(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-01-19

(1158) Susieji – ir [atsidūsti: teisybė; ir niekas nepasikeis], xxxv

a: Priešpaskutiniam praėjusių metų Naujojo Židinio-Aidų numery buvo Aistės Noreikaitės pokalbis su Jungtinėse Valstijose dėstančiu filosofijos prof. Nicolu de Warrenu, kuriam bene labiausiai rūpi klausimas, kas yra kvailumas.
[...] man atrodo, kad pagrindinė problema Sokratui buvo ne nežinojimas, o kvailumas. Platono dialoguose ši problema įkūnyta Alkibijado figūra. [...] Alkibijadas yra problema, kuriai Sokratas nerado sprendimo ir atsako, ir ši problema buvo ne nežinojimas, o kvailumas. Kvailas žmogus nėra tas, kuris kažko nežino, kvailas yra tas, kuris negali būti išmokytas. Tai uždara mąstymo struktūra, kuri sutelkta ties nenoru žinoti. Gali būti labai apsiskaitęs, net sumanus, bet vis tiek kvailas, nes kvailumas nėra žinių stoka. Manau, kad kvailumas yra tam tikra saviapgaulės forma. [...] kvailumas apeliuoja į tiesą trumpindamas kelią ir pašalindamas bet kokį tariamos tiesos ryšį su įrodymais, argumentais ar atvirumu jiems.
     [Kvailumas –] tai žmogiška būklė. Friedrichas Schilleris, rodos, tragedijoje Orleano mergelė rašo: prieš kvailumą net dievai bejėgiai. [...] Kvailumas iš principo nėra pajėgus pripažinti kieno nors kito autoritetą ir išgirsti ką nors kita, nei savo tiesą. („Apie žmogišką būklę: nuo neišgydomo kvailumo iki gebėjimo atleisti tai, kas neatleistina“, NŽ-A, 2018, nr. 7, p. 38)
b: Kas buvo Paulius Slavėnas? Iki šiol maniau taip, kaip rašoma enciklopedijose: astronomas, matematikas. O praeitą savaitę įsitikinau, kad PaulSl buvo ir labai atidus gyvenimo stebėtojas, įžvelgęs kai kurių pamatinių dalykų.
Beblūdinėdamas po epaveldą.lt, užtikau jo apmąstymų (vadinas, kaip de Warreną, ir jį galim vadint mąstytoju), paskelbtų 1939-ais Naujojoj Romuvoj, ir pradėjęs skaityt nebegalėjau atsitraukti. Nes papasakojama keletas epizodų, kurie be jokių paaiškinimų, patys savaime baisiai daug teisybės pasako apie žmogaus prigimtį. „Vienas kitas vaizdelis, pagautas neramiu gyvenimo momentu, kartais vertas ilgiausių tariamai normalios buities stebėjimų.“ Ir ima Slavėnas pasakot „kukliausią buities vaizdelį“ iš pilietinio karo laikų Rusijoj – kas daros paprasčiausiam prekinio traukinio vagone, kurio dauguma keleivių – vad. „miešočnikai“, „terbininkai“ – smulkieji to meto biznieriai. Kaip suvokia save ir kitus žmogus, kai yra važiuojančiųjų „mes“ dalis ir koks jo požiūris į „juos“, besigrūdančius vidun ir irgi norinčius važiuot; ir kaip viskas pasikeičia, kai buvęs važiuojančiųjų „mes“ dalis išvejamas iš vagono ir tampa buvusiųjų „jų“ dalimi, kuriuos jau suvokia kaip naujuosius „mes“; galėtumėm sakyt, parodoma, kad ypač suiručių laikais nebelieka savarankiško „aš“, tik vienoj ar kitoj situacijoj atsidūrusių „mes“ dalis etc. — Bet tatai nesisieja su klausimu, kuris labai rūpi Pennsylvanijos valstijos universiteto profesoriui; apmąstymų pabaigoj PaulSl tos temos imas:
Visokie autoriai pateikia skaitlines, mandrius posakius, gvildena politiką, ekonomiką, aiškina krizes, jieško jų priežastis, siūlo išeities patarimus. Bet visa tai kažkodėl nekaip padeda. Gyvenimas daug kur tebeprimena anų „miešočnikų“ grūdimąsi. Žinovų išvedžiojimai, matyti, nesiekia esmės. [...]
     Teatleidžia skaitytojas, jei vėl paminėsiu revoliucinę Rusiją. Bet šį kartą tai bus ne vaizdelis, bet paprastas sovietų anekdotas. Dideliame susirinkime buvo kritikuojama kažkokio svarbaus pareigūno veikla: nemokėjo jis administruoti pavestos jam įmonės, pridarė nuostolių, kur turėjo būti didelis pelnas. Susirinkimo dalyviai smulkiai iškamantinėjo pareigūno praeitį, jo cenzą, stažą, įsitikinimus, apsvarstė visą jo darbą, išnagrinėjo įmonės atskaitomybę bei visas aplinkybes, kuriomis darbas ėjo; bet vis buvo neaišku, kur glūdi kaltė. Tik į beviltišką pabaigą, kalbėtojams jau pavargus debatuoti, kažkoks eilinis pilietis – gal kiemsargis – paprašė balso ir paklausė: „A možet bytj on prosto durak? (o gal jis tiesiog kvailys?)“.
     Ši paprasta sprendimo formulė itin verta dėmesio – juoba kad apie ją dažniausia pamirštama. Tad prieš aiškinant visokias socijalines blogybes, verta paklausti, ar nėra čia kokio kvailumo, kurį galėtume mandagiai, bet netiksliai, pavadinti „dezorijentacija“ ar kitaip. Tokio trūkumo suradimas daugiau padės klausimą spręsti, negu ilgos aplinkybių studijos. Posakis, esą dauguma žmonijos vargų pareina iš kvailumo, nėra jau toks paradoksiškas. Ne tai, kad kvailumas būtų didžiausia yda, bet tai, kad jis suteikia visokioms blogybėms ypatingo patvarumo. Kvailumas – kai žmonės įsikala į galvas nereikšmingus grupių prietarus, kai kuria aukštuosius luomus, „elitus“ ir t.t., nesiskaitydami nei su laiko reikalavimais, nei su žmoniškumo dėsniais. Kvailumas – kai besimokinąs jaunimas įsitraukia į klikų rietenas, laikydamas jas „ideologine kova“. Kvailumas – kai iš gryniausio atsitiktinumo padaromos kažkokios normos, ir loterijos pobūdžio laimėjimas paverčiamas neva gilaus proceso išdava. Svarstant opiuosius šių dienų klausimus, pirmiausia reikia išsklaidyti tokius idėjinius dūmus, kylančius iš siaurų grupinių įpročių bei interesų, ir atsižvelgti į gyvą žmogų, į jo psichologinę prigimtį. Tik šioje plotmėje galima tikėtis teisingo visuomeninės buities supratimo. Viskas kita tetarnaus tam pačiam skaidymui, grupiniam įsivaizdavimui ir nepabaigiamam savitarpio kenkimui. („Politiniai apmąstymai: vienos nebaigtos knygos įvadas“, NR, 1939 X 15, nr. 41, p. 726)
Po truputį prasideda rinkiminės kampanijos. Kaip gerai būtų, jei vertindami kandidatus turėtumėm omeny tai, ką apsvarstė Paulius Slavėnas prieš 80 metų, – bet, aišku, neturėsim.

10 komentarų:

  1. Jau antrame įraše protingiausi pasirodo sargai, čia – kiemsargis, 1139 įraše – fabriko sargienė :)
    Bet ne taip viskas paprasta. Gerai būtų, jei kvailumą nuo nekvailumo būtų lengva atskirti.
    Sargienei atrodo kvaila mitinguoti ir dėl to nukentėti nuo policijos. O leistis išnaudojamam fabrikanto – ne kvaila?
    O, pavyzdžiui, religija? Tikėti sudogmintomis nebūtomis ir gamtos dėsniams prieštaraujančiomis istorijomis – kvailumas čia ar ne?
    Ir daug kur taip – gyvenime, politikoje, santykiuose, net ir moksle kai kada etc.
    Būti įsitikinusiam, kad visada atskiri kvailumą nuo ne kvailumo – tas pats kvailumas, manau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Būti įsitikinusiam, kad visada etc. – taip, tas pats; manyti, kad kartais gal ir gali atpažint kvailį – vargu ar kvailumo apraiška, manyčiau.
      Kad ne viskas paprasta – tarsi savaime suprantama turėtų būt, bet juk yra žmonių, kuriems viskas aišku, nes jie mano žinantys tiesą. Abejojantiems, pirmiausia savim, „sunkiau“.
      Dėl religijos, t.y. tikėjimo dalykų: manyčiau, tai kita sritis, kurioj tokios sąvokos kaip „kvailumas“ ar „racionalumas“ neveikia, negalioja; tiki arba ne; myli ar ne, ir tiek. (Bijau brist giliau, per stipri srovė, neišstovėsiu ant kojų.)
      Ar leistis išnaudojamam – ne kvaila? Ne, nes tik taip gali užsidirbt pragyvenimui; nebent esi pajėgus tapt išnaudotoju.
      — nėr galutinių atsakymų, ypač į tokio pabūdžio klausimus; klausinėt – teisė, kurios nesinorėtų nė už ką atsisakyti.

      Panaikinti
    2. Kad nelabai aišku, kas yra, t.y. kur prasideda ir baigiasi tie tikėjimo dalykai.
      Ta „kita sritis“, kur negalioja kvailumo sąvoka, – tai tik oficialiai pripažintos religijos? O jei aš tikiu kokios nors fanatiškos sektos sukurtu variantu? Juodąja magija, spiritizmu, chiromantija ir pan.? „Galioja“ čia ar ne kvailumo sąvoka?
      Anot labai įdomiai mąstančio Gintauto Mažeikio (girdėjau pokalbį su juo per radiją) tarp šitų dalykų ir oficialių religijų sveiko proto požiūriu nėra jokio skirtumo, tik būtent tas vienas – oficialus pripažinimas, taigi visuotinis požiūris, esą tai sritis, kur racionalumo kriterijus negalioja.
      O kodėl turėtų negalioti?
      (Man irgi nesinori atsisakyti teisės klausinėt :)

      Panaikinti
    3. Dėl „kitos srities“. Sveiko proto požiūriu, manyčiau, yra skirtumas tarp spiritizmo, chiromantijos, ir tarkim, krikščionybės ar budizmo, ir jį galima mėgint įvardinti; grynai teorinio proto požiūriu – gal ir nėr.
      Pripažintosios (netikęs įvardas; visuotinės – irgi netikęs; tebūnie – didžiosios) religijos yra visuminės, t.y. siūlančios atsakymų į, galima sakyt, visus esminius klausimus variantus: kaip atsirado šis pasaulis, kokia žmogaus prigimtis ir koks gyvenimo tikslas etc. (nežinau, nemoku apie tokius dalykus šnekėt), o visokie sambūriai, mano supratimu, iš principo daliniai. Skambiai tariant, daug sėklų prisėjama; vienos išvis nesudygsta, kitas sunaudojam/suvartojam, o va kai kurias pasiliekam sėklai; didžiosios religijos iš tų nuolat atrenkamų sėklinių grūdų vis gyvos. – Juokingai čia surašiau, atsiprašau.

      Panaikinti
    4. Nenukrypstant nuo įrašo temos... Tai tik ir įrodo kvailumo/nekvailumo reliatyvumą.
      Didžiųjų religijų siūlomi atsakymai į tuos esminius klausimus tenkina tik jas išpažįstančius. Visiems kitiems tie atsakymai, švelniai tariant, neatrodo protingi, o pačias istoriškai išsirutuliojusias religines sistemas pavadintų kaip toje citatoje – uždara mąstymo struktūra, saviapgaulės forma...
      Ir vieni, ir kiti, objektyviai žiūrint, teisūs, t.y. nei vieni, nei kiti nėra šiuo požiūriu kvaili, nors galbūt vieni kitiems tokie atrodo.
      Ir taip visose srityse.



      Panaikinti
    5. Jūs, Inga, kaip kokia reliatyvizmo apologetė prabilot :)
      Nežinau, ar yra toks dalykas kaip „objektyvus požiūris“; žmogus iš esmės subjektyvus padaras; bet, manau, kažką tokio turi, kas padeda atskirt, kas yra kas; tik visiškai kvailas krikščionis galėtų būt įsitikinęs, kad kurios kitos didžiosios religijos išpažinėjai – kvailiai; kad Buda, Mohometas ar Konfucijus buvo kvailiai. Kad jų siūlomi atsakymai ne tokie įtikinami – kodėl ne, gali būt taip manoma, kaip ir kad visi siūlomi atsakymai netikę, bet kad kvaili, – na jau ne.

      Panaikinti
    6. Turėjau omeny priešpriešą ne tarp skirtingas religijas išpažįstančiųjų; o tarp kokią nors (bet kurią) išpažįstančių ir neišpažįstančių jokios – tarp tų, kuriuos tenkina religiniai atsakymai ir primetamas požiūris į pasaulį ir gyvenimą, ir kurių ne.

      Panaikinti
    7. Kodėl „primetamas“? Kodėl ne „pasirenkamas“, kad ir be sąmoningo įvertinimo? Tikrai nesijaučiu, kad kas nors man „primetė“, tarkim, vienpatystę, pagarbą vyresniem ar kitaip manantiem, ar 10 Dievo įsakymų, kurių stengiuos laikytis. Manau, žmogus pajėgus rinktis, kartais visai intuityviai, išskyrus kai kurias situacijas, kai tenka paklusti; gal ir kvaila, bet iš principo tikiu laisva žmogaus valia (ar ir tokį dalyką vadintumėt primestu?). Kad dažnokai stengiamės pateisint savo klaidas kaltę versdami kitam – taip: ne „suklydau“, o „buvau suklaidintas“ ir pan. Aišku, tai tik šiaip plepalai; ką nors tikresnio galima pasakyt tik turint omeny visiškai konkrečią situaciją.

      Panaikinti
  2. Įsiterpiu į šį Dialogą vien dėl to, kad tai gera proga priminti dvi visiems gerai žinomas, o man labai patinkančias sentencijas apie kvailumą:
    1.) Jeigu kvailas – tai visam gyvenimui
    2.) Kiekvienam gudročiui pakanka kvailumo

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ta antroji įtartina: ar tai ne gudročių parodomosios savikritikos apraiška? Dūmų uždanga: ir mes kaip dauguma, nors išties tai nė velnio taip nemano :)

      Panaikinti