(1074) Užparaštė, cxxxviii: abejonės žvelgiant į memorialinę lentą

Kai pavasaris ateina, / Gert kavos laukan išeina
gasiliūnas, – taip, malonu rytinę darbinę gurkšnot ant suolo įsitaisius, dūmu pagardinant. (Deja, tai tik svajonė, kurios vis neprisiruošiu įgyvendint; ant suolo sėdėdamas tik dūmo papešu, o kava viduj ant stalo lieka.)
Gali prisimint užpraeitų metų gegužio pradžią, kai prie oficinos sienos buvo pritvirtinta memorialinė lenta bibliotekininkui ir Vileišių rūmų Sargui Pranui Razmukui – tiesiai priešais akis. Tąsyk kalbėjusi dukra Marytė, be kita ko, vėl pri(si)minė, kad tik Tėvo dėka rūmai tebestovi. Ką tiksliai tąsyk sakė MarR nebeprisimenu, bet ką pats PrR yra pasakojęs – išspausdinta:

1943 m. vokiečių štabas užima I rūmus. 1944 m. liepos mėn. štabo minavimas. Darbo kolegos pasitraukia į Vakarus, Mokslų Akademijos prezidento pareigas einąs Mykolaitis-Putinas – į Suvalkiją. Gavau slaptą žinią – vokiečiai besitraukdami išsprogdins 4 objektus (elektrinę, vandentiekio stotį, Žaliąjį tiltą, štabą). Išliko tik štabas. Tomis baisiomis dienomis likau vienas. Tad ėjimas pas vokiečių štabo generolą ir prašymas, kad apžiūrėtų Basanavičiaus archeologiją, etnografiją, biblioteką, – kad nestatytų į pavojų kultūrinių vertybių. Atėjo vokiečių aukštas kariškis, pavarde Didžūn. Ilgai domisi tautinėm juostom, biblioteka [dukra perpasakodama dar pridūrė, esą sakęs, kad tas karininkas radęs ir savo mokytojų knygų]. Po to štabas suneša terason savo archyvą ir padega. Reiškia, štabo (I rūmų) nesprogdins. Mane lydėjo Apvaizdos globa. Liepos 7 d. sovietų artilerijos sviediniai krenta aplink LMD rūmus (II rūmai). Į štabą nepataiko. Vienas sviedinys, pramušęs LMD rūmų sieną, suskaldo lubas, stogą, palėpėj sudemuliuoja (sumaišo) mano suvežtą Vilniui Vaduoti Sąjungos archyvą. Liepos 9 d. rytą Antakalny sovietų kariškiai. (Lietuvių mokslo draugija, 1907–1940, 1997, p. 19)

Kaskart prisimindamas šią istoriją vis pagalvoju: tiesa tatai ar legenda? Tiksliau: ar viskas tiesa? Gal ir reiktų susigėst, kad abejoji tokio garbaus žmogaus pasakojimu, bet galvoj tupinčios abejonės niekur nedingsta:
– Ar tikrai buvo įsakymas susprogdint ir štabą, t.y. pastatą prie gatvės?
– Jei buvo, negi apsilankymas bibliotekoj taip paveikė „aukštą kariškį“, o tas savo ruožtu generolą, kad persigalvojo: keičiu savo įsakymą, surankiokit minas, nesprogdinsim, nes gali nukentėt Lietuvos kultūros vertybės?
– Jei taip buvo, kas tas Didžūnas, gal net irgi vertas atminimo lentos? Ar kas nors bent mėgino aiškintis, ar štabe būta žmogaus tokia ar panašia pavarde? Neteko girdėt/skaityt.
Regis, nieks nieko nemėgino aiškintis. Vieni tiki PrR-o pasakojimu, kiti abejoja. Taip viskas ir kabo, vieno žmogaus atmintim paremta.