(260) Tarp kitko: kas turėta galvoj?

Per pietus ne tik apie gaisrą Tytuvėnuos pasiskaičiau. Perskaičiau ir Vladimiro Laučiaus interviu su Šarūnu Liekiu. Įstrigo ta pastraipa, kurią delfi.lt pateikia net kaip dienos citatą:

Nenorima suvokti, kad kultūrą būtina ne tik saugoti, bet ir kurti. Lietuvoje dažniau pabrėžiamas saugojimas, o saugoti mėginama nieko nebereiškiančias tuščias formas. Reikia ne ieškoti savasčių, o kurti – miesto kultūrą, tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą kultūrą.

(a) Per kategoriškai pasakyta: „nieko nebereiškiančias tuščias formas“; gal daugumai jos ir nieko nebereiškia, nebėra kultūrinė savastis, bet tikrai ne visiems. Tačiau tai požiūrio, manymo apie kitus nulemtas vertinimas. Viskas tvarkoj, nuomonė yra nuomonė.
(b) Sutrikau dėl kitko: nepajėgiau įsivaizduot, ką Š.L. turi galvoj sakydamas, kad reikia kurt „tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą kultūrą“. Ir taip noris pateikt papildomą klausimą kalbintajam:
– Ką Jūs turite galvoj sakydamas „tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą [miesto] kultūrą“?
Radęs el. adresą, ėmiau ir išsiunčiau nuorodą į šį įrašą. Gal net sulauksiu atsakymo?
2012-02-01: Vargu.
2014-04-06: Jei dar kas mėgintų puoselėt viltis, patikslinu: nesulaukiau.

(259) Tarp kitko: mėgstantiems kapines, ypač žemaičiams

Šiandien, skaitydamas Adolfo Sprindžio įspūdžius iš ekskursijos po Žemaitiją ir Vidurio Lietuvą 1986-ų birželio pradžioj su mokytojų lituanistų grupe, užkliuvau:

Kurtuvėnai [...] Dvaro nėra – sudegė per pirmąjį karą, ir parkas sunykęs. Tik balta bažnyčia, tik senos kapinės su puikiu italų skulptoriaus darbu – grakščia renesansiška mergaitės statula ant šešiolikmetės dvarininkaitės kapo. Meno šedevriukas.

Nesu matęs, nežinojau esant (ar jau buvus?). Kur pasitikslint? Aišku, Broniaus Kviklio Mūsų Lietuvoj:

Kurtuvėnų kapinėse buvo pastatytas nepaprastai dailus juodo marmuro antkapis su verkiančios mergaitės statula. Jį už 8000 rublių pastatė Bačaičių [dabar ofic. Bacaičiai] (prie Ventos) dvarelio savininkai jų mirusiai jaunai dukrai, tačiau 1914 m. karas ir tolimesni įvykiai neleido tėvams pargabenti jos palaikų iš Lenkijos. (t. IV, p. 475–476)

Gal kas ką nors žinot daugiau, tiksliau? Gal kas matėt (1986-ais stovėjo, kaip supratau)? Smalsu, kas per meno šedevriukas, ar tikrai iš Italijos? Ir kieno kenotafą jis puošia? (Pats neturiu laiko giliau knistis.)

Janinos Rimgailaitės kapavietė Kurtuvėnuose
(Vlado Staponavičiaus nuotrauka  iš čia, 1976)

Juzefos Koriavaitės kapavietė Rumbonyse
(Alytaus r.; Mindaugo Černiausko nuotrauka iš čia, 2007)

Prieduras (2012-02-22). Šios dienos anonimiškas komentaras su nuoroda į kitą tokį pat kaip Rimgailaitės paminklą paskatino įkelt šičion abi skulptūras. Analogiškom jų vadint neišeina, nes medžiaga skiriasi (metalas vs [kas? ne gipsas, nors balta]), o forma tikrai tokia pati.
Ačiū, nepasirašęs žmogau, už patikslinimą.

(258) Iš popieryno, v: apie paneigimus, atitaisymus ir pan.

Ir dabar dar galima nusipirkt advokato Zigmo Toliušio atsiminimus Mano kalėjimai (pvz., čia už 6 Lt). Deja, vargu ar ton knygon bus įklijuotas iš Lietuvos aido (1992-12-24, p. 9) iškirptas va šitas paneigimas (žr. dešinėj).
Nežinau, ar 1991-ais vertėja Ona Juodelienė dar buvo gyva, koks skirtumas; atsiminimų autorius – prieš du dešimtmečius miręs. Teiginys lyg ir paneigtas, bet paneigimas taip nuklydęs, kad...
Ir atmintis pradeda traukt paviršiun visokius knygose likusių klaidų atitaisymus, patikslinimus ir pan., skaitytus, tarkim, Literatūroj ir mene. Kas čia viena su kita ir besusies. Deja.

(257) Užparaštė, xxvii: apie Gedos kasdienraščius

Kieno tekstas bus kito Šiaurės Atėnų numerio 5 puslapy? Nes Sigito Gedos kasdienraščiai baigės: paskutinis įrašas – 2008, gruodžio 8, pirmadienis.
Dabar tikriausiai bus pradėta galvot apie knygas. Trys išleistos. Trečioji – tais pat 2008-ais „Vagos“ išleistoji Vasarė ajero šneka – nuo 2000-08-18 iki 2002-01-03, jei gerai sužiūrėjau. Spėtina, dar kokie trys labai solidūs tomai išeis. Tokia tekstų kaugė, o dažniausiai juk adatos ieškai. Ir nervinies, nes nė vienoj knygoj nėra rodyklės. Norėtųs, kad paskutiniam tome būtų bent jau asmenvardžių rodyklė – visų knygų. Bet ar kas imsis tokio darbo? Tuolab kad ir problemų nemažai kiltų – kai kurie žmonės tik vardais, vardo pavardės pirmosiom raidėm teužfiksuoti, o kai kurie tik teapibūdinti (pvz.: „estų poetas, išplėtęs savo identiteto paieškas iki devono laikotarpio“ – kas? – Kaplinskis?). Bet baisiai tokios rodyklės reiktų, nes cituot tai juk dera iš knygų, jei išleistos, o ne iš ŠA (pagooglinus).
Ir dar toks mintigalis sukiojas galvoj: o jei parengus knygą – Lietuvių poezijos istorija pagal Sigitą Gedą? Juk apie visus, kurie jam atrodė svarbūs, yra rašęs – tik reiktų sudėliot atitinkamai tuos išblaškytus samprotavimus. Tikrai įdomus dalykas išeitų.
P.S. Vienas iš Gedos naujadarų – verksmažodis; regis, kol kas tik jis vienas ir yra pavartojęs, o juk galėtų  plist – subtiliai tikslus žodis.
P.P.S. Va įdomu, ar anksčiau Literatūroj ir mene yra buvę kryžiažodžių? Neatsimenu matęs. Jei ne, galima fiksuot istorinį įvykį: 2012-02-20 nr. 3 paskelbtas pirmasis.

(249.1) Maironio metai de visu: papildas

Esu jau priekabiavęs prie Maironio metų vad. viešosios reklaminės kampanijos. Minėjau ir Maironio nuotrauką (pro troleibuso langą) matęs. Bet tik šįryt iš arčiau apžiūrėjau tą photoshopu „sumenintą“ fotografiją (t.y. eilėraščių tekstais [tuo pačiu beserifiu šriftu pateiktais] užklotą). Na, jei koks žiaurus vertintojas reikšmingai paklaustų: „Kodėl?!“, sugalvočiau/suformuluočiau tokio veiksmo lyg ir pagrindimą: „Per poeziją, t.y. tekstus, mes suvokiam Maironį“ (ar ką nors panašaus). Viskas gal ir pakenčiama būtų, jei ne [nedoras] įtarimas: ar nenusižiūrėta nuo Michało Tadeuszo Golańskio, kuris Czesławo Miłoszo švarką ir marškinius autografais buvo išmarginęs? Ir dar viena pastaba: nelabai kaip atrodo veidas, kai jo atvaizdas išgaubiamas, ir gan stipriai; galva lyg suplota.
Ir logotipo (Maironis + 150) atskirai internete niekur nepavyko rast.
Įdomu, kaip atrodys 2012-02-25 planuojamas išleist pašto ženklas?
Beje, Miłoszo metų lauko reklamai sukurti buvo skelbtas konkursas, va nuostatai; o dėl Maironio metų – nieko panašaus neteko girdėt, nieko ir išgooglint nepavyko. Bet atkapsčiau Valstybinę Maironio metų programą (apie lauko reklamą – nieko nėr; gal ji tik Vilniui skirta? Už ko užkliuvo akis? Rašybos klaidos 8 profilio išklotinėj, visiško formaliųjų rašybos reikalavimų nepaisymo: reikia taško – nereikia, brūkšnelis vietoj brūkšnio, reikia tarpo – nereikia etc., etc.; reikalavimas preciziškai sutvarkyti bet kokį viešumai skirtą tekstą tikriausiai nebeegzistuoja [dinozauro redaktoriaus perfekcionisto manymu]. Kaip pirmasis „koncepcijos“ principas nurodytas naujumas; naujumo – 0,00 [mano supratimu]. Gana burnot. Ko išties laukiu? – Brigitos Speičytės studijos [dedikuotos a.a. prof. Vandos Zaborskaitės atminimui?]).

P.S. Šalia šito Maironio atvaizdo įdėtas kitur dar nematytas „Senelio skundas“ (4 × 6 = 24 eilutės [tekstas imtas iš ten pat, kur nurodžiau – su beveik visom korektūros klaidom: 11 eilutėj pataisyta rašto, bet 12-oj nereikalingas kablelis taip ir liko; 15 eilutėj turi būt visą kraštą]; spėtina, Generalinės prokuratūros tarnautojams ir lankytojams pirmiausia skirtas, nes prie Šeimyniškių ir Rinktinės gatvių sankryžos eksponuojamas). Vis dėlto įdomu, kiek ir kokie Maironio eilėraščiai bus lauke šįmet reklamuojami. Jei dar neminėtą pastebėjot ar pastebėsit – prašyčiau komentaruose paminėt.

(256) Visiškai tarp kitko: apie tai, kas blogiausia

Rytą važiuodamas troleibusu perskaičiau, ir vis neišeina iš galvos Liutauro Degėsio mintis:

Blogiausia, kad neįmanoma suprasti – kas, kada ir kodėl šitaip sujaukė žmonių protus, įteigdamas jiems, kad pasaulį galima racionaliai ne tik paaiškinti, bet ir protingai – kaip reikia – sutvarkyti. Galų gale iš kur atsirado ta racionalaus tikrovės planavimo samprata. Ta neracionaliausia tikrovės racionalumo idėja. Įsitikinimas, kad galima sužinoti ir numatyti, kas bus. [...] Atrodo taip akivaizdu, kad žmogus, paprasčiausiai pasižiūrėjęs į savo asmeninį gyvenimą, galėtų gražiausiai pamatyti, kad visas jo gyvenimas – klaidų ir bandymų, spėjimų ir atsitiktinių sėkmių bei nesėkmių virtinė. Kad visi jo planai buvo parašyti atsitiktinumo šakėmis ant neapibrėžtumo vandens. (Metai, 2012, nr. 1, p. 111)

Ar kas perskaitėt „Lietuva 2030“? Tik pradžią tepajėgiau paskaitinėt. Tiksliau už L.D. nepasakysi: „atsitiktinumo šakėmis ant neapibrėžtumo vandens“.
[2012-01-19] Manau, beveik tą patį norėjo pasakyt ir a.a. Václavas Havelas, 1992-10-27 (jau nebe [Čekoslovakijos] ir dar ne [Čekijos] prezidentas, trumpam vėl tik žmogus) sakydamas kalbą Prancūzijos institute:

[...] pasaulis, Būtis ir Istorija yra valdomi savo laiko, į kurį mes galime kūrybiškai įsiterpti, tačiau niekas nėra visiškas jo šeimininkas. Pasaulis ir Būtis aklai nepaklūsta technokrato ar politikos specialisto įsakymams [...]. [...] Pasaulis maištauja prieš tvarką, primestą jam smegenų, smegenų, kurios tarytum užmiršo esančios tik viena menka dalelė nepaprastai turtingo architektūrinio statinio, vadinamo pasauliu. Kuo griežčiau ir nekantriau pasaulis spaudžiamas į racionalias kategorijas, tuo smarkesniais iracionalumo proveržiais jis mus pribloškia. (Šiaurės Atėnai, 1992-12-18, p. 1, 4; iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė)

P.S. Tikėjaus, parengsiu įrašą, skirtą Havelui prisiminti daug cituodamas ir pavadindamas: „Pro memoria: ‘Godo neateis, nes jo nėra’“ – tokią minėtajai kalbai antraštę parinko Le Monde, 1992-10-29 skelbdamas paskaitos tekstą. Nuo žinios apie jo mirtį iki laidotuvių ir per jas pylėsi visokie apibendrinimai: Europe has lost a father; V.H. – tiesa, meilė, gerumas, garbė, sąžinė, kovos už demokratiją ir žmogaus teises simbolis ir pan. Pompastika; helio balionai. O va tuolaik popieryne rastas paskaitos vertimas buvo apie tai, kas svarbu atrodo – kalbėta apie laukimo fenomeną: neprasmingąjį („Laukti Godo beprasmiška, tai reiškia – meluoti pačiam sau ir prarasti laiką“; toks laukimas „atsiradęs iš mūsų bejėgiškumo, jisai – ne viltis, o iliuzija“) ir prasmingąjį („Reikia kantriai sėti sėklas, uoliai laistyti žemę, kur jos pasėtos, ir duoti augalams laiko, kuris jiems skirtas. Negalima apgauti augalo, kaip negalima apgauti ir Istorijos. Tačiau galima jį laistyti. Kantriai, kas dieną. Su supratimu, be abejo, su nusižeminimu, tačiau ir su meile. [...] Nėra jokios priežasties nekantrauti, jei sėta ir laistyta gerai. Tereikia suprasti, kad mūsų laukimas nėra beprasmis. Laukimas, kuris turi prasmę todėl, kad kilęs iš vilties, o ne iš nevilties, iš tikėjimo, o ne iš desperacijos, iš nusižeminimo prieš šio pasaulio laiką, o ne iš baimės, laukimas, kurio ramybę lydi ne nuobodulys, bet įtampa. Toks Laukimas yra vertesnis už paprastą laukimą.“) — Na va, bent tiek užfiksavau.
P.P.S. Pasak Libération, Milanas Kundera yra pasakęs: «La plus belle œuvre de Václav Havel, c’est sa vie.» Daug tiesos.

(255) Užparaštė, xxvi: apie dienos istorijas

Kęstučio Šiaulyčio pieš.

Kas atsitiko tą ar kitą dieną prieš x metų – tokių tekstukų ar laidų per radiją yra; gerai, kad yra, bet primenami faktai, kuriuos ir pats palygint nesunkiai gali rast. O va jei paieškojus įdomesnių istorijų, susijusių su konkrečia diena? – gal jau prieš porą metų toptelėjo galvon klausimas (iš radijo, LR, ilgesio? gal). Vis užtinku, kai ką užsifiksuoju, bet 365-ios – nepasiekiama kiekybė, tad gal visai nesvarbu, kad šiandien pasidalinsiu vakar susidėliojusia galima istorija, skirta kovo 4-ai.

1989-ų kovo 4-ą išėjo pirmasis numeris Lietuvos žaliųjų informacinio leidinio Žalioji Lietuva (redaktorė Rūta Grinevičiūtė; numerį paruošė Rita Miliūtė, Kęstutis Šiaulytis, Sandra Gražytė; redakcinė kolegija: Artūras Abromavičius, Vaidotas Antanaitis, Saulius Gricius [būt prasminga išleist apie šį žmogų knygą, manau], Rūta Grinevičiūtė, Saulius Lapienis, Zigmas Vaišvila; tiražas 50 000; kaina 20 kp). Ketvirtame puslapy paskelbtas ir toks laiškas:

Aš, Vydė Vaičekonytė, gyvenanti Kaune, Ašigalio g. 47-68, skelbiu savo butą Nebranduoline, demilitarizuota zona.

Tą pat padarė ir Jonas, Rita, Eglutė ir Inga Stegvilai (Klaipėda, Spalio pr. 17-19), tiksliau – J.S. savo, žmonos ir dukrų vardu. O prasidėjo viskas, regis, nuo Gyčio Padegimo, kuris Šiaulių dramos teatrą ir erdvę virš jo tokia zona paskelbė?
Va rast reiktų Vydę Vaičekonytę (pagooglinęs teradau, kad 2007-ais tapo atestuota architekte) ir/ar Joną Stegvilą ir paprašyt prisimint tuos rašytuosius laiškus. Sykiu būtų prisimintas ir laikas, kai oi daug Lietuvoj buvo pacifistų (jokių kariuomenių!) ir žaliųjų (jokių atominių elektrinių! [tebemanau, kad atominės Lietuvai tikrai nereikia]).
Tokia galėtų būt kovo 4-os istorija. Galėtų.

(254) Visiškai tarp kitko: apie spaliukus

Kolegė:
– Na, kas buvo spaliukai?
– Būsimieji pionieriai.
– Ot ir ne: „tai 1923 m. Rusijos komunistiniame režime sukurta organizacija, vaikams nuo 7 iki 9 metų“, – pacitavo iš Violetos Židonytės romano Liepų medaus nebus (2011) paaiškinimų.
– Ot ir taip: spaliukai nebuvo atskira organizacija. – Ir pacitavau iš Pradinuko (1983): – „Visasąjunginės V. Lenino pionierių organizacijos Nuostatuose parašyta:‘Pionierių draugovės ir būriai sudaro I–III klasės spaliukų grupes jaunesniesiams mokiniams rengti stojimui į pionierių organizaciją’. Taigi spaliukų grupės egzistuoja tik prie pionierių būrio, bet ne atskirai, tai ne speciali jaunesniųjų mokinių organizacija“ (p. 194).
Aišku, menkniekis toks netikslumas, tas vietininkas blogiau.
P.S. O va kad apie Kosto Ostrausko mirtį padoriai tepranešė vieninteliai bernardinai.lt (čia) – kituose taip ir liko pirminė informacija (mirė, tik dar nežinom, kada tiksliai), – manau, iškalbingas faktas: apie prioritetus ir pagarbos supratimą laaabai daug pasakantis.