O buvo taip: Jonas Aistis, iš Marianapolio persikraustęs New Yorkan, nuo 1952-ų ėmė dirbti
Laisvosios Europos komitete – rengt analitines apžvalgas apie tai, kas vyksta okupuotoj Lietuvoj; galima sakyt, tapo sovietologu; kai kurios jo parengtos apžvalgos buvo ir spausdinamos; pvz., „Kelios pastabos dėl Lietuvos atstatymo“ (
Aidai, 1955, nr. 1). Užkliuvau už pastraipos:
Praktiškai patriotizmas yra varžomas. Būti tarybų šalies patriotu reiškia ne ką kita, kaip būti rusofilu. Kiekvienas net visai nekaltas kitaip suprastos tėvynės meilės pasirodymas yra didelis nusižengimas ir su tuo partija visu griežtumu kovoja. Jei dar yra atsitikimų, kad patriotizmas išeina viešumon, tai mes jo niekur kitur negirdime, kaip mokyklose. Dažnai girdime literatūros mokytojus baramus už tai, kad jie idealizuoja XIX a. antrosios pusės judėjimą, arba istorijos mokytojus, idealizuojančius Lietuvos feodalinį (kunigaikščių) laikotarpį. Visur kitur tai jau nepasirodo, – vadinasi, tuo atžvilgiu tarybinė cenzūra yra kieta ir griežta. Ir jei kada kas provincijoje prasiskverbia viešumon, tai tampa viso krašto skandalas, kaip 1953 metais Švenčionių rajono laikrašty išspausdintas pradedančiojo poeto eilėraštis „Mano žemė“, „kur tėvynės meilės jausmas apdainuojamas senomis buržuazinėmis priemonėmis“. (p. 5)
Gerai, kad Instituto bibliotekoj nėra rajoninės spaudos (vėliau pagalvojau), nes būčiau puolęs vartyt Švenčionių
Žvaigždę, ieškodamas to eilėraščio. Ir nieko neradęs. Nes, kaip ir buvo galima spėt, persakytą žinią Aistis rado
Tiesoje, o ten, nepasirašytame straipsny „Laikraštis ir jaunieji literatai“ (1953-04-10, p. 2), rašyta:
... į laikraščių puslapius dažnai patenka kūriniai, kurie dar neturėtų būti spausdinami, nes prie jų dar reikalinga darbo. Taip dažnai pasielgia Švenčionėlių rajono laikraščio „Naujojo gyvenimo“ redakcija. Laikraštyje išspausdintas pradedančio rašytojo eilėraštis „Mano žemė“, kuriame tėvynės meilės jausmas apdainuojamas senomis buržuazinėmis poezijos priemonėmis, autorius nemato tarybinės liaudies, tarybinės Tėvynės.
Taigi, ne Švenčionių, o Švenčionėlių rajono (1950–1959-ais toks buvo).
Na kaip imsi ir sustosi neprisikasęs iki eilėraščio, kurį minėjo ir
Tiesa, ir Jonas Aistis?
Štai jis, išspausdintas Lietuvos KP Švenčionėlių rajono komiteto ir rajono Darbo Žmonių Deputatų Tarybos organe
Naujas gyvenimas 1953-04-05 p. 3 (už kopiją ačiū coll. Daivai K. iš LNB):
Mano žemė
Širdį apima didelis džiaugsmas
Einant savo gimtąja žeme. –
Šnera žiemkenčiai, girdisi gausmas
Plieno žirgo juodam arime.
Štai prie ežero ievos linguoja,
Rymo gluosniai prie upės melsvos,
Pempės pievose klykia, dainuoja,
Iš toli plaukia aidas dainos.
Žydi gėlės kalneliuos ir kloniuos,
Skaisti saulė bučiuoja daigus...
O tas oras toks lengvas, malonus
Ir vėjelis toks šiltas, gaivus!
Kai tarp gluosnių saulėlydžiai gęsta,
Ima tilti jau paukščių daina,
Ir melsvoj sutemoje paskęsta
Visa žydinti žemė mana.
Aš tyliu ir klausausi sustojęs
Tylaus šnabždėsio gluosnių žalių...
Štai, jinai, tarybinė žemė gimtoji,
Kurią aš taip širdingai myliu.
– Autorius, kas autorius, kas tas „pradedantis rašytojas“? – jums smalsu, nes eilėraščiu greičiausiai nusivylėt, nes jokio antitarybinio raugo nepajutot.
– L. Šerėnas, kolūkietis.
Aišku, reiktų kapstyti giliau, aiškintis, koks kolūkiečio Šerėno vardas – Leonas? Liudvikas? Gal, tarkim, „Mano žemę“ parašė
Vytauto Šerėno tėvas ar dėdė?
Telieka tiek, kiek atkapsčiau. Gal toliau istorija plėtosis jau be manęs?
—
tęsinys
