(1076) Epizodai, xxv: mokytojos Kotrynos Juškienės argumentas

tikriausiai esat matę šitą nuotrauką; dažniausiai parašas būna toks:
Jonas Žemaitis (stovi viduryje) sesers Kotrynos Juškienės sodyboje Šiluvoje
su tėvais ir giminaičiais, apie 1939 — šiuo atveju reiktų nurodyt:
KotrŽ-J apačioj kairėj, Rapolas Juška – antras iš dešinės; vaikus atrinkt lengva;
centre balta palaidine – vaikų auklė (koks jos likimas?)

(Šį tą jau esu citavęs iš Rimvydo Racėno atsiminimų, žr. 1027 įrašą; dar į vieną epizodą noris atkreipt dėmesį.)

Bėgo laikas, keitėsi aplinkybės. Kremliuje įsitvirtino N. Chruščiovas. [...] ir mūsų padėtis palaipsniui keitėsi. Pirmiausia brolis, besimokydamas technikume, gavo normalų pasą. Šeima suskilo – mes su mama specpereselencai, o brolis – pilnateisis pilietis. Man tekdavo važinėti į komandiruotes, tai komendantas irgi išrūpino pasą. Pasas kaip pasas, viršeliai žali, tiktai didelis antspaudas vidury: „Galima važinėti tik Komijos ATSR ribose“. [...] Nuo 1956 m. pradėjo gauti normalius pasus vokiečiai. O juk pamenu, dar tik prieš trejetą metų Kija Ju gyvenvietėje surinko vargšelius į klubą, prisistatė rajono raudonsiūliai ir paskelbė: kad jie, vokiečiai, čia yra apgyvendinti amžiams, pareikalavo jų parašų po šitokiu nuosprendžiu. Kai žmoneliai nepanoro po tokiu negirdėtu dokumentu pasirašyti, enkavedistai įširdo ir rėkė: „Ir jūs čia supūsite, ir jūsų vaikai!“ Dokumente, kurį liepdavo pasirašyti, buvo pažymėta ne „iki gyvos galvos“ (požyznenno), o „amžinai“ (navečno). Vertė tokį dokumentą pasirašyti ir lietuvius. P. Kotryna Juškienė, mokytoja iš Šiluvos, nepasirašė, pareikšdama: „Nieko amžino nėra.“ Šio argumento komendantūra nesugebėjo įveikti. (RimvR, „Lietuvą palikom vakaruose“, Ešelonų broliai, 1991, p. 559–560) 

Mokytoja Kotryna Žemaitytė-Juškienė (1904–1988), būsimojo partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto sesuo, su vyru miškininku Rapolu ir trim vaikais – Aušra (*1936), Romanu (*1937) ir Rūta (*1938) buvo ištremti 1941-ų birželį į Kortkeroso rajoną Komijoj; visi išgyveno, grįžo į Lietuvą.
— Nieko amžino nėr. — Norėtųs ginčytis, minėt dalykus, prie kurių kartkartėm prikabinam epitetus amžinas ar amžina, tarkim, teisybės ir teisingumo troškimas; kartkartėm taip atrodo, o kartkartėm jau kitaip; ir kas gali būt amžino pasauly, kuris laikinas?

 

Prieduras (2020 XII 19) Rimvydo Racėno atsiminimuos užfiksuotas epizodas, kaip tremtiniai reagavo į reikalavimą pasirašyt raštą, kad jie ištemti навечно; reikalauta (anksčiau) pasirašyt ir raštą, kad ištremti пожизненно. — Aniceto Imbraso (*1921), Vadaktų pradinės mokyklos vedėjo, ištremto 1949-ų pavasarį į Irkutsko sritį, atsiminimuos apie tai rašoma:

Kolūkyje pragyvenome apie mėnesį [kaimą, į kurį papuolė, Imbrasas vadina Mileriu, tikrasis pavadinimas – Миллерова; laikas – maždaug 1949-ų vasara]. Vieną dieną, nurodytą valandą kolūkio valdžia įsakė susirinkti visiems pilnamečiams lietuviams. Susirinkome. Atvažiavo iš Ikijaus rajono [neradau tokio googlindamas] du saugumo darbuotojai – kapitonas ir leitenantas enkavedistai, kurie bus mūsų komendantai. Paaiškino, jog kiekvieną mėnesį jie atvažiuos ir tikrins, registruos, ar visi tebesame. Mes, atseit, esą ištremti visam gyvenimui [= пожизненно]. Jeigu kas bandys pabėgti, bus nuteistas trejiems metams kalėjimo, o atsėdėjęs, bus grąžintas į tą pačią tremties vietą, iš kurios jis pabėgo. Liepė eiti visiems pasirašyti, kad apie tai yra pranešta. Niekas nejudėjo ir iš vietos – visų galvelės pakrypo į mano pusę. Aš drąsiai atsistoju ir tautiečiams lietuviškai paaiškinu: „Eikime ir drąsiai pasirašykime. Komendantams aukštesnė valdžia įsakė tai pranešti, jie ir vykdo savo pareigas. Žinokite, kad amžino įstatymo nėra. Šiandiena pasirašome, kad esame ištremti visam gyvenimui, o už kelerių metų (kaip atspėjau!), pasikeitus įstatymui, pasirašysime, kad gavome leidimus grįžti į Tėvynę“, – tai pasakęs pirmas priėjau ir pasirašiau. Už manęs stojo visi į eilutę ir pasirašė. Visiems pasirašius ir išėjus, karininkai man ir Jonui R., kuris buvo vertėju, liepė pasilikti. Pasilikome. Pradėjo man aiškinti apie tarybinį įstatymą, jo galią ir nekintamumą. Aš tik šypsojausi ir tvirtinau savo mintis. Po Stalino mirties pasikeitė visi įstatymai, leido visiems grįžti į Lietuvą. (10 metų... atsitiktinai, Panevėžys, 1991, p. 25)

Ne, nesiimu spręst, kuris mokytojas „teisingiau“ pasielgė – Anicetas Imbrasas, sutikdamas pasirašyt, ar Kotryna Juškienė, atsisakydama pasirašyt. Neturiu jokios moralinės teisės, nes nesu buvęs net panašioj situacijoj. Principai vs kas? – „Amžino įstatymo nėra“, todėl galima pasirašyt vs „Nieko amžino nėra“, todėl iš principo nepasirašysiu.