(1281) Iš popieryno, lxiv: apie Dantę ir Dostojevskį prieš 100 metų ir kt.

įmet Dantei 700, Dostojevskiui 200. Specialiai nesidomėjau publikacijom, skirtom jubiliejams. Iš to, ką skaičiau, įsiminė Tomo Rikliaus tekstas Naujojo Židinio-Aidų nr. 6 apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į Dantę (perpublikuotas 15min.lt), slunkius būdamas neprisiruošiau rugsėjį pasižiūrėt Giedriaus Kazimierėno tapytų Pragaro ir Skaistyklos giesmių; įdomu buvo skaityt Monikos Bertašiūtės-Čiužienės pokalbį su Dagne Beržaite apie Dostojevskį ir jo kūrinių vertimus į lietuvių kalbą (VU doc. manymu, „geriausi – L. Žukausko vertimai“; čia tikriausiai korektūros klaida, turėti omeny Leono Žurausko; o aš įsivaizdavau, kad Motiejaus Miškinio, išvertusio Brolius Karamazovus (svarbiausią D. romaną šalia Biesų), be to, ir rašęs (tarkim, Didžiųjų rašytojų siluetuos), ir kalbėjęs apie Dostojevskį: jo paskaitos VU karo metais apie D. daugeliui būsimųjų žemininkų gerai įsiminė. — Bet nėkart nepastebėjau, kad rašant apie Dantę būtų paminėtas Dostojevskis, o rašant apie Dostojevskį – Dante, t.y. kad būtų užfiksuotas koks nors santykis, kokia nors sąsaja tarp šių kūrėjų ar jų kūrinių.

— ir prisiminiau Vydûną (iš jo diplominį rašiau, net Vydūno draugijai jos gyvavimo pradžioj priklausiau; kai dirbau „Vagoj“, buvo pasiūlę sudaryt jo rašinių apie literatūrą knygą serijai „Kritikos biblioteka“; dėtinų sąrašą buvau susidaręs, daugumos kopijas jau turėjau, pavadinimo kelis variantus sugalvojęs, pvz., dabar juokingai skambantį Už dvasingąjį meną; šį pavasarį tvarkydamas popieryną radau tą aplanką, makulatūron išmečiau peržiūrėjęs, tik kelių tekstų kopijas pasilikau, tarp jų – rašinių apie Dantę ir Dostojevskį, paskelbtų vienas po kito paties prirašomam laikrašty tautos dvasiai tvirtinti Darbîmetis – 1921, nr. 4, p. 22–26).

Dostojevskio dar tik šimtmetis tada minėtas; Vydûnas buvo vokiškai skaitęs du jo romanu: Raskolnikoff (t.y. Nusikaltimą ir bausmę) ir Die Brüder Karamasoff; ir užfiksavo sąsają [cituodamas Vydûno vartotas grafemas pakeičiu dabar mum įprastom]:

... šiais metais, kuriuose atsimename Italos poeto Dante, Dostojevskis mano akyse rodosi vis šalia Dantės. Bet tik taip ilgai, kaip skaitai „Pragarą“. Beveik visas gyvenimas, kurį jis mums rodo, yra gyvenimas pragare. Visas Rusijos žmonių kančias jis supasakoja. O taip gyvai, kad ir skaitytoją kuone įtraukia į tą pragarą. Bet nėra tat, apie ką jis kalba, apskritai pragaras, bet atskirasis Rusų tautos pragaras. Sako, Dostojevskis būk paeinąs iš Lietuvių. Nieko tai nereiškia. Jis, gal kaip niekas kitas, parodo Rusų kankyklą, Rusų žmones su visu jų vargu ir visais juos kankinančiais velniais. Ir ką jis numano apie kelią dangun, apsivalymo kelią, yra Rusų kelias. (p. 26)

Taip, jaučiu silpnybę visokiom sąsajom, nors gal ir ne kažin ką iš jų galima išsunkt. — Jei jau pradėjau, dar apie vieną. Bernardinai.lt minėdami Dostojevskio jubiliejų paskelbė publikaciją „Dvasinis artumas: Vytautas Mačernis ir Fiodoras Dostojevskis“ – įvadas + ištrauka iš Aldonos Ruseckaitės romano Dūžtančios formos, kur pasakojama, kaip VytM ėmėsi skaityt rusiškai Brolius Karamazovus; yra Ruseckaitės tekste toks gabaliukas:

Galop 1941 metų sausio septynioliktą dieną užrašomi pamąstymai apie patį Dostojevskį, nors romano dar perskaityta ne taip daug, tačiau asociacijų jau randasi. Dostojevskis – keistas menininkas. Jį galėčiau pasiaiškinti sau tik tokiu palyginimu. Jo menas, tai pavasario dienos dangus, kur labai daug debesų, juodų, tamsių, pilkų. Bet jie visi bėga per dangų, nesustoja vietoj, kartais pro debesis ištrykšta spinduliai, apšviečia laukus, …saulė mūsų laukiamu skaistumu pažiūri žemėn. …Į darželius atbėga vaikai ir susėdę žarsto kvepiančias dar drėgnas smilteles. Ir seka ilgas saulėtas pavakarys, visur taip šviesu ir jauku… taip gyva ir džiaugsminga… Vargu, ar kas kada būtent taip suprato tamsųjį Dostojevskį.

Vargu, ar kas kada ≈ [greičiausiai] niekas niekada (na kaip praleisi progą įžvelgt unikalumą?). — Nežinau, ar galėjo būt Mačernis skaitęs Vydûno rašinį apie Dostojevskį (Telšių gimnazijos bibliotekoj Darbîmetis galėjo būt, čia Vydûnas 1920–1923 nuolat lankydavosi), bet faktas toks: debesys ir dangus jau buvo pasitelkti prieš beveik 20 metų, 1921-ais:

... Dostojevskis duoda savo veikalams ypatingą žmoniškumo pagrindą. Berods jo žmoniškumas kaži-kur toli randasi, kaip už debesų dangus, kurs tiktai kartais matomas. (p. 25)

Gal šį palyginimų sąsaja ir atsitiktinė; greičiausiai atsitiktinė. Bet šiaip – įdomus dalykas. Tik įdomus dalykas?/.

P.S. Jei kas užkibtų už šitos temos, VU leistoj Literatūroj (nr. 51(2), 2009, p. 41–58) buvo labai išsamus Margaritos Varlašinos str. „Teigiamo santykio su Dostojevskio kūryba problema: Vydūnas“.

(1280) Užparaštė, li: grįžtant prie to SN sąsiuvinio

Iš komentarų facebooke po 2021 XI 18 transliuotos Laimos Kreivytės rengiamos radijo laidos „Homo cultus. Iš balkono“ – pokalbio su prof. Viktorija Daujotyte „(Ne)atrasta Salomėja Nėris“.

Zilvinas Beliauskas: Dar toj laidoj kalbėjo, kad mažoje nuotraukytėje ant TSRS suvažiavimo deputato pažymėjim poetė labai liūdna, ir tai rodo, kaip jai nesinorėjo į tą suvažiavimą važiuoti. O tap pat liudijmai, kad turi būti tas atleidimo prašantis dienoraštis, ir kunigą jai iškvietė į Kremliaus ligoninę paslapčia. Gaila, negalėjau įdėmiai klausyt, reikės dar kartą. O kaip ten yra faktiškai su tuo dienoraščiu iš tiesų?

Nerijus Šepetys: faktiskai yra labai didelis mitas, uz kurio, tiketina, slypi koks labai mazas faktas. As geranoriskai pasikliauciau praregejimo ligoninej galimybe ir keliu eiluciu pakeverzojimu. Aisku, kunigai ir Oksfordai panasiau i slapia sapna

Zilvinas Beliauskas: laidoj referavo į Oksfordą ir kad gal atsiras toks žygūnas, kuris nukaks tenai ir pagaliau jį parveš. Šiais laikais tiek laukti, iš tiesų keistoka, o gal ir sapniška, kaip sakote.

Paulius V. Subačius: balto žemaituko, aiškiai, neranda.

Nerijus Šepetys: aha, Oksfordas, bet "veze" (idomu kaip, pati Profesore bent kelias versijas isdesciusi, jau apie kitus Gusto linijos sekejus nekalbant) i "Amerika". Tai labas rytas.

Vytas Dekšnys: Užtat koks patrauklus melodramatinis siužetas

— jei manai, kad tik „praregėjimo galimybė“ ir „kelios pakeverzotos eilutės“ tegalėjo būt, o visa kita – „šlapias sapnas“, – nieko daugiau aiškint ir nereikia; jei manai, kad kitaip galėjo būt, – jau reikia išdėstyt įsivaizdavimą, kaip galėjo būt. — Daugiau kaip prieš porą metų užkliuvau už šios temos (svarstybos, kiek žinau, kilo po mėnesio, kai Darius Kuolys parašė facebooke; net iki delfio.lt buvo nuėję); tebemanau, kad tas juodasis sąsiuvinis greičiausiai buvo ir galbūt nukeliavo Anglijon (būtent: greičiausiai buvo, galbūt nukeliavo). Yra du klausimai, į kuriuos reikia pateikt galimus atsakymus, t.y. išdėstyt hipotezes (pasistengsiu kuo glausčiau ir paprasčiau):

(a) ar galėjo SN 1945-ų vasarą gulėdama Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėj turėt kokį storoką prirašytą sąsiuvinį; kas jame galėjo būt? — Kad sirgdama, dar laikinuos namuos ar jau atsidūrusi ligoninėj, būtų prirašiusi sąsiuvinį „išpažinties“ ar „atgailos“ – ne, vargu ar taip galėjo būt, paprasčiausiai dėl senkančių jėgų. Ką suvokęs nebepagydomai sergantis žmogus norėtum dar padaryt? Jei rašei dienoraštį, pavartyt tuos sąsiuvinius ir pasiskaityt, ir galbūt kai kuriuos lapus išplėšt, jei nutarei, kad verta jį palikti; ką daryt su komplikuočiausio laikotarpio dienoraščiu? sunaikint gaila, ir palikt namuos neišeina, nes ten yra daug to, ko geriau nepamatytų kai kurių tave pragyvensiančių įtakingų asmenų akys? Sprendimą atidedi, sąsiuvinį pasiimi su savim, t.y. ligoninėn. — SN Raštų (1984) trečio tomo komentaruos yra toks parengėjo Viktoro Aleknos įrašytas sakinys: „Nuo 1936.IX.6 [iki 1941.VII.18] dienoraštinių įrašų nėra, taip pat neišsiaiškinta, ar poetė juos rašė“ (p. 466).“ Priežasties, kodėl SN tuo laiku galėjo nerašyt dienoraščio (pradėjo rašyt nuo 1921-ų), – nepajėgiu sugalvot, ergo, galėjo būt ir to laikotarpio dienoraštis, atspindintis ir pirmąjį sovietmetį. Būtent tą sąsiuvinį galėjo SN pasiimt ligoninėn. Ir likusi viena palapoj vis paskaitinėt, vis pagalvot apie savo to laiko gyvenimą ir ką su tuo sąs. daryt. — Dėl paskutinės išpažinties, kurią išklausęs kun. Juozas Gustas, – regis, didelių abejonių nėr. Jei SN turėjo dienoraštį, apimantį ir pirmąjį sovietmetį, galėjo atiduot Gustui (paprašydama vis dėlto išsaugot).

(b) jei kun. Gustas paėmė tą dienoraštį, koks galimas jo, to sąsiuvinio juodais viršeliais, tolesnis likimas? — Kalbant apie Juozą Gustą tepaminima, kad kun.; jei Gustas būt buvęs tik kunigas, ir aš labai abejočiau jo galimybėm pasirūpint gauto dienoraščio išsaugojimu, – bet jis buvo ir vienuolis salezietis, SDB. Jau paimdamas dienoraštį galėjo pagalvot apie saleziečiams priklausiusią Vilniaus Dievo Apvaizdos bažnyčią ir ten dirbantį brolį, kuris turėjo teisę repatrijuot į Lenkiją. Kad repatriantai daug ką išsivežė – taip; kad būta kelių iš Lenkijos į Angliją po karo – man regis, irgi taip. Anglija buvo (ir tebėr?) suvokiama kaip gera vieta kam nors saugot (jei atmintis nemeluoja, ir dabar nemažai Lietuvos aukso atsargų saugoma Anglijos centriniam banke?). Jei SN dienoraštį perimantis žmogus paklausė, kur Anglijoj tą dienoraštį perduot saugot, Gustas galėjo paminėt Oxfordo kolegiją, kurioj gilino senųjų kalbų žinias (nežinau, kurioj kolegijoj, reikia aiškintis; ten tikrai neprofesoriavo, VDU profesoriavo). — Beje, Oxfordą, kaip kun. Gusto nurodytą juodojo sąs. saugojimo vietą, prisiminė ne tik Juzė Mačiokienė; bernardinuos.lt paskelbtuos Reginos Janaudytės-Vyšniauskienės atsiminimuos yra toks gabaliukas:

Man rūpėjo, kodėl S. Nėris pasuko kairėn, gal tai nebuvo savanoriškas žingsnis. Karo metų lyrikoje ieškodavau jos atgailos ir skausmo eilučių paliudijimo. Tada tėtis [Lionginas Janaudis, 1926–1996] ir papasakojo man, kad S. Nėris nėra tokia, kokią dabar pažįstame, sakė, ateis laikas, ir mes pamatysime jos dienoraščius, kurie slapta buvo nugabenti į Oksfordo universiteto biblioteką. Tą jam yra sakęs kunigas J. Gustas, kuris tuos dienoraščius ir perdavė patikimiems žmonėms.

— gana (gal net per ilgas įrašas išėjo); hipotezes bendrais bruožais išdėsčiau: galėjo būt dienoraščio sąsiuvinis, Anglijon galėjo nukeliaut per brolių saleziečių rankas. Man tos hipotezės atrodo gan logiškos. Kaip kitiem – nežinau (tinklaraštis – ne facebookas, tai vargu ar ir sužinosiu).