(942) Epizodai, xvi: būdas sugrąžinti žmogui protą

Panevėžys ir dangus pro ligoninės VIII aukšto langą, 2017-01-25

[Važiuodamas į Panevėžį prigriebiau Ievos Simonaitytės atsiminimų trilogiją; deja, nespėjau nė ...o buvo taip baigti.]
Gyveno toks kunigas Endrikis Endrulaitis. (Nors ir ne prolietuviškas, bet prodieviškas tikrai; ir tai gal svarbiau, ypač kunigui.)
Ir buvo jam bėda atsitikusi; nieks apie tą bėdą viešai nešnekėjęs, o Simonaitytė ėmė ir išdavė paslaptį:

[...] kunigas Endrulaitis, tas, kuris taiso giesmikes, buvo iš proto išėjęs ir dar nebuvo karaliaus matęs. Bet jis ir nenorėjo karaliaus matyti. O kad Endrulaitis buvo iš proto išėjęs, tai buvo didelė paslaptis. Apie tai kalbėti negalima. Ir dėl to jis buvo išvežtas į svetimą žemę, kur yra daug kalnų. Ir prie vieno kažkokio kalno jį paliko visiškai vieną. Į tą kalną jis turėjo kabintis ir kabintis, kol jam protas sugrįš. O jam besikabinant, protas ir sugrįžo. O kai jam protas vėl sugrįžo, tai jis sugrįžo į Priekulę ir vėl ėmė krikštyti vaikelius ir mergeles. (...o buvo taip; Ne ta pastogė; Nebaigta knyga, 1977, p. 28)

P.S. Bertaitienė, daugelio Simonaitytės sukurtų personažų prototipė, apie keiksmažodžius:

– E, Tabaleikienė ima tokius žodžius į burną, kurių aš nė į rankas neimčiau. (ibid., p. 99)

Labai geras posakis, ir visai nenuvalkiotas.