(177) Dar apie lietuvių pažintis su kinu

Esu užfiksavęs, kaip Nevarėnuose žmonės reagavo žiūrėdami pirmąjį garsinį filmą (Der Zeitgeist, 1940-08-12). Šįkart ankstesni laikai.
Rozalija Kairytė (1892–1971) prisimena pirmą matytą filmą (deja, tikslios datos nėra; spėtina: tikriausiai praėjusio amžiaus 3-ias dešimtmetis?):

Kartą tėveliukas sugalvojo pasikviesti savo pažįstamą iš Joniškio Striuką su kino aparatu, nes Anykščiai dar neturėjo tokių čiūdų.
Atvažiavo Striukas ir su tėveliuku išnuomavo salę – žydo stadalą. Nuvežė lintas, ištiesė suolus, išklijavo afišą. Sekmadienį po pietų žmonės rinkosi dideliais ir mažais būreliais į eilę prie kasos, viens kitą nustumdami tolyn: abejojo, gali netekti bilietų.
Prie kasos bilietus pardavinėjo mūsų vyresnioji sesuo Veronika.
Susitvarkius, kai visi buvo žiūrovai su bilietais, sėdėjo savo vietose, Striukas pradėjo leisti filmą labai baisų. Pasirodė didelis daržas ir per daržą bėgo panytė su parasonėliu apsidingus, o iš užpakalio panytę vijosi baisus jautis. Panytė peršoko per tvorą ir nuo jaučio pabėgo, o jos parasonėlis iškrito iš jos rankų ir liko prie jaučio. Jautis jį su ragais su žeme sumaišė ir, panytės neradęs po parasonėliu, perpyko, kaip pasiutęs išvertęs akis į žiūrovus žiūrėjo, ieškojo šitos panytės. Žiūrovės merginos didelas sėdėjo pirmosios, netoli jaučio. Jos labai nusigando ir žviegdamos šoko bėgti per visų galvas, skersai suolus, ir su suolais visi suvirto. Didelis triukšmas buvo, alasas, keiksmai. Iš piktumo vyrai rėkė ant mergų, sakydami: „Korvės neraliuotos – jūsų tai reikia bijoti, o ne jaučio.“ Suolai galiniai buvo likę nepargriauti, o netoli durų buvo žmonės arti beveik muštynių, susispyrę pro duris lindo. Ir toliau kaip ir kas buvo, neatsimenu.
Anykščiuose šitas pirmasis kinas buvo ir trumpas, ir labai baisus. Mes sėdėjom pačiam gale. Kai mergos žviegė, nusigundom, tik nebėgom. (cit. iš: Vanda Zaborskaitė, „Anykštėnų praeities puslapis“, Kraštotyra: neperiodinis straipsnių rinkinys, skirtas V. Lenino šimtmečio ir Tarybų Lietuvos trisdešimtmečio jubiliejams, 1970, p. 242–243)

Gal kas žinot, kas per filmas buvo rodomas? (Kažkas kažkur kažkada lyg ir girdėta/skaityta, bet nieko konkretesnio galvoj nelikę.)

(174.1) Dėl šilumos: šalikas

Pagaliau

galiu pasigirt dovana,

apie kurią žinojau nuo balandžio 1-osios.

Ačiū, Giedre!

(176) Užparaštė, xi: apie Basanavičių; ne, labiau apie mus

Ryt Institute bus visokių veiksmų (žr. „Čiurlionių skaitymai“) ir vyksmų (žr. geguzes7.lt).
Bus ir įv. parodėlių. Dėdamas po stiklu dr. Basanavičiaus prakalbos atidarant pirmąją lietuvių dailos parodą 1906-12-27/1907-01-09 rankraščio (rusiškai) ir spaudinio (lietuviškai; ant atskiro lapo iš abiejų pusių) kopijas, prisiminiau prof. Mykolą Biržišką.
1937-02-15 Vytauto Didžiojo muziejaus salėj minint VDU garbės prof. ir garbės dr. Jono Basanavičiaus 10-ąjį mirtadienį, prof. Biržiška, „baigdamas savo pranešimą, nurodė būtiną reikalą išleisti pilną Basanavičiaus raštų rinkinį, tuo būdu pastatant dar vieną paminklą šiam didžiajam lietuviui“ (Vairas, 1937, nr. 3, p. 367)
Kada gali būt išleisti visi (pilni) Basanavičiaus raštai? Nežinau, kas drįstų bent apytiksliai spėt.
P.S dėl juoko: tautodailė, pasak Basanavičiaus, tai „kaimo industrijos išdirbiniai“.

(175) Užparaštė, i—x

Prae scriptum. Taip, stabtelėjo „šis bei tas“. Ne tik todėl, kad praeitą mėnesį bataut sekėsi. Tapau įviliotas į Veidiškes [= Facebook]. Visko per daug pasidarė. Čia tai, ką ir ten lankydamasis kartais užrašydavau.

i: apie patriotizmą, 2011-03-08
Šiandien grąžinau skolintą knygą – Vytauto Skuodžio atsiminimus Žaidimas KGB tinkluose (1996). Nieko tokio, bet vienas retorinis klausimas liko atminty:

Dažnai pagalvodavau, ar Lietuva kada nors atgaus laisvę, turėdama tiek daug gerų, tačiau pasyvių ir bailių patriotų? (p. 223)

Tie sovietmečio patrioto epitetai – geras-pasyvus-bailus, – manyčiau, tikrai gan tikslūs; ne atskirai, o kaip kokteilis.

ii: Paleckis ir Basanavičius, Vilnius ir vyrėjimas, 2011-03-08
Justas Paleckis savo Naujam žody (1926, nr. 21/22) paskutinį kartą sveikindamas Joną Basanavičių su gimtadieniu, 75-uoju, be kita ko, ir taip nu(si)reikšmina:

Norisi tarti: gerai, kad Tu ne su mumis, Tautos Tėve, o ten, Lietuvos tikrojoj sostinėj, kurią tu esi vertas matyti ir joj būti. Tikrai, gal mes neverti savo sostinės, gal neturime gana širdies grynumo jai atvaduoti ir Tau, Tautos Tėve, į akis pažvelgti. O, mes, mes, mes...

Šita citata gal tiktų kokiom sociopsichologinėm studijom? O viena frazė iš pirmojo teksto sakinio: „Dar neišaugę, nesuvyrėję tautiškai, mes turėjome pradėti valstybinį darbą [etc.]“ tikrai verta dėmesio, ypač šiandien: suvyrėti tautiškai – taip ir įsivaizduoju pagal savo supuvimo laipsnį. O ką galėtų reikšt: sumoterėti tautiškai?

iii: iš istorinės statistikos, 2011-03-10
Vartinėdamas Litmenį radau:

Vidutiniškai vienkartiniai tiražai tokie: „Literatūros ir meno“ – 42 tūkstančiai, „Nemuno“ – 50 100, „Pergalės“ – 26 120, „Kultūros barų“ – 11 170 egzempliorių. (LM, 1985-07-20)

Prisiminiau šeštadieninį ryto ritualą: iki kiosko – Litmenio.

iv: apie niekus, 2011-03-18
Perskaičiau kelis kilogramus moksleivių prozos. Kas įsiminė? Juokingiausia, kad sakinys iš teksto su žanrine nuoroda fantasy:

Kažkada seniai, kai dar nebuvo Žmonių ir Žvėrių, buvo Niekai.

Deja, niekų tema neišplėtota; užsiminta, kad jie esą gyvenę gentimis ir neturėję masinio naikinimo ginklų – kalbos ir rašto.
Ir dar: radau veiksmažodį tfiufsėti.

v: iš Bitės ir Mikutos, 2011-03-18
Šiandien LLTI vyksta konferencija, skirta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-osioms gimimo metinėms. Vakar kolegė S.D. visus džiugino 1935-ais rašytam straipsny „F. Bortkevičienė kaip Lietuvos moteries visuomenininkės tipas“ rasta citata:

Teko neseniai išgirsti vieno kitataučio, ilgiau mūsų tarpe gyvenusio, šitokią nuomonę:
– Graži jūsų tėvynė, bet rimtiems veikėjams sunkus gyvenimas. Tačiau mirti pas jus norėčiau, nes gražiai laidojate. (G. P.-B., Raštai, t. IV, 1967, p. 707)

Ir kaip čia neprisiminsi Mikutos (kad ir Kernagio balsu):

Ir kai gražiai akis užmerkiame,
tai mus palaidoja gražiai.

vi: ar tokio dalyko reiktų?, 2011-03-25
Šiandien skaitydamas naujausią ŠA numerį radau Sigito Gedos dienorašty pavartotą žodį savidieva:

Savidieva: nors ir prisikvietęs popiežių Pijų VII, Napoleonas pareiškė, kad karūnuos pats save...

Savidieva – savęs sudievinimas (taip, regis).
Gytis Norvilas savo piešinius vadina paišais. — Mano supratimu, ir gražu, ir tikslu (skirtis nuo klasikinio piešinio). Ir dar visokių gražių ir prasmingų naujažodžių žmogus skaitinėdamas užtinki.
Nežinau, ar juos fiksuoja Kalbos instituto Žodyno skyriaus, dabar vadinamo Leksikografijos centru, žmonės. Gal ir ne, nes jie, tie naujažodžiai, pavartojami tik vieną ar du kartu. O gaila. Va ir pagalvojau: ar įmanu kur nors viešai juos skelbt, kaupt, aptart; jei kam patinka, galėtų irgi vartot, žodžiu, tie naujažodžiai imtų prigyt arba – taip ir liktų x asmens vienąkart pavartota leksema.
Facebookė tikriausiai tam netinkama; o gal tinklaraštis, kad ir: naujazodis.blogspot.com, tam tiktų?
P.S. 2011-05-06: Atsirado Veidiškėse tokia community: Naujažodis.

vii: apie Kudirką suomiškai, 2011-03-25
Skaitinėju Stasio Skrodenio apybraižą Lietuvos ir Suomijos draugija, 1927–2000 (2007).
Maila Talvio (Marija Winter-Mikkola, 1871–1951) savo 1896-ais išleistą apysaką apie Vincą Kudirką pavadino Aateensa uhni – Idėjos auka. Kudirka kaip auka nelabai apmąstytas; o juk toks požiūris visai galimas.

viii: apie kilkes ir vietininką, 2011-03-28

Taip jau kartkartėm atsitinka: užsinori žmogus to, kas atminty skanu. Pvz., kilkių pomidorų padaže. Užsinorėjau, nusipirkau ir – visiškai ne tai, ko tikėjaus. Konkrečiai neskanu. Niekad nebepirksiu ir jums siūlau nepirkt štai šito gamintojo produktų: SIA „Roja F.C.T.“ / Raiņa 10, Valdemārpils, Latvija LV 3260. (Po lietuvišku produkto aprašu pakartota taip pat, tik be ņ ir ā, nors turėtų būt išversta: UAB [?] „Roja F.C.T.“ / Rainio 10, Valdemarpilis; bet čia smulkmė, tik per didinamąjį stiklą įskaitoma).
Latviškai šitie konservai vadinas brētliņas tomātu mērcē – vietininkas; o lietuviškai – kilkės su pomidorų padažu. Ar lietuviško vietininko baimė apėmusi ir latvius? Ar jau visai užmirštas antrasis vietininko klausimas: kame? (Nieko nebesuprantu; buvo juk kilkės pomidorų padaže, ar ne?)

ix: apie Andziulaitį ir Kalnėną, 2011-03-28
lt.wikipedijoj prie str. apie aušrininką Juozą Andziulaitį-Kalnėną (1864–1916) yra pridėta ne jo, o Jono Kalnėno (1901–1941) nuotrauka. Liūdniausia, kad tas pats liapsusas atsitikęs ir l. solidžiam leidiny: Lietuvių literatūros istorija, XIX amžius, 2001, p. 471. 1971-ais „Lituanistinės bibliotekos“ serijoj išleistuose Andziulaičio-Kalnėno Raštuose nėr nė vienos fotografijos. Atvaizdas neišliko?
P.S. Užfiksuoju, nors jokių garantijų, kad neapsižiūrėjimas neplis.

x: apie korektūros klaidas, 2011-04-06
Naujajam, trečiam, Metų numery yra ištrauka iš Vilniaus vyskupo Adomo Stanislovo Krasinskio (1810–1891) Atsiminimų (vertė Aldona Prašmantaitė). Be kita ko, užfiksuotas ir toks nutikimas: istorikas kun. Motiejus Dogelis (1715–1760), leisdamas savo veikalą Codex diplomaticus Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae Vilniaus pijorų spaustuvėj, nusprendė pats būt ir korektorium.

Spaustuvės prefektas jam pasakė, kad autorius paprastai nepastebi riktų. O kai Dogelis laikėsi savo, prefektas buvo įsitikinęs, kad apsirikimas bus jau pirmame lanke. „Lažinamės.“ – „Gerai.“ – „Iš ko?“ – „Iš poros butelių vyno.“ – „Tinka.“ Išspausdino tuomet pirmą lanką. Dogelis padarė pirmą ir antrą korektūrą ir atidavė spausdinti. Ateina prefektas ir teiraujasi: „Ar spausdinti?“ – „Spausdinti.“ – „Ar klaidų nėra?“ – „Nėra.“ – „Tuomet Reverendissime siųsk vyno.“ – Nustebęs Dogelis žiūri, kad jis nepastebėjo pirmosios antraštės raidės, tad vietoje: „Codex Diplomaticus“ didžiosiomis raidėmis išspausdinta: „Podex Diplomaticus“. (p. 123)

Tiesiog klasika! Regis, visas blusas išgaudei, o dramblio ir nepastebėjai. Korektūra dalykas rimtas, reikia antrų akių.