Kalbėjo dvi moterys, pagyvenusios JAV ir Kanadoj.
Ne, ne ką jos apie save kalbėjo įsirėžė atmintin, ką perpasakojo.
Amerikoj du vaikus pagimdžiusi Inga Gudavičiūtė apie jų reakciją į lietuvišką mokyklą: 12-mečiui sūnui viskas tinka ir patinka – daugiau laisvės! O va dukra, kuriai 8-eri:
– Su dukra šnekėjom [...]. Jinai sako: „Mes būnam blogi, mokytoja rėkia, bet jei mes būnam geri, nebūna nieko [...].“Ir kodėl man atrodo, kad čia įvardinta esminė problema? Esmių esmė? Žmogų privalu (bent jau kartkartėm) pagirti? Velniop tą klaustuką; turi būt taškas: privalu pagirti.
P.S. (Gal jau apie tai ir esu fiksavęs šitam tinklarašty, nebepamenu; atsiprašau.) Būdamas penktam kurse, 1985-ais, ėmiau mokyt lietuvių kalbos ir literatūros vienoj iš Vilniaus mokyklų; ir elgtis taip, kaip nederėtų: tiems, kurie buvo – iš lietuvių – dvejetukininkai/trejetukininkai – rašyt ketvertus, į juos kreipt dėmesį, t.y. jų paprasčiausiai ko nors klausti. – Jackau, kaip jie pražydo, kaip stengės! – Kaip mažai reikia, kad žmogus pajustų esąs šio to vertas!
neišsipildė pranašystės dėl "Efeso kebabų" tiesa? :)) Įrengus naujuosius kioskus, spėkite, kas pirmasis pradėjo dirbti. Tiesa, "Efeso kebabai" užrašo nėra, bet yra "LABAS KEBABAS". :))
AtsakytiPanaikintiNa, ir valio jam!
Taip, pastebėjau, tik patingėjau parašyt. Pavadinimas kitas, bet kebabininkas tas pats.
Panaikinti