(762) Epizodai, vii: ar gali šuva išprotėt? – gal ir gali

[Skaitau šįmet išėjusią Rimanto P. Vanago knygą Akivaras su paantrašte Pašventupių kronikos: nuojautos ir balsai iš anapus. Išleido Petro ofsetas, kaip ir kitas Vanago knygas; išleido Petras Kalibatas. Tai jau 6-oji R.V. serijos Sieliai (jos paantraštė: Mano mažieji didieji anykštėnai) knyga. Visas perskaičiau; paskutinę tuoj baigsiu. – Mano galva, tai prasmingiausia, ko gali imtis rašytojo dovaną turintis žmogus. – Prieš porą dienų buvo galvon atklydusi mintis: jei visi Lietuvos rajonai turėtų po Vanagą, kurį turi Anykščiai, – mes turėtumėm galimybę (jei esam skaitantys) iš pagrindų pažint Lietuvą. – Ačiū, Rimantai, kad Anykščių kraštas tampa pažinus. – Baisu; nei šis, nei tas girt dar gyvą žmogų; imsiu ir pagirsiu, nes gali būt, kad ir nespėsiu mirusio, anksčiau už Patį batus padžiausiu: – Mes žavimės Stonio, Matelio ir kt. dok. filmais, kurie tarptautiniuose festivaliuose ima ir atkreipia dėmesį; tai, ką fiksuoja pasitelkdamas menines priemones dokumentiniuos pasakojimuos Rimantas Vanagas, – nė kiek ne prasčiau, manau. – Pagarba!]

1949-ų gegužė, baisiųjų, daugiųjų trėmimų metas. Pirmiausia – tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su partizanais. – Vieta: Pesliai.

O kur dėt Pumpuką? Toks atsidavęs, geras šunelis. Kad nesektų iš paskos, šeimininkai uždarė jį namuose. Jis kaukė žiūrėdamas pro langą – o Semėnai [tėvas ir motina ir dvi dukterys], į jį žiūrėdami, braukė ašaras... Kai Alfa [sūnus, trėmimo metu namuos nebuvęs] po kurio laiko parėjo namo, šunį rado kaip nesavą – voliojosi po žemę ir toliau kaukė. Išprotėjo. (p. 239)

Ir šunys gali išprotėt? Matyt, gali.