(1010) Epizodai, xxi: Kauno „Aušros“ gimnazijos 1936-ų abiturientas žiūri brolių Tavianių filmą

Prisiminimas prisiminimą traukia: ankstesniam įraše paminėjau homme de lettres Vytautą A. Jonyną, LM prie žinios apie Prano Visvydo mirtį paskelbė jo eilėraštį, kuriame minimi „Sokratas, Lukrecijus ir kiti / Senovės žmonijos čia ir ten protai“; ir prisiminiau į VytAJ RR nepapuolusio rašinio pradžią – įvadą į pasvarstymus apie Nykos-Niliūno išverstas Vergilijaus Georgikas:

Nepriklausomybės kovų savanoris, pedagogas, vertėjas
filologas klasikas Kazys Kepalas (1890–1966), 1962;
iš pirmo žvilgsnio, šiek tiek panašus į Vittorio Tavianį?;
nuotr. iš Kario, 1962, nr. 4; p. 126–128 yra informatyvus
irgi savanorio Jurgio Kiaunės (1896–1983) rašinys apie KazK

Nuostabiame italų filme „Padre padrone“ [rež. Paolo ir Vittorio Tavianiai, 1977, įvertintas Kanų festivalio Palme d’Or] yra tokia nelaukta scena. Ekrane tamsu. Staiga ant žiūrovų galvų virsta gergžėdamas baisus tankas. Rodos, sutrėkš! Bematant kitas kadras. Jau ištisas laukas tokių riaumojančių tankų. Manevrai. Dabar scena tanko viduje. Filmo herojus – radistas klausosi direktyvų. Jos – lotynų kalba:

Conticuere omnes, intentique ora tenebant
Inde toro pater Aeneas, sic orsus ab alto.

O radistas atsako:

Infandum regina iubes renovare dolorem,
Troianas ut opes et lamentabile regnum
Eruerint Danai...

Šimtai aušrokų, buvę A klasėse, tuoj pat atspės, kad tai Vergilijaus „Eneidos“ pradžia. Juos tas eilutes deklamuoti mokė K. Kepalas, ir jų jie nepamirš iki amžių pabaigos. („Kai grįžta tikėjimas tautos kūrybingumu“, Tėviškės žiburiai, 1985-01-15, nr. 3, p. 7)

Toliau Jonynas pristato pagrindinį filmo veikėją, pastraipą baigdamas sakiniu: „Ne tankas verčia užtvaras, ne tankas triumfuoja, bet žmogus, prasilaužęs į klasikinės kultūros versmes savo kaimietišku, sakytumėm, daukantišku užsispyrimu, atkaklumu.“
— Atpažinimo džiaugsmas: o! žinau iš kur šitai, – gal vienas didžiausių malonumų; dar: bendrystės pajautimas – yra visiem europiečiam bendro pamato; ir dar: prisimeni vieną iš žmonių, kurių dėka esi toks, koks esi.
Ir tik nereikia kabinėtis prie Jonyno atminties, esą tai ne apskritai Eneidos, o antros giesmės pradžia [Antanas Dambrauskas išvertė: „Tuoj nuščiuvo visi, ir žvilgsniai nukrypo į svečią. / Tėvas Enėjas tuomet nuo aukšto guolio prabilo: / ‘Man, valdove, liepi neapsakomą skausmą atnaujint. / Kaip apverktiną mūs karalystę ir Trojos galybę / Kitkart išgriovė danajai...’“]; jo atminty tai pradžia – toks atminties saugomas faktas.
(Būt rugsėjo pirmoji, galima būtų ką nors pridurt apie klasikinės literatūros, apskritai kultūros svarbą bręstančiam asmeniui, kad tikrai nepakenktų daugumai gimnazistų pasimokyt lotynų kalbos, nors pačiam ir neteko, tik vėliau, bet ne ta proga. Ir nereikia.)