(763) Iš popieryno, xxiv: prie Petro Juodelio kultūrosofinių įžvalgų grįžtu

[Čia trys užfiksuotos.]
Ta, prie kurios grįžtu, kaip supratau iš parengėjos Irenos Tumelytės įžangos žodžio, rašyta lietuviškai, ergo, datuotina: po 1958:

Mūsų kultūra savo valstybėje negalėjo sukurti reikšmingų vertybių, nes mūsų valstybė visada buvo per silpna... Tikra mūsų kultūra išsivystė kovodama su svetima valstybe XIX amžiuje (kai mus prarijusi per stipri valstybė palaipsniui ėmė silpti). Ši priklausomybė nuo svetimos valstybės turbūt ir yra mūsų kultūrinės kūrybos tradicija. Vienintelė vaisinga tradicija...
       Bet kadangi valstybė, kurios dirvoje vystėsi mūsų kultūra, galėjo būti tik svetima, o ne mūsų pačių valstybė, tai ir mūsų kultūra (daugiausia lenkiškoji XIX amžiaus kultūra) vis dėlto negalėjo iki galo įveikti savo provinvicialumo, negalėjo pasiekti tokio lygio, kokį pasiekė kitų tautų, turėjusių tautines valstybes, kultūros...
        Kova prieš svetimą valstybę kur kas didesne dalimi yra kova už savo valstybę, o ne už savo kultūrą. O kova su savo valstybe (labiau negu kova prieš svetimą valstybę) skatina savo kultūrą. (Pergalė, 1990, nr. 10, p. 101–102)

Taip: Jos didenybė karališkoji opozicija!
Karališkųjų opozicionierių dabar Lietuvoj – kiek? — Kur ir kaip anie opozicionuoja? (Valdą Kukulą ėmiau ir prisiminiau.) — Krūmuos tupi(m).
Kūrybos kokybės suklestėjimas vėlyvuoju sovietmečiu [nevardinsiu, patys daugmaž vokiat: Juškaitis, Bložė, Geda, Vaičiūnaitė ir kt.], – „kai mus prarijusi per stipri valstybė palaipsniui ėmė silpti“ – viena iš prielaidų. – Priešintis ne per daug [ideologiškai] stipriam; taip, iš to gali šis tas estetiškai vertingo išeit. Manau, išėjo.