(184) Rastinukai, xx: skulptūriniai draugiški šaržai

Autošaržas
(Šluota, 1969, nr. 15)

Išgirdus ar perskaičius skulptoriaus Napoleono Petrulio (1909–1985) pavardę, iškart prieš akis iškildavo jo su Bronium Vyšniausku nulipdyti „Keturi komunarai“, stovėję Kaune, o dabar atsidūrę Grūto parke. Jei užmetėt akį į lt.wikipedijoj esantį straipsnį, tai ir kiti ten suminėti Petrulio darbai priskirtini prie propagandinio soc. realizmo.
Bet vakar vartydamas senus Šluotos komplektus atradau kitą Napoleoną Petrulį – lipdžiusį skulptūrinius šaržus, ir tie jo darbai man pasirodė tikrai verti ir dabar dėmesio (jei kas surengtų jų parodėlę – būtinai aplankyčiau). Turėjo žmogus humoro jausmą. Beje, ar kas iš mūsų skulptorių dar yra lipdęs draugiškus šaržus? Nežinau.
Trys pavyzdžiai iš Šluotos (1964, nr. 12): grafikas Stasys Krasauskas, skulptorius Konstantinas Bogdanas ir dainininkas Rimantas Siparis.

(100) Tarp kitko: galvos ir kirvis

Naujojo Židinio-Aidų 7/8 numery yra tikrai įspūdingas Algimanto Švegždos tekstas „Kirvis: Kaip buvo pašalintas Lenino ir Kapsuko paminklas“ (p. 258–262; .pdf žr. http://www.aidai.lt/?pid=71) . Kas anksčiau VU yra studijavęs, be abejo, prisimena nuo 1979-ų Saulėteky stovėjusius draugus. Papasakota, kaip jie iš ten 1990-ais dingo. Bet bene įspūdingiausia, kaip buvo atskirtos nuo kūnų jų bronzinės galvos ir kodėl. Ir net kirvio, kurį šiam darbui teko pasitelkti, nuotrauka įdėta. Dabar, vėl privirinus galvas, ta skulptūra stovi Grūto parke.
Beskaitydamas šį rašinį, prisiminiau Kultūros barų 7/8 numery esantį Paulinos Pukytės tekstą „Mokytojai su kastuvais ir šviesa atminties languose: Apie paminklus ir antipaminklus“, kur, be kita ko, persakyta tokia mintis:

[Dabar ...] jaudinti žiūrovus įstengtų nebent antipaminklai – versdami mąstyti ir permąstyti istoriją, jie galbūt padėtų suvokti, kas įvyko ir kodėl. [...] nugriautų pastatų ar skulptūrų atstatymas kaip tik skatina užmiršti, kad jie buvo nugriauti, o kartu – kas juos nugriovė ir kodėl. (p. 67)

Ir vaizduotė sukūrė vieną iš galimų antipaminklų: tas pats Saulėtekis, ta pati vieta, Lenino ir Kapsuko kūnai stovi kur stovėję, ant postamento, tik galvos ant žemės, o šalia jų tas kirvis išdaužytais ašmenim. – Kompozicija, kuri išties priverstų susimąstyti tikrai daugiau negu tik apie sovietmetį.
Bet tokiam „paminklo negatyvui“ nelemta atsirast. Dėl paprasčiausios priežasties: kad skulptūra (pirminiu pavidalu) būtų rodoma Grūto parke, jos autorius Konstantinas Bogdanas sutiko, bet kad žmonės pamatytų tokį „istorijos perkūrinį“ – l. l. l. abejoju, ar sutiktų.

Foto iš grutoparko.lt

(74) Der Zeitgeist, 1957

Skaitinėdamas 1959-ais išleistą Literatūros ir meno metraštį radau (p. 98):

LTSR valstybinių premijų literatūros ir meno srityje komiteto nutarimu 1958 metų Lietuvos TSR valstybinės premijos už įžymiausius literatūros ir meno kūrinius paskirtos V[incui] Mykolaičiui-Putinui už romano „Sukilėliai“ I tomą; I[evai] Simonaitytei už romano „Vilius Karalius“ I ir II tomus; J[uozui] Kėdainiui [1915–1998] už skulptūrinę figūrą „Kolūkio arklininkas“.

Ko verti Sukilėliai ir Vilius Karalius, daugmaž aišku, o va kuo tada turėjo atrodyt vertingas „Kolūkio arklininkas“? – (Tarp kitko, Tėvas apie 1954-us, prieš išeidamas armijon, pusmetį dirbo kolchozo arklininku, tai esu prisiklausęs siurrealistinių pasakojimų apie tai, kaip stovėdavo vargšai gyvuliai virvėmis parišti, kad išsilaikytų ant kojų, etc.) – Atsakymas pateiktas minėto metraščio p. 129–130, str. „Skulptoriaus laimėjimas“; jo autorius – irgi skulptorius, K.B.:

Kiekvienas meno kūrinys pirmiausia vertingas tiek, kiek jame autorius sugeba išreikšti savo laiko dvasią ir pažangias idėjas. Kitas neatskiriamas vertinimo momentas – kaip kūrinio mintis išreikšta menine kalba. [...]
J. Kėdainis, pasirinkęs iš verdančio naujovėmis gyvenimo kolūkio arklininko personažą, žanrinius sprendimu atskleidė nuoširdų nūdienio kaimo motyvą, persunktą plačių kolūkinių laikų romantika. [Nagi tiesiog žavus diskursas – laiko dvasia spinduliuote spinduliuoja!]
Šis personažas nėra apibendrintas kolūkinės valstietijos tipas [tokie jau stovėjo ant Žaliojo tilto nuo 1952-ų; Kėdainis + Juozas Mikėnas], jis kukliai vaizduoja eilinį kolūkietį, pilnateisį žemės ūkio šeimininką. Skulptūra „Kolūkio arklininkas“ alsuoja šių laikų dvasia.
Sėkmingam temos sprendimui didelės reikšmės turi gilus medžiagos pažinimas, betarpiškas pergyvenimas, jautrus temos supratimas. Ši tema skulptoriaus J. Kėdainio gyvenime neatsitiktinė. Skulptorius, pats būdamas valstiečių sūnus, nuo pat mažens išgyveno piemenėlio dalią, girdėjo naktigonių ūkavimus, basomis kojomis išbraidė rytmečio rasas. [Etc. – Taip, Baltušis II; pirmojo Parduotų vasarų 1 tomas tokia pat premija apdovanotas 1957-ais.]

Dabar „menotyra“:

Ir štai prieš mūsų akis jaunas, pilnas jėgų ir pasitikėjimo savimi naujo kolūkinio kaimo berniokas. Taiklus figūros pastatymas, būdingas sukištų į kišenes rankų judesys kilstelėjant kelnes, kepurėtos galvos posūkis sudaro labai paprastą, bet kartu ir turiningą kompoziciją. [...]
Norėdamas pasiekti didesnio vaizduojamojo herojaus monumentalumo, autorius sąmoningai atmetė nereikalingas detales, o išryškindamas kai kurias kūno dalis (pečių nuleidimas, kaklo pailginimas bei galvos sumažinimas), užakcentavo pagrindinę žmogaus kūno dalį – biustą, suteikdamas jam atvirą, pilną žmogiško orumo žvilgsnį. Gražus tvirtai su pečiais surištos galvos pastatymas, pabrėžta krūtinės ląsta, anatomiškai tikslus torso ryšys su galūnėmis ir pagaliau charakteringa basų kojų padėtis leidžia drąsiai kalbėti apie puikų J. Kėdainio sugebėjimą išreikšti savo mintį plastine kalba. Šią kalbą dar labiau pagyvina ritminio skambesio pajautimas, sumaniai organizuojant pagrindines drabužių raukšlių mases. Autorius vykusiai suskaldo simetrišką rankų judesio ir švarko atlapų išdėstymą, permesdamas savo herojui per kairį petį reikšmingą temos sprendimui detalę – apynasrį.
Norėtųsi pabrėžti sodrią, virtuozišką skulptoriaus lipdybą, kuri perduoda skirtingos rūbų medžiagos faktūrą; šis medžiagiškumas dar labiau išryškėja, pervedus kompoziciją į bronzą.

Taigi, kame slypi der Zeitgeist? Pamažintoj galvoj, išpūstoj krūtinėj, įtrauktame pilve (o dėl ko kito kelnės smuktų?) ir reikšmingoj detalėj – apynasry.

P.S. Nacionalinėj dailės galerijoj tebegalima pamatyt sovietmečio moters atvaizdų; turiu vilties, kad gal bus prisiminti ir vyrai – tikrai ne mažiau įdomu būtų. Pagal Lietuvos dailės muziejaus sudarytą rinkinių katalogą, ten saugoma ir:

557. KOLŪKIO ARKLININKAS. 1957 / Tonuotas gipsas, 120 × 40 × 30 / LDM nuo 1958, S 299.

O kur visasąjunginėj 1957 metų dailės parodoj, skirtoj Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 40-mečiui, eksponuotas bronzinis „Kolūkio arklininkas“, – neaišku. Liko Maskvoj?