(100) Tarp kitko: galvos ir kirvis

Naujojo Židinio-Aidų 7/8 numery yra tikrai įspūdingas Algimanto Švegždos tekstas „Kirvis: Kaip buvo pašalintas Lenino ir Kapsuko paminklas“ (p. 258–262; .pdf žr. http://www.aidai.lt/?pid=71) . Kas anksčiau VU yra studijavęs, be abejo, prisimena nuo 1979-ų Saulėteky stovėjusius draugus. Papasakota, kaip jie iš ten 1990-ais dingo. Bet bene įspūdingiausia, kaip buvo atskirtos nuo kūnų jų bronzinės galvos ir kodėl. Ir net kirvio, kurį šiam darbui teko pasitelkti, nuotrauka įdėta. Dabar, vėl privirinus galvas, ta skulptūra stovi Grūto parke.
Beskaitydamas šį rašinį, prisiminiau Kultūros barų 7/8 numery esantį Paulinos Pukytės tekstą „Mokytojai su kastuvais ir šviesa atminties languose: Apie paminklus ir antipaminklus“, kur, be kita ko, persakyta tokia mintis:

[Dabar ...] jaudinti žiūrovus įstengtų nebent antipaminklai – versdami mąstyti ir permąstyti istoriją, jie galbūt padėtų suvokti, kas įvyko ir kodėl. [...] nugriautų pastatų ar skulptūrų atstatymas kaip tik skatina užmiršti, kad jie buvo nugriauti, o kartu – kas juos nugriovė ir kodėl. (p. 67)

Ir vaizduotė sukūrė vieną iš galimų antipaminklų: tas pats Saulėtekis, ta pati vieta, Lenino ir Kapsuko kūnai stovi kur stovėję, ant postamento, tik galvos ant žemės, o šalia jų tas kirvis išdaužytais ašmenim. – Kompozicija, kuri išties priverstų susimąstyti tikrai daugiau negu tik apie sovietmetį.
Bet tokiam „paminklo negatyvui“ nelemta atsirast. Dėl paprasčiausios priežasties: kad skulptūra (pirminiu pavidalu) būtų rodoma Grūto parke, jos autorius Konstantinas Bogdanas sutiko, bet kad žmonės pamatytų tokį „istorijos perkūrinį“ – l. l. l. abejoju, ar sutiktų.

Foto iš grutoparko.lt