(1070) Iš popieryno, xlv: apie klausimus, manyčiau, iš prigimties ydingus

2018 IV 25 bus praėję 100 metų nuo Eduardo Astramsko – vertėjo iš estų ir vokiečių ir į vokiečių; poeto – gimimo.
Mirė 2007 VIII 29; IX 14 Literatūroj ir mene, p. 23, buvo paskelbtas Jadvygos Bajarūnienės rašytas In memoriam.
– Kas sieja Eduardą Astramską ir Vladimirą Nabokovą? – kokioj nors viktorinoj kas nors galėtų užduot klausimą. Kad atsakymas būtų pripažintas esąs visiškai teisingas, reiktų paminėt du dalyku: abu kūrė dviem kalbom (EdA eilėraščius rašė ir vokiškai, rink. Amo, ergo sum = Ich liebe, also bin ich, 1993), abu domėjos drugiais (apie VlN-ą kaip lepidopterologą galima pasižiūrėt čia; apie EdA-ą iš in memoriam: „paskutiniais gyvenimo metais grįžo prie savo seno pomėgio – drugių, tiksliau sakant, prie knygų apie drugius. Studijavo jų rūšis, egzotiškus pavadinimus, svajojo išversti šios srities enciklopediją“).
Susidėstė galvoj toks klausimas; sykiu ir jo vertinimas: negeri, ydingi, iš prigimties ydingi tokio pobūdžio klausimai; nes randas iš jau žinomo atsakymo. Iš nežinojimo, iš noro sužinot turėtų kilt, rastis klausimai. Nežinau, visos tos viktorinos, protmūšiai primena mokyklą: žinantis (mokytojas) klausia galbūt žinančio, galbūt nežinančio (mokinio); o juk būtent nežinantis turėtų klaust galbūt žinančio; arba pats savęs – ir ieškot atsakymo; ir nesijaust esąs niekam tikęs, jei nerado, arba jei rado tokį, kuris kitiem atrodo esąs neteisingas.