(479) Visiškai tarp kitko: poezija prieš atostogas

Šiandien paskutinė darbo diena, tad, matyt, neatsitiktinai prisiminiau 2002-ų liepą sukurto Kornelijaus Platelio eilėraščio pradžią:

Laikas rašyti eiles, bet laikas ir keisti tepalus.

Liepą ir stengsiuos „pakeist tepalus“.

(478) Apie Vilniaus viešojo transporto pertvarką l. konkrečiai

Kažkuriam reportaže apie prie savivaldybės vykusį pertvarkos priešininkų mitingą buvo rašoma, esą tie protestuojai nežino, kaip viskas bus, nepatenkinti abstrakčiai, antizuokininkai, ir tiek. Tad būsiu labai konkretus.
Į darbą važiuoju 19 troleibusu. Kito varianto nėr. Be to, pusvalandis malonaus skaitymo. Iki pertvarkos troleibusas važinėja štai tokiu grafiku (palygint dažnai; žr. dešinėj).
O dabr užmeskite akį į tai, kas man siūloma nuo liepos 1-os:























Žiūrėjau ir taip, ir taip, ir pasirinkau vis tiek 19 troleibusą. Na kurių velnių persėdinėt su pasivaikščiojimais, jei tik dviem minutėm greičiau? Tikrai nėra jokios prasmės. Ir dar: pirmiausia siūlomi maršutai su autobusai, nors visai nepatogūs, be to, net ilgiau tektų važiuot (žr. 3 variantą).
Paklausit, o kas tau čia nepatinka? Tai ir važinėk savo 19-u. Troleibusai važinės dvigubai rečiau: prieš pertvarką nuo 8:30 iki 9:00 – keturi, po pertvarkos – tik du.
Optimizavimas? Gal ir taip. VVT išleis mažiau pinigų, bet ar man patogiau? – tikrai ne.
Va tokia labai konkreti analizė ir įvertinimas: man bus nepatogiau vykt į darbą (greičiausiai ir iš darbo, to varianto dar netikrinau).

(477) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxvi

[Praeitą penktadienį popiet kolega ėmė ir paklausė, kaip jaučiuos. Atsakiau pasitelkdamas nemėgstamą žodį: normaliai.]

– Atsiprašau, labai atsiprašau, bet baisiai negerai jaučiuos neturėdamas galimybės pasitikslint.
– Pasitikslint, kuriame puslapy yra cituota mintis?
– Ne cituota, o prisiminta. Vaidinau, kad cituoju, o išties – tik prisiminiau.

[Prisiminiau, kad Arno Ališausko rinkiny Rentgeno nuotraukų albumas yra eilėraštis apie savijautą, kuriame sužaista prieveiksmiu пусто ir esamojo laiko veiksmažodžiu pusto. Ir tiktai tiek. (Po perkūnais! kokia trumpa ta atmintis.)
Tiksli citata:

Dar prisiminiau rusą kaimyną – paklaustas kaip gyvas
Jis sakydavo „pusto v mojej grudnoj kletke tak pusto...“
Man taip pat – viskas taip pat ir be jokio vertimo:
pusto mano krūtinės narve – pusto pusto ir pusto

„Пусто в моей грудной клетке, pusto ir pusto“, – taip norėjau atsakyt kolegai apie savijautą.]

(222.1) Prieduras apie Karolį Poželą ir jo treniruotą Prancūzų Angelą

nuotrauka iš čia

Esu užfiksavęs šį tą apie ristiką Karolį Poželą.
Tada rašiau, kad wikipedijoj (nei en., nei lt.) Karolio Poželos = Karl Pojello kol kas nėr. Dabar en.wikipedijoj jau yra (nuotrauka pasiskolinta iš mano įrašo).
Ypač sudomino paskutinė pastraipa: palaidotas vienam kape su Maurice’u Tillet, mirusiu tą pačią dieną kaip ir Požela. Šreko prototipu.

(476) Iš popieryno, xiv: audiatur et altera pars

Prae scriptum. Dabar įvairiai apibūdinam Sąjūdžio laikus (vienybės, susitelkimo ir pan). Manau, reiktų neužmiršt ir tokio dalyko: tai buvo teisybės, t.y. savo nuomonės/įsitikinimo, sakymo laikas.

Yra gražus ir su tikrove lyg ir neprasilenkiantis straipsnis lt.wikipedijoj apie Feliksą Vaitkų – kaip apie Dariaus ir Girėno sumanymo perskrist Atlantą įvykdytoją. Edita Mildažytė apie Vaitkų sukūrė dokumentinį filmą „Solo virš Atlanto“, – vienžo, herojus.
Bet ar ne [tik] 2006-ais Vaitkaus skrydžiui per Atlantą atminti Ballinrobe (Airijoj) pastatytą skulptoriaus Juozo Šlivinsko paminklą turėdamas galvoj karo lakūnas-pilotas Leonardas Juozėnas 1989-ų spalį parašė laišką Atgimimo redakcijai:

15 centų vertės pašto ženklas, 1936

Teko girdėti, kad ruošiamasi statyti paminklą Atlanto nugalėtojui Amerikos lietuvių lakūnui Feliksui Vaiktui, kuris, esą, pratęsė Dariaus ir Girėno žygdarbį.
Aš apie tai esu kitos nuomonės.
Sutinkant Darių ir Girėną aš buvau paauglys vaikėzas, o sutinkant F. Vaitkų jau Karo aviacijos mokyklos mokinys-lakūnas. Mano pareiga buvo stovėti garbės sargyboje sutinkant svečią. Pagaliau pasirodė lėktuvas. Iš jo išlipusį Vaitkų sutiko aviacijos viršininkas A[ntanas] Gustaitis ir būrys karininkų lakūnų. Išsirikiavome. Vaitkus įlipo į čia pat padarytą tribūną, kiek pamikčiojo ir pagaliau sušuko:
– Džiaugiuosi, kad turiu sveiką galvą!..
Netrenkiau žemėn šautuvo, kuriuo gerbiau, nes to neleido kariška garbė. Bet grįžtant į kareivines visi spjaudėmės, lyg mazgote per akis gavę. Ir šitokį „didvyrį“ mes buvome priversti gerbti ginklu? Koks gi tu „didvyris“, jeigu vos pamatęs ganantis Anglijos karves greit nusodinai žemėn lėktuvą ir dar jį sulaužei vien dėl to, kad „turėtum sveiką galvą“? Vadinasi, tau nusispjaut į viską – į Darių ir Girėną, į jų šventą atminimą, pagaliau į Lietuvos garbę – už viską svarbiau tavo galva!..
Mano nuomone, jis, tas Feliksas Vaitkus, nevertas ne tik paminklo, bet ir lakūno vardo. Nes tai karjeristas, skridęs ne dėl Lietuvos garbės, bet savo biznio sumetimais.  (Atgimimas, 1989-10-06–13, nr. 36, p. 4)

P.S. Išklausyt antrąją pusę visada gerai; nesvarbu, ką mes manome.
Altera pars tik garui nuleisti? — Gal ir taip.

(475) Susieji – ir [nuklysti į lankas], xiv

Prisiminiau, kad Šiaurės Atėnuos skaitydamas Gyčio Norvilo atsakymus į Oscaro Wilde’o klausimyną buvau prisiminęs Justiną Marcinkevičių. Jei konkrečiau, skaitydamas atsakymą į šitą klausimą:

Didžiausias malonumas? Gadinti orą ar dirbti kokį paprastą fizinį darbą: kasti duobę, rinkti nuo pievos arkliašūdžius, atkasinėti akmenis, koks skirtumas…

buvau prisiminęs Just. M. eilėraščio „Pasiilgau arklio“ pirmą posmą (fizinis darbas ir arkliašūdžiai priminė):

Paprasčiausiai: pasiilgau arklio,
jo protingų ir gerų akių.
Norisi kažką sunkaus pavalkiot
arba šiaip – pasiganyt sykiu.

– Na ir kas čia tokio? – paklausit. Nieko tokio, tai tik įvadas į tekstologinį/psichologinį priedurą.
Atmintinai temoku tik tą cituotąjį Marcinkevičiaus posmą. Jis koks buvo parašytas 1966-ais, toks ir liko.
Bet paskutinis pasikeitė iš esmės. Nuo 1968-ų, kada išėjo rinkinys Liepsnojantis krūmas, tas posmas toks:

Ji [= kaip darbas paprasta tiesa] tarytum pavalkai mus jungia
su praeitimi ir ateitim.
Į gyvenimą – saldžiausią jungą –
žiūrim jau suprantančiom akim.

O pradžioj buvo visai kitoks:

Pasiilgau arklio. Jį sutikęs,
aš atsiprašysiu prie visų,
kad kadaise, žvėriškai supykęs,
taip, kaip žmogų, mušęs jį esu.

„Pasiilgau arklio“ su tokiu baigiamuoju posmu buvo išspausdintas 1967-ų Poezijos pavasary (p. 70). Kodėl buvo perrašytas – teišeina spėliot: kas nors ką nors perskaitęs eilėraštį PP almanache leptėjo? rinkinio redaktorė Aušra Sluckaitė abejonę išsakė? pats autorius taip nusprendė?
Kita vertus, ne tai svarbiausia. Pirminis posmo variantas visiškai disonuoja su Marcinkevičiaus poezijos lyrinio subjekto pasaulėvoka. Vos ne antimarcinkevičiškas posmas. (Ar paskutinės dvi eilutės, taip sakant, iš gyvenimo? – Greičiausiai. Kam tokius nemalonius dalykus reiktų išgalvot?)
Tai, matyt, ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl tapo perrašytas.

(474) Epizodai, i: Schilleris ir Goethe išeinamojoj Irkutsko srity

                                                                           Skiriu poetui ir vertėjui Dainiui Gintalui,
                                                                           ne tik fotografuojančiam išvietes,
                                                                           bet ir sukūrusiam eilėraštį
                                                                           apie gero poeto [t.y. Sigito Gedos] knygą:

                                                                                               net ir baisiai susukus vidurius
                                                                                               jos nepaleidau iš rankų

1949/50 metų žiema, politiniai kaliniai stato Vichorevkos miestelį.
Rašytojas Jonas Šukys (1906–1987; 1945-ais nuteistas sušaudyti, paskui bausmė pakeista: 25-eri) užsuka išeinamon ir randa jau tupintį generolą Dietrichą von Sauckeną (karo belaisvį, irgi 25-eriems nuteistą). Pritupia šalia. Ir generolas ima deklamuot Schillerio „Das Lied von der Glocke“, kurios motto „Vivos voco. Mortuos plango. Fulgura frango“ [Gyvus šaukiu. Mirusius apraudu. Žaibus sutramdau; Putinas dvi pirmąsias frazes apvertė: Vivos plango, mortuos voco; ar kas nors yra gretinęs šį Putino tekstą su Schillerio tekstu? Nežinau.], – 430 eilučių.

Generolas, tupėdamas išeinamoje, deklamavo, o aš klausiausi. Rodos, nejutome skersvėjų, kurie ėjo iš apačios ir pro dvejas atviras duris. Paskui pradėjo deklamuoti ištraukas iš „Fausto“. Dievaži, kiek daug jis mokėjo! Naujos ir naujos filosofinės ištraukos, ir vis deklamuojamos su jausmu, akcentuojant žodžius. Klausiau ir stebėjaus tokia dvasine jėga. (Mane nuteisė sušaudyti, 1993, p. 262–263)

Prozininko apibendrinimas: „kaip gerai atmintinai mokėti gražios poezijos“.

P.S. Vaikystėj nežinojau tokio žodžio kaip tualetas, tik išeinama. (LKŽ šio žodžio [įvardžiuotinės formos]  reikšmę atskleidžiantis vienintelis sakinys – paties Jablonskio: „Kur jūsų išeinamoji?“)
P.P.S. Esu sakęs Sigiui Parulskiui, kad eilėraščio „Dangaus durys dažytos“ frazėj „tėvas sumanė statyt / tualetą“ paskutinis žodis – nesusipratimas, ir tiek. Pasakęs tai, pridūriau, kad man tai vienas gražiausių jo eilėraščių. – O Tau pačiam? – „Šaltis“ [„su motina / kartu su motina // žengiau į požemius / į rūsį raugtų agurkų“ etc.].

(473) Dėl juoko: Buicko reklama

Tiesiog trys žodžiai rėmeliuose, ir tiek. (Spėtina, turėtas galvoj štai toks modelis.)

Chicagoj leidžiamas Draugas, 1955-08-02, p. 4