Erlickas: Charmso Misterija buf VU Kiemo teatre pastatyta 1980-ais, Prisypkiną vaidino garsusis Petras Navickas; Erlickas su Gailium Kličium buvo parašę Petro Navicko išpažintį, pastatytą 1975-ais; Kodėl? išėjo 1979-ais.) — Kam patinka Charmsas, tas niekad nesakys, esą ne už tokią Lietuvą kovojo.