(99) Iš knygų gyvenimo

1
„Aidų“ leidykla praeitais metais išleido Dalios Vasiliūnienės monografiją Žemaičių Kalvarija: Piligriminio centro istorija ir dailė, XVII–XIX a. Šįmet – vėl. ISBN (= International Standard Book Number; knygos a/k) tas pats, o visa kita – skiriasi.
2009 (dešinėj): vienspalvė spauda, be iliustracijų, 244 p., minkštas įrišimas; parėmė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija ir LR kultūros ministerija; tiražas nenurodytas.
2010 (kairėj): tekstas dvispalvis, pradžioj pridėta Padėka, naujas maketas, daug spalvotų iliustracijų, 478 p., kietas įrišimas; + trečias rėmėjas – Žemaičių Kalvarijos Šventovė; tiražas 1000 egz.
Regis, kas čia tokio? Na, tiesiog 2-as papildytas pataisytas leidimas. Bet kad ne: leidykla naująjį knygos leidimą dovanoja bibliotekoms, prašydama grąžinti ankstesnįjį. Taigi ir ISBN sąmoningai tas pats įrašytas. Susidaro įspūdis: leidėjai nori, kad praeitų metų darbo pėdsakų neliktų, bent jau bibliotekose. Potencialus raritetas?
Nežinau, kaip bibliotekininkai reaguos į tokį leidėjų norą-prašymą. Vis dėlto – tai du skirtingi leidiniai.
Kur čia šuo pakastas? Spėtina: piniguose, t.y. nepavyko atsiskaityt už paramą pateikus 2009-ų produktą. Norom nenorom prisimena Veide buvęs Andriaus Bačiulio straipsnis. Bet gal ir klystu.

 

2
Štai ką galima paskaityti laukiant ligoninės Priėmimo skyriuje (VU ligoninės Santariškių klinikos Centro filialas; buv. Raudonojo Kryžiaus ligoninė).
Gaveliškiau nesugalvosi.

(98) Dėl juoko: širdis ar pūslė?

Pasižiūrėjau tą baltijosširdį.lt. Dar vienas, mano manymu, beviltiškas bandymas sukurt prekės ženklą, kuris tiktų viskam (vienas iš VšĮ tikslų – „formuoti vieningą Lietuvos pristatymo identitetą“).
Juokingiausia, kad žmonės vilki marškinėlius su tuo ženklu. Tarsi būtų prekės, made in Lithuania; belieka prisilipint brūkšninį kodą.
Kita vertus, visai nekorektiškai siūloma pasisavint baltų paveldą, net neužsimenama apie brolius latvius.
Ir dar: jei Lietuva-širdis – didžiausias „organas“ („didžiausia iš trijų Baltijos šalių“), reikia kreiptis į medikus, nes:

Vienas pagrindinių miokardo hipertrofijos rodiklių yra širdies svorio padidėjimas. Normaliai vyrų širdis vidutiniškai sveria 300–350 g, moterų – 250–300 g. Dėl ilgalaikės hiperfunkcijos širdies svoris gali padidėti 2–3 ir daugiau kartų. [...] Labiausiai širdis padidėja esant sudėtinei (izotoninei ir izometrinei) miokardo hiperfunkcijai.

Va jei būtų pasiūlyta kas nors radikalesnio ir šmaikštesnio, pvz., LT – Baltijos pūslė (argi ne mūsų Prezidentūra daugiausia kartų apmyžta?), gal kas ir išdegtų. Juk skelbėmės norintys būt drąsi šalis?
P.S. Pasitelkti vaikus (net tėvams leidus) tokio ar panašaus pobūdžio  reklamose, manau, turėtų draust įstatymas – tai išnaudojimas.

 
P.P.S. Išgirdau per radiją, kad šiandien – tarptautinė kairiarankių diena. Mūsų diena. Sveikinu! Bent jau iškrypėliais nebevadinami esame (pradinės mokyklos mokytojas 1970-ais mane būtent taip tėvams apibūdino). Kad vis dėlto nesu visai beviltiškas, supratau per TV pamatęs, kaip pasirašo sutartį dešiniarankis Brežnevas ir kairiarankis Fordas (Vladivostokas, 1974-11-24). Deja, rašyt tikrąja ranka taip ir nebeišmokau.
Iki šiol prisimenu Irenos Gaidamavičienės 1982-ais Moksle ir gyvenime išspausdintą „Pagarbą kairiarankiškumui“ – bene rimčiausią tuolaik prasidėjusios mūsų reabilitacijos tekstą.
Nežinojau, kad yra ir Lietuvos kairiarankių klubas.

(97) Rastinukai, xiii: apie vad. teisingo žmogaus įvaizdį

Andrejus Archangelskis apie teisingą šiandienos žmogų:

[...] активность, общительность, участие становятся моралью современного мира. Образ правильного человека – тот, кто интересуется всем новым, только что выпущенным, современным, ультрасовременным. Тот, у кого миллион знакомых и друзей. Тот, кто избегает общения и новинок, стало быть, аморален. Человек, не состоящий в какой-либо социальной сети или ресурсе, считается прокаженным, безнадежно выпавшим из мира.

Visas tikrai įdomus straipsnis čia. Perskaičius noris dar neteisingiau gyventi.
Beje, straipsny minimas Michailas Epšteinas savo tinklaraštin įdėjo vertą dėmesio „Esė apie fragmentą“.

(96) Vilniaus vaizdai, iii

Niekaip nesuprantu, kas norėta pasakyt.
Gal čia paraginimas savižudžiams, susiruošusiems šokt nuo Žaliojo tilto???
(Atsiprašau už juodą humorą.)

(90.5) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: political correctness prieš 105 metus

LL nr. 36 (1905-08-11/24), p. 525 paskelbta korespondencija apie Ramygaloj liepos 31 / rugpjūčio 13 dieną pirmąsyk surengtą Lietuvių vakarą (pasirašyta P-lis, nesiaiškinau, kas toks):

Vaidino Dviejų Moterų [Dvi Moteri = Žemaitė ir Bitė] komėdiją «Velnias Spąstuose». […] Vaidino pusėtinai. Ypač gerai atliko savo roles: Tupienė, Tupis ir Jurgis; blogai Burbulas. Kas man ypatiškai komėdijoj nepatiko, tai dėlei separatiškumo išvengimo vietoj žydo įvedimas «pirklio lietuvio». Taisytojas matyt nieko neišmano apie dailą ir apie lietuvių dvasią, nes žydo žodžius turėjo kalbėt lietuvis, užtat ant scenos pasirodė toks žmogus, kurio mųsų publika ir pažint negalėjo: vieni sakė—kad žydas, kiti—vokietukas, treti karaimas. Žodžiu, išėjo nė velnias, nė gegutė! Labai keistu išrodė tas negyvas typas!...
Norint neužgaut kitų tautų, reikia išrinkt kitą komėdiją, bet ne teip pertaisyt!

(95) Vilniaus vaizdai, ii

Vakar pirmąkart Vilniuje pamačiau reklamą ant šaligatvio (prie Kudirkos aikštės).
Gerai sugalvota. Svarbiausia, kad atsiranda norinčių pašokt tiesiog gatvėje, ir man tai daug gražiau, negu tai, ką rodo TV.
Ir šiaip: buvom svajokliai, tapom spoksokliai. Kam keliaut, jei Discovery Channel yra? Taip vienas puspažįstamis ir pasakė, kai pasigyriau savaitgalį trečiąkart šią vasarą plauksiąs baidare.

(94) Vilniaus vaizdai, i

Šįryt nušienavo pievą aplink mašinų stovėjimo aikštelę prie STATOIL degalinės (šalia Žirmūnų tilto). Nebeliks, matyt, ir dar matomos kitoj pusėj gatvės šalia VRM-os rūmų.
Ir tapo negražiau. Pieva virto veja. (Kaip atrodytų Vilnius, jei iš medžių liktų tik kelmai? na, tiek to: jei būtų visi vienodai nugenėti?)
Ir neįdomiau – botanikos žinių nebegali tikrint eidamas pro šalį.
Ir sutapimas: kaip tik šiąnakt po vidurnakčio per Svobodą klausiaus laidos „Laikas ir pasaulis“. Daug ir gražiai apie Vilnių kalbėjo jau šeštus metus čia gyvenanti Ukrainos pilietė rašytoja Svetlana Martynčik (slp. Макс Фрай; apie išverstas lietuvių kalbon knygas žr. maksasfrajus.niekorimto.lt; nieko nesu skaitęs, deja): esą gyvenimas Vilniuje panašus į gyvenimą svetimame sapne; čia jaučiasi kaip namie; „этот город пророс через лес“; ketina rašyt stambią knygą apie Vilnių. Pokalbio galima pasiklausyti per čia.

(93) Neįveikiamas barjeras – nesąmonės

Draugė Palangoj radusi nuomojamam bute ėmė skaityt iš ispanų kalbos Onos Žemaitienės verstą Juano Gómez-Jurado (*1977) romaną Dievo šnipas (Tyto alba, 2006). Būdamas visaskaitys, maniau, kai baigs, skutamuoju būdu pereisiu. Bet išgirdęs citatą iš p. 165, esą Rytų Vokietijoj

[t]ūkstančiai krikščionių kamavosi prispausti komunizmo, melsdamiesi išvietėse ar klausydami mišių gūdžiuose rūsiuose, –

pasakiau: ačiū, ne. Apie išvietes – be komentarų, o dėl mišių – jų, nelyg operų, klausosi tokie netikėliai kaip aš; tikri krikščionys jose dalyvauja.
Nieko negaliu padaryt: Š-dur tonacija neįveikiama.