(1219) Visiškai tarp kitko: Vilniaus Universitetas po 1943 III 17 – uždarytas, bet dirbantis

Aišku, nieko čia tokio, tiesiog – teiginio ir faktų sugretinimas. Faktų ir teiginio, kurie sustojo greta prieš trejetą mėnesių, kai rašiau Mamerto Indriliūno biogramą jo raštų viršelio atlankui. Užrašiau:

1938–1944 VDU ir VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

Bet ar žmonės nepamanys, kad padariau klaidą nurodydamas metus? Juk visi žinom, kad vokiečiai 1943-iais Universitetą uždarė, net į VLE nereikia žiūrėt, kur aiškiai parašyta: „1943 03 17 Vilniaus universitetas uždarytas ir apiplėštas, universiteto rūmai tapo kareivinėmis ir karo ligoninėmis. 1944 SSRS kariuomenei vėl užėmus Vilnių universitetas atkurtas“. Bet kaip suprast „uždarytas“,
— jei Indriliūnas 1944-ų pradžioj laiko egzaminus? Iš laiškų namiškiams:

1944 II 29: Laikau po truputį egzaminus, bet ne taip greit eina, kaip anksčiau maniau. Tai profesorių nėra, tai vėl kokių kitų darbų atsiranda. Vis dėlto lig Velykų visa baigsiu.
1944 III 27: Buvau manęs pasilikti Vilniuj ir per šventes ir daug padirbėti. Bet tikriausiai prieš pat Velykas parvažiuosiu. Bijau, kad čia bus labai nuobodu. Su egzaminais turbūt baigsiu susitvarkyti, po švenčių liks parašyti darbas.

— jei VU HMF dekanas 1944-ų birželio pabaigoj pasirašo ant oficialaus blanko surašytą Pažymėjimą apie išlaikytus egzaminus? (žr. dešinėj; Maironio lietuvių literatūros muziejuj tas pažymėjimas saugomas)
— Iš kito šaltinio faktai. LLTI bibliotekos rankraštyne, Vinco Mykolaičio-Putino fonde yra jo kišeninis kalendorėlis 1944 metams („Raidės“ išleistas*; kadangi turėjo ir savo knygrišyklą, tai drobelės viršely net inicialai V M įspausti). Pradžioj, kur sužymėtos svarbiosios datos, Kovas / 17: Univers. užd., bet prof. Mykolaičio įrašai prieštarauja tam teiginiui:

Sausio 15: baig[ėsi] pask[aitos] / iki 27 egz[aminai]
Sausio 23: Žiemos atostogos nuo I.23 iki II.10. Semestro pabaiga.
Vasario 10: Pavasario sem. pradžia. Semestras ligi birželio 30. Rudens sem. nuo rugsėjo 1 d. iki sausio 24 d.

Kalendorėlio pabaigoj ant kitokio – gelsvo popieriaus, kaip priedas, pateikti Vilniaus įstaigų telefonai; tarp įstaigų – ir VU. — Paminėta faktų; mano supratimu, prieštaraujančių teiginiui, kad 1943-ių pavasarį VU buvo uždarytas. Taip, naujų studentų nepriiminėjo, diplomus išduodavo atgaline data, tačiau universitetas toliau dirbo. Gal ko ir nesuprantu, bet dabar įprastas vartot žodžių junginys „buvo uždarytas“ vis dėlto netikslus, klaidinantis. Kaip reiktų sakyt/rašyt, kad būtų tikslu? Nesugalvoju.
-------------------------------------
* Apie „Raidės“ spaustuvę jau cituotoj VLE: „1940 nacionalizuota. Po II pasaulinio karo spaustuvė buvo išplėsta [etc.]“. Jei klystu, kas nors pataisys, bet iš to, kas parašyta, tenka daryt išvadą: vokietmečiu spaustuvė neveikė. O išties veikė – ir ne tik tą kišeninį kalendorėlį išleido; trys sakiniai iš Jekaterinos Kosakovskajos baigiamojo magistro darbo Knygų leidyba Lietuvoje nacių okupacijos metais (2011, yra pdf internete): „[‘Raidėje’] išspausdinti tokie tuo metu reikšmingi lietuviams leidiniai, kaip lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių žodynai, pasikalbėjimo knygelės, įvairaus pobūdžio vadovėliai, kiti spaudiniai. Spausdinamos tiek mažos brošiūros, kurių apimtis buvo šeši puslapiai, tiek dideli romanai ar mokslinės monografijos, kurių puslapių skaičius viršijo 400. Bendras pagamintų knygų skaičius viršijo 78 pavadinimus“ (p. 44). Dauguma spausdinta Kaune, dalis – 1939-ais įkurtam leidyklos Vilniaus skyriuj. Beje: nežinau kaip Kaune, bet Vilniuj ši spaustuvė dirbo dar vieną gerą darbą: išduodavo (fiktyvius) darbo pažymėjimus, kad tokie „uždaryto“ Universiteto studentai kaip Mamertas Indriliūnas galėtų ramiai vaikščiot po miestą nebijodami būt sučiupti ir išvežti darbams Vokietijon.

(1218) Epizodai, xxxvi: du lagerio sodininku

(Prieš gerą mėnesį ėmiau ir perskaičiau kalbininko, keletą metų praleidusio lageriuos Vytenio Grabausko (1934–2016) visus keturis eilėraščių rinkinius. Neketinau skaityt, taip susiklostė. Meluočiau sakydamas, kad ten kokių didelių poetinių vertybių radau. Kiek žmogus to poetinio talento turi – tiek turi, aukščiau bambos neiššoksi; kitas dalykas pasirodė vertingesnis – rašančiojo laisvai ir atvirai reiškiamas požiūris visai nebloga poetine forma; suprantu, dabarties akimis žvelgiant, anokia čia vertybė, juk žodžio laisvė – pamatinė žmogaus teisė; bet turint omeny laiką, kada nemaža dalis Grabausko eilėraščių rašyta, tai vis dėlto vertybė. „Koksai esu, toksai, matyt, ir būsiu, / Kol vieną sykį plyš širdis per pusę, / Ir eisiu ten, kur eiti man užginta, / Aš – laisvas, išdidus, neprijaukintas!“ – 1964-ais parašyto eilėraščio paskutinis posmas. Grabausko „Rekviem Prahos pavasariui“ buvo įdėtas kaip motto į Algio Mikšos parengtą knygą Lauk, okupantai!: sovietinė karinė invazija į Čekoslovakiją 1968 metais lietuvių dalyvių akimis (1999); eilėraštį, skirtą Vengrijos sukilimui, įdėjau kaip komentarą-papildą prie 1053-io įrašo. Literatūros istorikai yr surankioję iš XIX amžiaus net ir beveik visai meninės vertės neturinčius lietuviškus paeiliavimus tik todėl, kad jie buvo lietuviški; laisvas žodis okupacijos laiku irgi turi papildomą vertę, kūrėjo nuostatos nulemtą. Sovietmečiu rašyti Grabausko eilėraščiai sudėti 1993-iais išleistam rinkiny Žalioji atminties rūta; kituos – jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę sukurtieji.)
Paskutiniam, 2007-ais išleistam, Grabausko eilėraščių rinkiny Gyvenimo kryžkelė yra toks tekstas:

Lagerio sodininkas
53-iaisiais praėjusio šimtmečio metais,
Kai generalisimas snaudė balzamu preparuotas,
14-am Mordovijos lagerių punkte
Žydėjo gėlynai ir puošybiniai krūmai
Vadinamajam sode, atokiau nuo barakų,
Kurį užveisė Lietuvos eksministras Tonkūnas
Šito lagerio dievo Borodulino liepiamas
(Juk turi kažkur ir kaliniai atsipūsti,
Gal grožybės išdirbio normas įvykdyt įkvėptų?).
Mėlynavo jame negrabiai sukalta pavėsinė,
Kur poilsio dieną pagrieždavo zekų orkestras,
Nurašytas dūdas iš kažko įsitaisęs.
Tik neilgai tam „sode“ Tonkūnas vis triūsė –
Baigėsi laikas bausmės – ir išskrido į tremtį.
Betgi varna nuo mieto – tai kita į jos vietą –
Naują prievaizdą greit Borodulinas rado:
Lyg Jurinskį, Revuckį, o galgi ir Ruckį
(Oi, ta galvelė, tiek kumščių ragavusi!).
Seną, pražilusį, bet dar tvirtą mužiką
Su žvarbiomis akimis po užgriuvusiais antakiais.
Ir pradėjo vis rusai patyliukais čiučenti:
„Etot batia caria i semju uničtožil...“
Keista buvo regėti su katorgos numeriais
Savo darbą išmanantį rūstų čekistą,
Kurio sėbrai Ipatjevo namo rūsiuos
Darbavosi uoliai naganais ir mauzeriais...
Juk galėtų sau vaikščioti jis išdidžiai
Maskvos centro bulvarais, ordinais apsikarstęs [etc.] (p. 19)

Kodėl užkliuvau už šito teksto? 1) Nesu gilinęsis į prof. Juozo Tonkūno biografiją, tik skaitęs, ką ir jūs ką tik, kas lt.wikipedijoj, – palygint išsamus tekstas kaip wikipedijai, ir ten nieko nėr apie tarpinę stotelę tarp Vladimiro kalėjimo ir tremties Altajaus krašte; 2) jei ta tarpinė stotelė buvo (na negi būtų Grabausko sukurta?), [išbraukta perskaičius Ingos komentarą] vaizduotė labai nori imtis darbo: kaip jautės agronomas, kurdamas tą vad. sodą, kad ir lagery? 3) ir kas pakeitė Tonkūną? – „lyg Jurinskis, Revuckis, o galgi ir Ruckis“. Galvoj iššoka Jakovo Jurovskio pavardė, bet jis ten negalėjo būt, nes mirė 1938-ais; ir kitų, dalyvavusių sušaudant caro šeimą, pavardes peržiūrėjau – kad lyg ir nieko panašaus; gal žmogus buvo susikūręs tapatybę manydamas, kad tokia padidins jo autoritetą tarp zekų?

(1217) Iš popieryno, lx: dar apie Kudirką ir Mickevičių

[Prieš metus su viršum 1135 įrašo paskutiniam gabaliuky ginčijaus su tuo, kas buvo rašyta pristatant Valdovų rūmuos veikusią parodą „Litwo, Ojczyzno moja... / Lietuva, Tėvyne mano...: Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas“:

O gidai parodos lankytojams sakys [t.y. kartos, kas parašyta pristatyme]: „Vinco Kudirkos ‘Tautiška giesmė’, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią“? — Neatkartoja! Net labai ryškiai skirias Mickevičiaus ir Kudirkos tėvynės ir tautos suvokiniai. Trijų žodžių frazėj du tie patys, bet trečias skirias: mano vs mūsų, – jau tai turėtų pristabdyt, verst suklusti; ir nereiktų sustot, abu tekstu skaityt toliau; platesnis kontekstas dar daug daugiau ką padėtų suprast. — Taip, kepurės iš pirmo žvilgsnio tikrai gali pasirodyt esą panašios, bet juk galvos svarbiau, daug svarbiau.

Šis įrašas – toks nelyg tęsinys tada užfiksuotos minties.]
— Kultūros baruos (1996, nr. 6) buvo paskelbtas Alberto Ruzgo tekstas „Keletas klasikų nežinomų rašinių“. Bibliografas nurodo, kas buvo pražiūrėta, nepateko į Biliūno, Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės raštus. Nurodo, ir ką esą Jonas Pilypaitis pražiūrėjęs, rengdamas naują Vinco Kudirkos Raštų leidimą (2 t., 1989–1990); na, JonP tebuvo šitų raštų redaktorius, kaip parengėja nurodyta prof. Aldona Vaitiekūnienė, bet neverta leistis šiton pusėn. — AlbR: „Apgailėtina, kad į pastarąjį Kudirkos ‘Raštų’ leidimą vis dėlto nepateko naujai atrasti jo kūriniai. Turiu omenyje 1939 m. kovo 18 d. dienraštyje Lietuvos žinios (nr. 63, p. 5) išspausdintą publikaciją ‘Surastas niekur [dar] nespausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis’.“ Ir pristato tą publikaciją; užuot citavus AlbR pristatymą, pagalvojau, verčiau pateikt pačią publikaciją:

Šiomis dienomis Lekėčiuose gyvenąs Bernardas Tamulaitis [*1893 V 24 Lekėčių valsčiuj, sušaudytas 1945 III 2 Vilniuj] prisiuntė p-niai F. Bortkevičienei lenkišką brošiūrėlę „Kto był Mickiewicz?“. Tai yra populiari brošiūrėlė, išleista ryšium su Ad. Mickevičiaus 100 metų gimimo dienos paminėjimu 1898 m. Šioji knygutė pati nieko nestebina. Bet pasirodo, kad po tos knygutės tekstu gausiai prirašyta pieštuku Dr. Vinco Kudirkos. Br. [= Bern.] Tamulaitis p. Bortkevičienei  laiške rašo, kad knygutę radęs savo tėvo Vinco Tamulaičio bibliotekoje, kuris buvęs pažįstamas su V. Kudirka per kun. Kolytą Zapyškyje ir per p. Dambravičienę. Knygutės vieno puslapio paraštėje smulkiom raidelėm, pieštuku parašytas šis, dar niekur nespausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis, neturįs jokio pavadinimo:

Užmiršęs senuolių kalbą ir tautystę savo,
Jis svetimu balsu graudžiai Lietuvai dainavo.
Ir nors karštai, kaip sako, Lietuvą mylėjo,
Tačiaus lenkų akimis į jąją veizėjo.

Lenkai tad ir paminklą statyt jam suniršo,
Bet Lietuvninkai Mickų bevaik jau užmiršo.
Atgiją, mat, vėlionys kitaip daigtus mato
Ir augščiaus už Adomą – Kristijoną stato.

Žemiau pieštuku Kudirkos parašyta tokia pastaba: „Atgija vėlionys: suprask – kėlėsi lietuvei. Mickevičius laikė lietuvius tautiškai pražuvusius. Kristijonas vardas didžiausio lietuviškojo dainiaus kunigo Duonelaičio, kurs rašė lietuviškai“.
Toliau V. Kudirka pieštuku knygutės paraštėse lenkiškai parašė šias pastabas apie Ad. Mickevičių, kurias čia pateikiame išverstas lietuviškai:
„Ir iš tikrųjų kas buvo Mickevičius? Iš pavardės ir kilmės rodos turi būti lietuvis, bet ištautėjęs lietuvis, toks, kokiais pasidarė visa Lietuvos bajorija, kuri pasidavė lenkų įtakai po įvykusios kur nors pasaulyje daugiau nesąmoningesnės tų dviejų tautų sąjungos, visai skirtingos viena kitai dvasia, kalba ir būdu.
Todėl Mickevičius, nors nepaprastas poetas, kaipo ištautėjęs, neturi pastovios raison d’être ir negali būti statytas su didžiausiais poetais kitų tautų. Iš tikrųjų kiek nesuderinamo yra Mickevičiaus kūriniuose: lenkų kalba, eilės žavingos, bet dvasia (Mickevičius apdainuoja Lietuvą) visados pasiliks svetima lenkui. Tikros Lietuvos, t.y. lietuviškos Lietuvos Mickevičius nesupranta nei širdimi, nei protu ir įžangoj į Konradą Valenrodą dainuoja jai „Requici“. Lietuvių liaudies dainos, jos graudžios gaidos, idealų – poetas, kaip ištautėjęs, giliai nesupranta. Todėl teisingai kalba profesorius Kojatovičius [?], kad Mickevičius yra poetas siaurai bajoriškas, bet niekuomet nei lietuvių, nei lenkų liaudies poetas.
Lenkų ar Lietuvos liaudis, pirma dėl kūrinių turinio, kita dėl kalbos, nesupras niekuomet Mickevičiaus ir todėl nemanau, kad, kuomet nors, po šiaudiniais stogais dainuotų Mickevičiaus balades.
Lietuvių liaudies dainos yra šimtą kartų žavingesnės ir graudesnės, negu visi Mickevičiaus kūriniai. Ir todėl lietuviai niekuomet nepakeis savo tėvynainių šimtmečių senumo dainų, kūrinių savo senovės pranašų į pseudotautiškus Mickevičiaus kūrinius.
Sako, kaip Mickevičius aprašytas šitame veikale, jis gyvuoja pas ultrapatriot[u]s lenkus ir lietuvių lenkomanus. Kai dėl mūsų, tikrų lietuvių, suprantančių savo etnografinį skirtumą nuo lenkų, tai mums Mickevičius su savo neteisinga pranašyste apie greitą mūsų tautybės „finis“ (kuris, laimei, neįvyko, kaip poetas manė) yra svetimas genijus ir abejingas ir neužsitarnavo, kad labai juo domėtumės. Mickevičius Lietuvos nepripažino. Lietuva palieka jį lenkams“.

Ir iškart pabyra klausimai:
√ Ar tikrai ta brošiūrėlė vadinos Kto był Mickiewicz? — Tepavyko rast tikrai brošiūrėle vadintiną (nes 16 p.) ir tikrai ta proga išleistą Józefo Tretiako Kto jest Mickiewicz? [žr. titulinį dešinėj]. Na bet, sakykim, apsirikta nurašant pavadinimą, o autorius nepaminėtas todėl, kad LŽ skaitytojams jo pavardė nieko nesakytų. O gal buvo atsiųsta kita brošiūra, kurios autorius prof. Kojatovičius, nes jis minimas pasvarstyme? Bet tokio profesoriaus, rašiusio apie Mickevičių, nepavyko rast. Tačiau neabejotina: kažkokią brošiūrą apie Mickevičių, išleistą 1898-ais, BernT buvo atsiuntęs FelB-nei.
√ Kas nusprendė, kad toj brošiūroj esančios inskripcijos – tikrai dr. Kudirkos? Spėta ar su kokiu neabejotinai Kudirkos rankraščiu lyginta? Spėčiau, kad tik spėta, nes apie jokį lyginimą net neužsiminta. Neužsiminta ir apie jokį akivaizdų ženklą, leidžiantį teigt: šita brošiūra tikrai priklausė Kudirkai; ir eilėraštis, kaip galima suprast, ne tik be pavadinimo, bet ir nepasirašytas. Brošiūra paskutinio savininko Vinco Tamulaičio bibliotekoj galėjo atsirast ir iš kitur, juk ne tik Kudirką pažinojo.
√ Dabar būtų galima palygint, bet kur ta Bortkevičienei siųsta brošiūrėlė yr atsidūrusi, ar išlikusi, žinoma? – AlbR, tikras bibliografas, apie jos saugojimo vietą tame rašiny Kultūros baruos neužsimena.
√ Ir dar visokių abejonių ne vieną galima būtų pareikšt. Ar Raštų rengėjas, neturėdamas galimybės de visu patikrint, tą eilėraštį turėtų dėl į Raštus? Ne; nebent komentaruos pristatyt publikaciją.
— du dalyku galima užfiksuot:
(a) 1939-ais bent jau kai kurie žmonės (brošiūrą siuntęs BernT, adresatė FelB, LŽ redaktorius Jonas Kardelis, gal ir parengęs šitą nepasirašytą publikaciją) manė, kad Kudirka galėjo laikytis tokio požiūrio į Mickevičių;
(b) Kudirka Tautišką giesmę prašė tais pačiais metais, kai buvo minimas Mickevičiaus gimimo 100-metis, – 1898-ais.
P.S. Šitas įrašas be jokių pretenzijų, tik šiaip, nes liko labai daug kas nepatikrinta: ar buvo kokia nors reakcija į šitą publikaciją Lietuvos žiniose? Kas rašyta Varpe 1989-ais ir vėliau apie Mickevičių, jo 100-metį? Etc.

(1216) Visiškai tarp kitko: paralelė ir digresija

apkričio vidury būdamas Biržuos muziejaus kasoj nusipirkau knygą Vladas Jakubėnas: Dokumentai, laiškai, straipsniai, atsiminimai, kūrybos apžvalga (parengė Irena Skomskienė, 1999). Aišku, dėl laiškų ir atsiminimų pirkau (nors jo muzikos kritika irgi verta paskaityt nesusijusiam su muzika).
Chicagoj gyvenantis VlJ 1965 IV 14 rašo Vilniuj gyvenančiam jaunystės laikų draugui Baliui Dvarionui, teisinas, kodėl neketinąs važiuot Lietuvon:

Atsimeni gal „Mes be Vilniaus nenurimsim“ laikus. Privačiai galėjai kalbėti, kad trūkumas santykių su lenkais yra nenormalus, nuostolingas ir beprasmiškas. Bet pamėgink viešai... Taigi yra tam tikro paralelizmo ir dabar. Aš pragyvenu daugiausia iš lietuvių ir turiu būti atsargus. Gyvenant ir dirbant kur nors universiteto ar miesto konservatorijoje tarp amerikonų, daug kas būtų kitaip, o gal net priešingai. Yra tai savotiškas paradoksas: pagalvok, daug ką suprasi. (p. 164)

Nežinau, gal ir kas kitas yr vedęs paralelę: [lenkų užgrobtas] Vilnius – [sovietų užgrobta] Lietuva, bet neatsimenu. Santykio paralelė, manyčiau, čia esminė.
Digresija Jakubėnas bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoj, kurią dažnai vadinam Bostono ar bostoniške. Neseniai popieryne radau išsiplėštą tokį Alberto Laurinčiuko rašinį „Trupiniai, kurių nesulesa paukščiai: Pokalbiai su istoriku Vincu Trumpa ant Ramiojo vandenyno kranto“ (Kultūros barai, 1996, nr. 5, p. 61–64). Yr ten toks Trumpos, irgi enciklopedijos bendradarbio, pasvarstymas apie LE (atkreipus dėmesį, kad „[p]anašios enciklopedijos Amerikoje neišleido nė viena kita šioje šalyje gyvenanti tautinė mažuma“):

Pirmuosius tomus išleisti nebuvo labai sunku, nes turėjome nepriklausomoje Lietuvoje išleistos enciklopedijos keletą tomų. Reikėjo juos tik papildyti, atnaujinti. Vėliau dirbti buvo sunkiau. Kai kas šią Lietuvių enciklopediją vadina Kapočiaus vardu. Tai labai darbštus žmogus, neseniai atšventęs 90 metų jubiliejų. Be jo daugiatomis veikalas nebūtų išvydęs šviesos. Vokiečiai, pagerbdami savo tautietį, vieną enciklopediją vadina Brockhauso vardu, prancūzai taip pat – Larousse’o. Manau, kad ateityje, pagerbiant toli nuo Lietuvos parengtos šios 37 tomų enciklopedijos leidėją, oficialiai ją vadinsime Kapočiaus enciklopedija. (p. 64)

Šitam tinklarašty ikšiol būdavo vartojamas junginys bostoniškė enciklopedija; nuo šiol vartosiu įvardą Kapočiaus enciklopedija. — Suprantu, kad tai neturės jokios įtakos, bet paprasčiausiai dėl smagumo: manau, kad toks įvardas prasmingiausias (siet darbą su žmogum teisinga). Juozas Kapočius mirė 1996 V 22; Trumpos siūlymo tikriausiai nespėjęs perskaityt.

(1215) Pakeliui į darbą, xxii: atvaizdas su digresija

užfiksuota 2019 IX 11

Jei atmintis neapgauna dėl laiko, vasaros pabaigoj ant elektros stulpo prieš pat Žirmūnų tiltą šis lapelis buvo užklijuotas (ir kitur buvo panašių lapelių priklijuota, net didesnių, pvz., viešojo transporto stotelių laukimo paviljonuos, tik iš ten greit dingo, nespėjau nufotografuot). Dabar nebėr to lapelio – arba atlipo ir vėjas nunešė, arba kas nors nuplėšė. Pagooglinau, kas per žmogus. Užstojo mitinge dalyvavusius žmones, kad nesučiuptų civiliais rūbais vilkintys milicininkai.
Ir maždaug tuo pat metu popieryne užtikau Algirdo Landsbergio rašinį apie tai, kaip buvo eita iki 1989 V 11, – „Lietuvos PEN centras – pusšimtį metų užtrukusio gimdymo istorija“. Gabaliukas apie tai, kas vyko po 1968-ų, po Prahos pavasario:

Keitėsi ir patsai Tarptautinio PEN pobūdis. Kai kurie jo nariai skundėsi (ne be pagrindo), kad PEN ima virsti ne tiek literatūrine, kiek žmogaus teisių organizacija. PEN Kalinamųjų rašytojų komitetas tapo svarbiausiuoju organizacijos skyriumi. Iš Lietuvos, ypač nuo 1972 m., ėmė sklisti žinios apie savilaidą, demonstracijas, taikingą pasipriešinimą. Čekų vertėjo ir artimo bendradarbio George’o Theinerio Londone redaguojamas žurnalas „Index on Censorship“ noriai spausdino lietuvišką medžiagą. Visa tai lengvino pastangas įtikinti PEN narius, kad Lietuva turi būti priimta į pasaulinę rašytojų organizaciją.
     Tapęs nuolatiniu PEN Kalinamųjų rašytojų komiteto nariu, jį užverčiau į anglų kalbą išverstomis ištraukomis iš Lietuvos savilaidos. Nepaisydamas kai kurių centrų protestų, PEN nutarė, kad savilaidinės spaudos darbuotojai, kaip „žurnalistai“, nusipelno PEN dėmesio ir paspirties. Gajauską, Iešmantą, Terlecką, Petkų ir kitus garbės nariais priėmė švedų, anglų, amerikiečių, škotų etc. centrai. Jų šeimoms buvo siunčiami siuntiniai, o jų kalintojams – nesiliaujantys paklausimai apie įkalinimo „teisėtumą“ ir kalinių sveikatą. (Šiaurės Atėnai, 1998 IX 12, nr. 35, p. 10; persp. iš Brooklyne ėjusio Darbininko, 1998 VII 24, nr. 28, p. 3, 4, pabaiga kitos savaitės nr., p. 3)

— jei kam dingtelėtų, kad gasiliūnas čia neakivaizdžiai priekaištauja dabartiniam Lietuvių PEN centrui, pastaruoju laiku pareiškusiam nuomonę tik dėl savų – Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus, – na ką, norit tikėkit, norit netikėkit, bet: ne, neturiu jokios moralinės teisės ko nors tikėtis iš kitų; tuolab: Baranovičius nei rašytojas, nei žurnalistas – santechnikas; — gal klystu, bet toks bendresnis dalykas liūdnokai nuteikia: apskritai mūsų akys kuo toliau, tuo labiau krypsta į savo bambą: o kas mums iš to? principai ir vertybės vs nauda.

Papildas (2019 XII 23) →
Vakar iš ryto, pakeliui į darbą, Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj pamačiau; regis, tokių, juodai baltų ant A3 lapų, buvo išklijuota ir vasaros pabaigoj ar rudens pradžioj.

2019 XII 27 Jau nuplėšti.