(809) Visiškai tarp kitko: Vilniaus garsai

Atnaujintas Bernardinų sodas – išties maloni Vilniaus vieta.

O jei dar ten vyktų koncertai?

Ne tik atsitiktinai, kokie festivaliniai,

bet vasarą – nuolat, kaip būdavo prieš Pirmąjį pasaulinį karą?

O jei dar skambanti muzika susijungtų su fontanu?

Ir vilniečiams, ir svečiams būtų graži pramoga.

P.S. Šita programėlė iš dr. Basanavičiaus archyvo (LLTI BR, F2-2172);

1913-ų birželio 15-os, sekmadienio, vakarą praleido būtent Bernardinų sode klausydamasis muzikos

(kalendoriuj pasižymėjo, kad koncertas baigęsis vienuoliktą, taigi trukęs tris valandas).

(808) Iš popieryno, xxvi: Rekečių dvaro tvenkinių lobiai

                        

Słownik geograficzny etc., t. IX, 1888, p. 602

                              pirštai slenka senais vandenvardžiais, ir aš
                              stengiuos [...]
                              įžvelgti andainykščių dvarų atspindžius,
                              sklindančius judriais tvenkinių paviršiais
                                           Julius Keleras, pažadink, 2008, p. 7

— dėl apibūdinimo judrūs būtų galima rimtai suabejot, bet ne norėdamas kabinėtis šias eilėraščio pradžios eilutes pacitavau; jos priminė, kad popieryne yra vieno tokio teksto kopija; teksto, kurio, maniau, niekur nepanaudosiu. Ogi visai tiktų kaip digresija, – pagalvojau.

Prie Mielagėnų buvo Rekečių dvaras; dabar nebėr (Geografijos žodyno straipsnely žr. 1).
Dvaras kaip dvaras, argi maža išnykusių dvarų, bet štai kas apie jį, pirmiausia – apie dvaro tvenkinius buvo rašoma Chicagoj leisto Kataliko 1908-02-27 pirmame puslapy:

Arti Melingėnų miestelio yra Rekėčių dvaras, priklausantis p. Biliokevičiams [= Bielikovičiams]. Tų Biliokovičių tėvas pirm kelių metų mirdamas įsakė vaikams, kad jie butinai valytų dvaro prudus, kur dumbluose galės šį tą rasti, nes ten per lenkmetį 1863 m. buvo sumesti visoki daiktai iš baimės, kad užpuolę maskoliai tų daiktų neatimtų.
     Vaikai, tėvo įsakymo klausydami, pasamdė burliokus ir 1907 m. rudeny ėmė tuos prudus valyti. Bekazdami rado daugybę visokių senovės ginklų, o taipogi nemažą varinį katilą pinigų, kasžin kada ten paskandintų. Pinigai tie sidabriniai ir variniai, lietuviški, lenkiški ir prusiški, turi maž-ne keturius šimtus metų, nes ant jų parašai 1542, 1549 metų. Ant tų pinigų yra Lietuvos ženklas vytis (kareivis jojantis ant žirgo), Lenkų arelis ir Prusų arelis, taipjau tų laikų karalių paveikslai. Vieni turi lotyniškus, o kiti ir asabiškus parašus.
     Senovėje pas mus Lietuvoje augo spygliuotas medis, kuris taip buvo kietas kaip kadugys (eglis), vadinosi lietuviškai  m a u m e d i s, o lenkiškai modrzew. Tie medžiai, todėl kad jie baisiai kieti ir stiprųs, Lietuvoje jau visai iškirsta. Iš tojo maumedžio randame dar pastatytas kai kurias bažnyčias ir dvarus. Taigi ir Rekėčių senas dvaras yra iš maumedžio.

(Katalike po publikacija nuoroda: „Š“ – greičiausiai persispausdinta iš Seinuose leisto Šaltinio [tingėjau pirminės publikacijos ieškot].)
Kodėl dvaro neliko? Greičiausiai todėl, kad mediniai pastatai gerai dega. O radiniai? Balažin kur. Tvenkiniai? Sovietmečiu kolchozų laukai turėjo būt lygūs.

(807) Visiškai tarp kitko: elementoriniai žodžiai

Esmaičio, t.y. Stasio Matjošaičio elementoriaus Sakalėlis 5-as leidimas, 1923.

Pagalvojau:

— dabar žodis pūras (javų kiekio matas, lygus 24 gorčiams; gorčius – biralų saikas arti trijų litrų)

nepatektų elementoriun kaip visiškai pasenęs, suprantama;

— manau, netiktų ir kapas su karpa,

tik va kaip tiksliai įvardinti priežastį, kodėl šie žodžiai nebeteiktini vaikams, raides pažįstantiems?

(806) Visiškai tarp kitko: du Herbačiausko atvaizdu

Vapsva, 1929, nr. 4, p. 2

Naujas žodis, 1928, nr. 15, p. 8

Eugenijos Vaitkevičiūtės Žinomą nežinomą Juozapą Albiną Herbačiauską (2007)

teko visą perbėgt akim (asmenvardžių rodyklės nėr) – neradau Neemijos Arbitblato paminėto;

Vaidos Narušienės studijos Józef Albin Herbaczewski, pisarz polsko-litewski (2007)

išnašoj užfiksuota, kad H-ko portretus yra piešę Jonas Šileika, Adomas Varnas ir N.A.

Dviejų Arbitblato darbų, paišyto ir tapyto, atvaizdus esu užtikęs spaudoj;

kur originalai – nežinau.

Pamaniau:

gal kam bus įdomu užmest akį,

o gal kas ir originalų mėgins paieškoti.

(805) Aaktualijos, ii: autoportretas poezijoj

Šios dienos Literatūroj ir mene – didoka (p. 28–29) pernai mirusio Tadeuszo Różewicziaus eilėraščių publikacija (vertė Eugenijus Ališanka; jei gerai supratau įvadinį žodį, turėtų išeit ir vertimų rinktinė).
Eilėraščio „Namų darbai“ pabaiga:

lenkų poezijoje
nesu aptikęs
gero autoportreto

Aišku, koks klausimas iškilo: o lietuvių poezijoj gerų autoportretų yra?
Jei kas iškils atminty, pateiksiu kaip komentarą.
Ir: kviečiu kolaboruoti – knistis po atmintį juk visai įdomu.

(804) Visiškai tarp kitko: literatūros istorija braškėms ir braškiams

— yra, pvz., kupina empatijos literatūros istoriko ir prozininko Adolfo Sprindžio studija Žemaitė (1986, ²1988; 1987 Brailio raštu, 2008 audiovariantas);
— šįmet išėjo kuriančios muziejininkės Aldonos Ruseckaitės biografiniu romanu pavadinta knyga Žemaitės paslaptis;
— žengtas ir „tolesnis“ (kol kas „toliausias“) žingsnis: 5braškėse.lt paskelbtas tekstas ilgu pavadinimu (anonso printscreenas kairėj; pavadinimo raudonoji dalis [sąmoningai?] melaginga, turėtų būt: mylėjo vyrą, kuris vėliau vedė jos dukrą); neabejojant galima teigti, kad parašytas perskaičius Ruseckaitės knygą, nors nei Ji, nei ji neminimos; gal net ne knygą, o tik tai, ką internete galima rast apie ją; tekstas pateiktas nenurodant autoriaus, kurį reiktų viešai įvardinti kaip, švelniausiai tariant, nesąžiningą; rašinio autorines teises prisiskiria sau UAB „Delfi“:
Googlinant: Žemaitė, 5braškių.lt tekstas trečias (galit patikrint, gal jau ir antras).

Tokie faktai. O mintys?
Anksčiau ar vėliau toks tekstas, turint omeny kai kurių internetinių puslapių pobūdį, turėjo atsirast. Geriau, jei vėliau? Esmės tai nekeičia. Epizodas po epizodo lipdoma „skandalingoji“ literatūros istorijos atmaina, kuri laikui bėgant daugumos sąmonėje užims vis „aukštesnę vietą“ (plg. internetinę paiešką). Tiesiog taip yra.
– Процесс пошёл, – kaip tarė Gorbačiovas 1986-ais.

(803) Užparaštė, cxvi: apie susireikšminimą

Šiandien Tuskulėnų rimties parko memorialiniam komplekse bus pristatytas Mindaugo Milinio romanas Partizanas. (Renginys prasidės 16:00; suprantama, memorialo darbuotojai nenori užsibūt po darbo; o jei norėtum dalyvaut knygos pristatyme – tai jau tavo problema.)
Iš autoriaus interviu bernardinuos.lt:

Teikiau paraišką Lietuvos kultūros tarybai, kad skirtų stipendiją rašyti knygą. Deja, šis projektas nesulaukė lėšų skirstytojų dėmesio. Paramos knygai parašyti ir išleisti prašiau ir Klaipėdos miesto savivaldybės. Pastarosios kultūros ekspertai finansavimą skyrė kitiems projektams.
Apie rašomą knygą informavau ir kai kuriuos labai garsius politikus. Maniau, kad jie yra tie žmonės, kurie mane palaikys. Deja, nesulaukiau jų atsakymo. Supratau, kad jie įdomūs tik patys sau. [...]
Tapo apmaudu, kad iš Maskvos sklindančiam purvo ir raudonosios agitacijos srautui nesipriešinama valstybiniu lygiu. [...]
Susidūręs su keistoka opinija nenustojau rašyti, nes pačiam labai įdomu. Kita vertus, norėjau, kad ir Lietuva turėtų kokį nors propagandinį ginklą. Nors ir nedidelę lazdą. [...]
Manau, kad „Partizanas“ yra nedidelis mano indėlis šiuo metu vykstančiame informaciniame kare.

Už patirtą apmaudą dėl dėmesio stokos „valstybiniu lygiu“ bent iš dalies bus atlyginta: pasak skelbimo, pristatyme dalyvaus krašto apsaugos ministras ir du Seimo nariai.
Bet visai nepadorus klausimas lieka: o kokia šio istorinio nuotykių romano – propagandinės lazdelės, autoriaus supratimu, – meninė vertė? — Kol kas knygos biblioteka neturi. Reikia luktelt.
P.S. (12-04) Sprendžiant iš renginio aprašo, ministras nedalyvavo.

(802) Visiškai tarp kitko: kambarys, kuriame 1918-ais buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas

1928-02-16 Lietuvos aidas išleido priedą, skirtą dešimties Nepriklausomosios Lietuvos gyvenimo metų sukaktuvėms paminėti.
Trečiam puslapy yra įdėta kairėj esanti fotografija (netikrinau, ar tai ta pati vienintelė išlikusi tuometinį kambario vaizdą įamžinusi nuotrauka, minima Signatarų namų ekspozicijos apraše; ten galima pamatyt ir kambario panoraminį vaizdą).

Du skirtumu krenta į akis:
— etažerė, stovinti prie lango, dabar ne taip pasukta, – anaip buvo daug patogiau pasiimti kad ir laikraštį priėjus prie lango;
— ir trūksta staliuko pasieny; tai jau rimtesnis trūkumas: kambary, kuriame posėdžiaujama, apie didįjį stalą susirenka posėdžio dalyviai, o prie mažojo įsitaiso protokolą rašantieji, dažniausiai du.