(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-01-02

(387) In memoriam: Palmira Petrauskaitė-Čebelienė (*1925-09-18 Kaune, †2012-12-30 Antaviliuos)

Ne, – ginu šonan įkyriai galvoj besisukiojančią mintį, – tai jokia liūdnos tradicijos pradžia, tai tiesiog sutapimas, kad antri metai iš eilės pirmoji darbo diena su papildu – laidotuvėm: pernai – Birutės Vanagienės, šįmet – vertėjos iš prancūzų kalbos, redaktorės, jaunystėj – poetės Palmiros Čebelienės. 1942–1943 ir 1944–1947 studijavo lituanistiką Kaune. Iš universiteto pašalinta dėl politinių pažiūrų. Duoną pelnėsi dirbdama korektore, redaktore „Vagos“ leidykloj, stiliste Jaunimo gretose, Filharmonijoj.
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos garbės narė. Iš jos vertimų tesu skaitęs PLB serijoj išleistą Romaino Rolland’o Užburtąją sielą – talentingo vertėjo profesionalus darbas.
Bet prie kapo duobės sklandė poezija. Vienintelė anūkė perskaitė šį 1955-ais močiutės sukurtą eilėraštį:
Namo jau metas. Jau pavakarys.
Pailsusi sustoju dar prieš slenkstį:
samanėle apaugęs rentinys
vilioja pasiremti, pasilenkti...

Tiktai kodėl tas veidas vandeny
toks svetimas, abuojas tartum kaukė?
Ir ta juokinga ir kvaila mintis –
kad pasigenda kažin kas, kad laukia...

Namo jau metas. Jau pavakarys.
Saulėlydžio krašte liepsnoja gaisas.
Palikus apavą pas praviras duris,
žingsniu tyliu, negirdimu įeisiu.
prof. Vytautas Ambrazas, 2013-01-02, Antakalnio kapinės
(Prano Vasiliausko nuotr.)
[VytA †2018-02-23]
Vytautas Ambrazas, akademinės lietuvių kalbos gramatikos autorius, prof. habil. dr., o jaunystėj – irgi poetas, mintimis grįžo pokarin: prisiminė uždarus susibūrimus Kaune, kuriuose tebesklandė laisva dvasia ir mintis, priminė, kad Palmiros Petrauskaitės 31 eilėraštis, sukurtas 1944–1955 metais, paskelbtas antologijoj Anapus rudens (Kaunas, 1995); savo žodin įterpdamas Palmiros Petrauskaitės eilėraščių citatas taip savaimingai, [nelyginant] Maironio, Aisčio, Mačernio ar (galit pratęst savo nuožiūra)...
Tos antologijos viršelio vad. ketvirtajan puslapin iškelta įžangos žodį parašusio Vytauto Kubiliaus mintis:
Nežinia, koks būtų lietuvių poezijos ūgis, jei pirmaisiais pokario metais Lietuvoje nebūtų nekapotos jos šaknys.
Drįstu tikslint prof. Kubiliaus mintį: ne, sovietai tenurėžė kamieną, panaikindami medžio (t.y. poetinės tradicijos) galimybę šakotis; manė, anas – [už]keikiamas –  nunyks, o suklestės sulapos jųjų pasodintasai, naujasis soc. realistinis, kurio skiepu paskelbė esant Nėries Poemą apie Staliną. Tradicijos-kamieno šaknys vis dėlto liko nenukapotos: tai liudija iš kelmo leisti gyvybingi ūgliai, – deja, tik paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmety išspausdinta kūryba – reikia pvz.? – visiška improvizacija – Pranutės Aukštikalnytės, Palmiros Petrauskaitės, Dianos Glemžaitės, Broniaus Krivicko, Vytauto Ambrazo (= Vytauto Dubindrio) etc., etc., etc. poezija; prozos neliečiant.
O problema štai kokia: mėgindami pasakot Lietuvos (kultūros) sovietmečio istoriją (1940–1941/1944–????), mes taip ir nesame radę „teisingos“ prieigos – tai praktiškai visi „kolaborantai“, tai praktiškai visi „rezistentai“: Lenino premijos laureatas Eduardas Mieželaitis  – upėtakius žvejojantis vargšų vargšas, žinote, Zimano nuskriaustasai už poetinę kumelę, – na, juokinga, graudžiai [taip, graudžiai, nes kai kurie istorikai įpuola empatijon], graudžiai juokinga...
– Kiek turės praeit dešimtmečių, kad XX amžiaus lietuvių literatūros istorija susiklostytų atsižvelgiant tik į estetinius kriterijus? – retorinis klausimas; kuo puikiausiai suprantu; bet jis vertybiniame horizonte privalo šmėžuot.
P.S. Palmira Petrauskaitė-Čebelienė buvo palaidota Antakalnio kapinėse šalia prieš 30 su viršum metų mirusio vyro – Dangeručio Čebelio, kuris 1950 metais teisme neatskleidė, kad pas jį per kratą rastojo nusirašyto eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco“ autorius esąs Vincas Mykolaitis-Putinas. (Treji metai už autorystės nuslėpimą; galima išverst на изнанку: autorystės pasisavinimą.) — Kaip tai įvardintina? – Pasiaukojimas? – Netikslu? – Tiksliau kaip?

2 komentarai:

  1. Tik dabar sužinojau apie šią netektį. Liūdna. Pamenu tolimus studijų metus, kai atsisveikinome su Dangeručiu Čebeliu... Visi kalbėjom pašnibždom, kad budelis aukai prie kapo kalbą sakė.
    Prof.Vytauto Ambrazo nuotrauka nuostabi. Nueinančios kartos liūdesys. Ar galiu išsisaugoti? Su autoryste, suprantama...

    AtsakytiPanaikinti