Baigiamajam žody parašė, kad tai jau paskutinė jojo bulvelė, t.y. knyga.
Apsakymu vadinamam „(Ko)laborante“ rašytojas prisimena laiką (maždaug 1949–1952 metus), kai mokėsi Klaipėdos žemės ūkio technikume, įsikūrusiam buv. Bachmanno dvare; ir žmones prisimena. Skaitydamas užkliuvau:
Inteligentiškas, žemdirbystę mums dėstęs Kazėnas buvo atleistas kaip „akademiko“ Lysenkos oponentas. (p. 58)— Ką konkrečiai pasakė agronomas Kazėnas, kad buvo išmestas? Gal kad nesąmonė – jei badas negresia – pjaustyt kiekvieną sėklinę bulvę ir sodint tik 10–15 g nuopjovas su daigu, o likusią dalį panaudot maistui? Gal ką nors kita? Juk, neabejotina, kažkas įskundė, gal išlikęs kur tas skundas?
Gal pavyzdžiai, kaip sveiko proto nenorėję atsisakyt žmonės reagavo į sovietmečiu visiems primetamas „pažangiąsias idėjas“, būtų iškalbingesni negu bendrieji pasvarstymai apie sovietijos blogį? Gal tai, konkretūs pavyzdžiai, labiau padėtų suvokt tą laiką jame negyvenusiems? Per konkrečių nesąmonių pažinimą jei būt einama.
Trofimo Lysenkos idėjų brukimas į galvas baigės 1965-ais. Bet mičiurininkystės (1935-ais mirusio selekcininko Ivano Mičiurino kai kurių idėjų, stumtų Lysenkos) atšvaitų likę net mano (*1962) atminty – anekdotas, kaip mirė Mičiurinas: lipant į obelį pasiskint agrastų, arbūzas pataikė į galvą ir užmušė.
Kaip sveikas protas priešinosi primetamam absurdui – tokia galėtų būt įsivaizduojamo tekstų rinkinio paantraštė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą