(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2011-05-26

(177) Dar apie lietuvių pažintis su kinu

Esu užfiksavęs, kaip Nevarėnuose žmonės reagavo žiūrėdami pirmąjį garsinį filmą (Der Zeitgeist, 1940-08-12). Šįkart ankstesni laikai.
Rozalija Kairytė (1892–1971) prisimena pirmą matytą filmą (deja, tikslios datos nėra; spėtina: tikriausiai praėjusio amžiaus 3-ias dešimtmetis?):
Kartą tėveliukas sugalvojo pasikviesti savo pažįstamą iš Joniškio Striuką su kino aparatu, nes Anykščiai dar neturėjo tokių čiūdų.
Atvažiavo Striukas ir su tėveliuku išnuomavo salę – žydo stadalą. Nuvežė lintas, ištiesė suolus, išklijavo afišą. Sekmadienį po pietų žmonės rinkosi dideliais ir mažais būreliais į eilę prie kasos, viens kitą nustumdami tolyn: abejojo, gali netekti bilietų.
Prie kasos bilietus pardavinėjo mūsų vyresnioji sesuo Veronika.
Susitvarkius, kai visi buvo žiūrovai su bilietais, sėdėjo savo vietose, Striukas pradėjo leisti filmą labai baisų. Pasirodė didelis daržas ir per daržą bėgo panytė su parasonėliu apsidingus, o iš užpakalio panytę vijosi baisus jautis. Panytė peršoko per tvorą ir nuo jaučio pabėgo, o jos parasonėlis iškrito iš jos rankų ir liko prie jaučio. Jautis jį su ragais su žeme sumaišė ir, panytės neradęs po parasonėliu, perpyko, kaip pasiutęs išvertęs akis į žiūrovus žiūrėjo, ieškojo šitos panytės. Žiūrovės merginos didelas sėdėjo pirmosios, netoli jaučio. Jos labai nusigando ir žviegdamos šoko bėgti per visų galvas, skersai suolus, ir su suolais visi suvirto. Didelis triukšmas buvo, alasas, keiksmai. Iš piktumo vyrai rėkė ant mergų, sakydami: „Korvės neraliuotos – jūsų tai reikia bijoti, o ne jaučio.“ Suolai galiniai buvo likę nepargriauti, o netoli durų buvo žmonės arti beveik muštynių, susispyrę pro duris lindo. Ir toliau kaip ir kas buvo, neatsimenu.
Anykščiuose šitas pirmasis kinas buvo ir trumpas, ir labai baisus.
Gal kas žinot, kas per filmas buvo rodomas? (Kažkas kažkur kažkada lyg ir girdėta/skaityta, bet nieko konkretesnio galvoj nelikę.)

2 komentarai:

  1. Bandziau prisiminti, koks buvo pats pirmasis filmas, kuri ziurejau kinoteatre. Zinoma televizoriuje buvau mates anskciau. Anksciausias mano prisiminimas yra apie "Pepe ilgakojine" kuria ziurejau su mamos klase (mama mokytoja) Klaipedoje, tuo metu Auroros kino teatre. Pats kinoteatras man dare ispudi savo kolonomis ir kitokio stiliaus namu. Sale buvo pilna mokiniu, kurie baisiai triuksmavo ir tai mane gasdino (nezinau kiek man metu buvo gal kokie 4 ar 5). Filmo prisimenu tik labai mazas atkarpas bet jis manes negasdino taip kaip minia zviegianciu vaiku esanciu salia. Is filmo prisimenu tik raudonplauke mergaite ir kazkokius banditus bandancius kazka pavogti. Veliau tik supratau, kad tai buvo pinigai.
    Antras mano samoningas prisiminimas apie kino teatro lankyma yra siek tiek velesnis, bet man ilga laika atrode, kad jis yra pirmas. Tik vakar ilgokai pagalvojes prisiminiau ta apsilankyma Auroroje. Bet antrasis apsilankymas buvo "idomesnis". Ejau tada i kina su vyresniuoju broliu - dviese. Bet pakeliui brolis sutiko drauga ir pasikviete ir ji. Kai atejom i Vaidilos kino teatra (irgi Klaipedoje), brolis sako va pastovek salia situ duru ir kai jos atsidarys eik i vidu, o ten as tave pasitiksiu. Na as taip ir padariau. Tik eidamas i vidu niekaip nesupratau ko tie zmones ten verziasi is kino teatro. Iejes pamaciau daug kedziu (kuriu neprisimenu Auroroje) ir beveik tuo pat metu broli beganti manes pasitikt. Filmas kuri ziurejom buvo 80 dienu aplink pasauli. Jis man labai patiko, visai neseniai buvau susirades ta pacia kopija ir maloniai dar karta paziurejau.
    Aisku tokis prisiminimai nera lygus tu zmoniu, kurie is tiesu pirma karta is viso mate kazka tokio kaip ekranas, bet gal vis tiek idomu. Man buvo idomu palauzyti savo galva ir prisimint tuos atrodo labai seniai pamirstus dalykus.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū, Mindaugai, už šitą komentarą. Va ir aš pradėjau knaisiotis po atmintį, savo pirmojo filmo ieškodamas. Gal ir kiti ims. Prisiminti smagu.

    AtsakytiPanaikinti