Kas per dalykas buvo tas
lend-lease’as, iš mokyklos atsimenam (ir amerikiečiai tikriausiai atsimena; didžiuodamiesi?). Sovietų Sąjungai – už 11,3 milijardų USD: ginkluotės, maisto, įv. medžiagų etc.
Visai neseniai antrąkart perskaičiau Ričardo Vaicekausko (*1926-01-30 Seirijuose)
Ten, kur baigiasi žemė (1999; 2001-ais išleistos
Skriaudos, deja deja, nepavyko susižvejot; knygos paantraštė –
tremties novelės, nors autorius vartoja žodį
apysakos [p. 9], spėtina, ne žanrą, o pasakojimo pobūdį turėdamas galvoj, –
apsakyti); nežinau, gal ir klystu, bet ar tai ne vieninteliai lietuviški tekstai, kuriuos, manyčiau, galima būtų gretint su Šalamovo
Kolymos pasakojimais [ne
su Solženicyno Viena Ivano Denisovičiaus diena]; lyginant su Dalios Grinkevičiūtės, kuriai ir Vaicekauskas pripažįsta lietuvių tremties nepranoktos klasikės statusą, atsiminimais, pastarojo pasakojimai žavi diapazono platumu – nuo tragiškojo registro iki farso; ir jokių griaudulių).
Ištremtas 1941-ais kartu su tėvais, Seirijų farmacininkais. Tėvas pakliuvo į Krasnojarsko lagerius, kur nuo bado ir išsekimo mirė 1942-ų pavasarį. Ričardas su motina pradžioj atsidūrė Altajaus krašte, kitų metų pavasarį buvo išvežti į Jakutiją, į Arktiką už speigračio, kur „geležis nerūdija, medis nepūva, pienas nerūgsta“ (p. 88); pasiekus Bykovą, rugsėjį mirė motina. Liko 16-metis našlaitis. Išgyveno. 15 metų tremties.
Kaip minėjau, šitam įraše tenoriu užfiksuot iš Amerikos antihitlerinės koalicijos sąjungininkams, Sovietų Sąjungai, atplukdytus daiktus, kurie pakliūdavo Ričardo Vaicekausko akiratin. Tik tiek; stengsiuos – kuo mažiau komentarų.
- Kaliniai Lenos vidury esančioj saloj laužtuvais kerta ledą ir sušalusį smėlį, keliese užgulę dalbas plešia iš ledo rąstus. Sargybiniai ant smėlio susikūrę laužus ilsisi; atėjus pietų metui, verdasi arbatą, ja užgerdami amerikoniškus konservus ir dešrą. Kalinių pietūs – kad galima kurį laiką nedirbti (p. 20).
- Beveik visuose pasakojimuose vis minimas toks sargybinis Artemjevas, vėliau tapęs sargybos viršininku, – žmogus, virtęs žvėrim. Kaliniai jį laikė sukų suka, vertu tik mirties, ir vorai keletą kartų mėgino jį pribaigt, bet nesėkmingai, nes jis iš plonyčių amerikoniškų trosų ir plieninių spyruoklinių poveržlių bei pjūklo gabalėlių buvo pasidaręs šarvuotus marškinius, kuriuos dėvėjo po palaidine; peiliai lūždavo arba linkdavo (p. 25–26).
- Amerikoniškas telefono laido gabalas – jį Artemjevas išsitraukęs iš kišenės užnerdavo ant mirusio kalinio riešo, – ir keturi kaliniai ištempia lavoną iš barako (p. 79).
- Iš Amerikos atplaukdavo ir tai, ką galima vadint prabangos prekėmis: metrą bostono būdavo galima nusipirkt už 180 rub., metrą diagonalės – už 100 rub., grynavilnę antklodę – už 240 rub., dvigubos odos aulinius batus – už 250 rub., džinsinį kostiumą – už 70 rub., kilogramą spirito (tada jis buvo sveriamas) – už 460 rub. Tokių prekių galėjo nusipirkt tik išrinktieji, tokie, kaip minėtas Artemjevas, kilpomis gaudydavęs baltąsias lapes, kaip jauką naudodamas išrengtus mirusiųjų kalinių kūnus; už kailiuką paruošų punktuose mokėdavo po 640 rub. (p. 33); tai išties buvo prabangos prekės, ypač spiritas; 460 rub. – buhalterio mėnesio alga: taigi, arba kg spirito, arba šeši džinsiniai kostiumai, arba 4 metrai puikios vilnonės amerikoniškos medžiagos kostiumui (p. 105).
- Kaliniai ir tremtiniai rūkydavo suktines, tabako prisirinkę iš nuorūkų, kurias numesdavo sargybiniai, dažniausiai traukdavę papirosus „Kazbek“, mirties papirosus, nes tokį po kiekvienos egzekucijos prisidegdavo Artemjevas; bet būdavo galima nusipirkt ir amerikoniško pypkinio tabako „Bugler“ – du jo kapšelius sykį dovanų gavo Ričardas Vaicekauskas, vadintas Litva.
Kokiais iš Amerikos atkeliavusiais dalykais galėdavo pasidžiaugti kaliniai?
- Dochodiagoms medikai tegalėjo pasiūlyt tik kalio permanganato; tvarsčiams buvo naudojamos samanos ir sudraskyti amerikoniški maišai nuo miltų (p. 22). Iš tų maišų būdavo siuvamos ir palapinės, bet ne kaliniams nuo lietaus ir vėjo slėptis.
- Vienas vertingiausių radinių paplavyne būdavo skardinė nuo amerikoniško sviesto – labai geras daiktas vietoj katiliuko (p. 28); dėžė nuo amerikoniškų makaronų kartais atstodavo stalą (p. 13).
Gal ir nieko čia tokio, tiesiog – faktai; bet neužmirštini. O kai kurie Vaicekausko papasakoti epizodai, bent mano galvoj, yra įgavę simbolinę prasmę. Kad ir tai, kaip žudikų ir vagių nenužudomu laikytą Galijotą Artemjevą įveikė Dovydas – 13-metis Ramaška, pripūsdamas per jam į akis smulkinto stiklo, – apako; arba Vilniaus Lukiškių aikštėj stovėjusio Lenino poza per baisią pūgą sušalęs baisogališkis Anatolis Pakštys, paverstas kelio rodykle – apdėjus kojas jūros išmestais kelmais, ištiesta ranka rodė kelią į Arangastachą (žr. trečią vietovardį iš kairės viršelyje).
P.S. Šįmet Patriotų premija (kitaip sakant, Krašto apsaugos ministerijos, nes Lietuvos leidėjų asociacija, regis, tik morališkai remia šią premiją) buvo apdovanota Rūta Šepetys už romaną
Tarp pilkų debesų. Džiūgaujant dėl sklaidos, į kiek kalbų šis kūrinys jau išverstas, nenumotina ranka ir į kritiką – kad ir
tokią, iš faktografinės pusės.
Prieduras (2012-02-28) Prisipažįstu: gėda pasidarė, kad antros Vaicekausko knygos nesu skaitęs. Tas pasiteisinimas, esą nepavyko susižvejot, juokingas, – juk bibliotekoj dirbu. Taigi pirmadienį ir užlopiau skylę – perskaičiau
Skriaudą (2001) – dar tris pasakojimus. Ir radau gabaliuką, kuris kuo puikiausiai tinka kaip šio įrašo užbaiga:
Per Tiksi uostą lendlizo sutarties pagrindu iš Amerikos laivais buvo vežamas maistas, rūbai, degalai, metalai, transporto technika, staklės, mašinos ir kitkas. Bykove pas mus beveik viskas buvo amerikoniška. Net adatos ir stalo druska! „Savo“ – tai yra tarybiniai – buvo anglis, vanduo, oras ir... konstitucija. (p. 47)
Papildas (2018 X 23) Ričardas Vaicekauskas mirė 2011 II 4; jei ką domintų, jo dukters
Ritos Vipartienės žodis iškilmingame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjime 2013 VI 14.
