(1279) Iš popieryno, lxiii: Vilimaitė apie Ulickają

 au senokai: kai bibliotekon ateina naujas Šiaurės Atėnų numeris, pirmiausia žiūriu, kas antro puslapio apačioj, – yr Juliaus Sasnausko memorabilia ar nėr. Ir beveik kaskart vis mėginu įkalbėt save: imk ir neskaityk šito gabaliuko, palauk, kol išeis knyga; juk tikrai bus knyga, bent šį tą rasi dar neskaityta, – ir tik labai retai pavyksta. Šį penktadienį nepavyko: padangėmis raitėsi dūmai (ne nuo Prūsų šalies, bet prūso nufotografuoti). — Nesusivaldžiau, subaksnojau, nors šito įrašo inspiracija – laikraščio pirmam puslapy.
Naujausio ŠA numerio (2021 IX 10, nr. 17) pirmam puslapy – Kristinos Devoinytės išverstas Liudmilos Ulickajos apsakymas „Laimingieji“. Labai stiprus apsakymas, mano supratimu. Iš pirmosios Ulickajos knygos – apsakymų rinkinio Бедные родственники, išėjusio 1993-iais.

Dabar Ulickaja garsenybė, jos kūrinių išversta daugiau kaip į 30 kalbų, lietuviškai yr, jei gerai suskaičiavau, septynios knygos, visokių premijų gavusi. O 1995-ais, kai tebuvo tik tas minėtas rinkinys ir žurnale Novyj mir 1992-ais paskelbta apysaka Sonečka, kas tada Lietuvoj ja domėjosi, galima sakyt, žavėjosi? – Bitė Vilimaitė. Šiaurės Atėnuos 1995 XII 2, nr. 47, p. 8 buvo jos rašinys „Rašytoja Liudmila Ulickaja ir jos ‘Neturtingi giminaičiai’“ (atmintis taip toli nebūt pasiekusi, tvarkydamas popieryną prie gerus metus vėl perskaičiau šitą tekstą).

Pradžia – taip galėtų prasidėt ir novelė apie rašytoją, kurios asmenvardis sutampa (visiškai atsitiktinai) su tikro žmogaus:

Dievai žino, kaip Liudmila Ulickaja atsidūrė tame grėsmingame Niujorko rajone. Prieš akis buvo laiptai, aukšti ir statūs, primenantys Odesos laiptus iš garsiojo kino filmo, kuriais žemyn nuriedėjo vaikiškas vežimėlis su kūdikiu. Ji kopė aukštyn, nešdamasi nedidelį dailų lagaminėlį, kuriame galima susidėti iš banko pagrobtas brangenybes arba naujausios knygos rankraščius. Taip, šį kartą jame buvo rankraščiai. Aukštyn, aukštyn, liko dar keli laiptų maršai, – ir tu iškopsi tarsi iš duobės į šviesą. Tačiau ten, laiptų viršuje, jos tykojo nauji pavojai. Pusamžis puertorikietis, apsirengęs skarmalais, avintis meksikietiškų sandalų liekanomis, už diržo laisvai užsikišęs peilį nuogais ašmenimis, ištiesė L. U. ranką, – ir ji akimirką suabejojo – ką patikėti tai ištiestai rankai, tam išsišiepusiam puertorikiečiui, – save ar lagaminą? Ir ištiesė jam savąją ranką. Po kelių minučių puertorikietis, vargšas valkata, beteisis emigrantas, atsidavęs turseno šalia L. U., ištikimai nešdamas jos brangųjį lagaminą, būdamas savanorišku vedliu, gidu, nešiku ir šiaip šauniu pakeleiviu, kuris kelio gale netgi kilniai atsisakys priimti kelis dolerius už paslaugas... Štai ir kelionės tikslas – namai, kur gyvena sūnus, atvažiavęs į Niujorką ieškoti laimės ir pirmiausia susiradęs nuostabiausią pasaulyje merginą, tapusią jo žmona, žavią juodaodę, linksmai, nerūpestingai besijuokiančią iš visko – kad trūksta kažko, užmiršo nupirkti, nespėjo susitvarkyti... L. U. gerai prisimena Maupassant’o novelę, kur kaimiečiai tėvai atsisako priimti savo sūnaus išrinktąją, atvežtą parodyti juodaodę nuotaką, – prisimena ir kas iš to išėjo, – ir, pasiraitojusi rankoves, truputį aptvarko jaunosios poros namus...

Kita pastraipa – vienas sakinys: „Svarbiausia – dvasinė ramybė, meilė, užuojauta, švelnumas.“ Kam svarbiausia? — Ir Vilimaitei, ir Ulickajai, – drįsčiau atsakyt.

Tolesnis tekstas apie Ulickają, jos apsakymus, be kita ko, ir „Laiminguosius“:

L. U. visa proza persmelkta begalinės meilės žmogui. Jos apsakymų herojai – tai visa galerija žmonių, atėjusių iš turgaus, iš siuvyklos, iš bibliotekos rūsio, iš kambarėlių, kur sienos prikalinėtos vinių drabužiams sukabinti, kur bekojė ir berankė mergaitė sėdi lange ir renka iš praeivių pinigus, kad galėtų savo mylimajam nupirkti butelį, – tai vis vargšai, Dievo nuskriaustieji, raiši, negražūs; ūsuotos senės, vyrai, stiprybę atgaunantys tik šalia moters, vaikai – mažytės, anksti subrendusios mergaitės, grubūs mažamečiai vyrukai, anksti paragavę meilės ir degtinės, – vienas toks, vos neišprievartavęs tyros žydų mergaitės, guli Maskvos centre kažkokioje sarginėje ant rusiškos krosnies sutrenktomis smegenimis. Kas jį taip sumušė? Atrodo, motina, – alkoholiko vyro iškankinta moteris, auginanti krūvą vaikų gatvei, kolonijai, kalėjimui...

L. U. apsakymai kažkuo primena I. Babelio prozą. Babelio mažas berniukas pogromo metu bėga, glausdamas prie širdies gležną balandį, ir bekojis rusas elgeta ant ratukų, dar tik prieš kelias dienas buvęs berniuko bičiulis, sutraiško tą paukštį, juo smogdamas vaikui, – šiaip sau, tik todėl, kad jam mažiau nei kitiems pavyko prisigrobti turto iš nusiaubtų žydų krautuvėlių...

Šitokią pogromo nuojautą, tykų bodėjimąsi šiurkščia aplinka galima pajusti skaitant L. U. prozą, šen bei ten prasismelkia detalės, liudijančios tą žydų šeimos, kaip bendrijos, gyvenimo, jų jausenos ypatingumą.

„Žydų kvapas“, – pirmą kartą įžengusi į žydų profesoriaus butą nusprendžia dvylikametė, už pinigus parsidavinėjanti mergiūkštė, gyvenanti darbininkų barakuose su motina, nuolat keičiančia sugyventinius. O tame bute kvepia gerais kvepalais, cigarais, vaistais, knygomis. Mergiūkštė valgydinama, jai aiškinama matematika, ir vis tiek ji negali nugalėti tiesiog genuose glūdinčio prasčiokų priešiškumo padoriai, tvarkingai žydų šeimai.

„Ar čia yra tikrai inteligentiškų žmonių? – klausia atvykėlė Sima, būsimoji VRM tualetų valytoja, vežiko išsodinta prie vieno Maskvos namo, kur jai yra paskirtas kambarėlis. Yra! Žinoma, yra! To paties profesoriaus žmona jai ištiesia pagalbos ranką, – ir Sima su savo vaiku gauna viską, ko reikia gyvenimo pradžiai – „nuo primuso iki sagos“.

Žydų sąmonėje yra per šimtmečius susiformavusi nuostata „micva“ – pagalba žmogui, – kiek gali pagelbėk žmogui, atiduok, ką turi, nieko negailėk, jeigu tuo palengvinsi vargšo dalią.

Profesoriaus žmona padeda ir tai pačiai kiemsargei, kurios sūnus neleidžia ramiai praeiti jos dukrai, kasdien pastodamas jai kelią ir klausdamas: „Už ką jūs nukryžiavote Kristų?“ Ir jo veidas yra bukas, suktas, klastingas, niekšiškas. Pas gimines reguliariai lankosi silpnaprotė, „kvailai išsidažiusi“ Asia Šafran, ir ji išsineša savo „dalį“ – krūvą gerų drabužių (juos ji, parėjusi namo, tučtuojau sugadins, visur prisiuvinėdama kaspinėlių) ir šimtinę voke. Visa tai dar tą pačią dieną nunešama dar bejėgiškesniam žmogui, – negalinčiai vaikščioti invalidei senutei... Kitame apsakyme su krepšiu niekada nesiskirianti Genelė iš paskutinių santaupų kasmet perka Velykoms nupenėtą vištą ir, paruošusi iš jos daugybę patiekalų, viską neša savo našlaujančiam broliui, turinčiam nesveiką sūnų. Taip ji ir miršta, kartą nebenunešusi savo didžiųjų dovanų... Tai vis „micva“.

Reikia tikrai didelio talento pavaizduoti visą tų žmonių šeimą, kaip gyvą, pulsuojantį organizmą, kurios vienintelis ginklas prieš gyvenimo negandas, prieš ore tvyrantį priešiškumą, tamsuolišką aplinkinių įtarumą – meilė, gerumas, susiklausymas, „micva“.

Kaip gera eiti lankyti savo vienintelio tragiškai žuvusio sūnaus kapelį senajai Bertai su savo vyru Matijum! Tai savotiškas ritualas su arbatos gėrimu „mirusiųjų mieste“ ant velėnų suolelio. Ir iš aplinkinių antkapių žvelgia gitara grojantis jaunas pulkininkas ir pora apsikabinusių senukų, keistai numirusių tą pačią dieną. Jokio priekaišto likimui, jokios nevilties. Tik jau dešimt metų kabo namie ant vaikiškos kėdutės atkaltės maža striukelė, persiūta iš seno tėvo Matijo švarko... Kitame apsakyme mažoji despotė Viktorija nori atsikratyti dvynės sesers, kad jai atitektų visa tėvų meilė, ir toji mažylė sesuo žiemos naktį randa prieglobstį zoologijos sode tarp asilams ir zebrams skirto šieno briketų... Niekas L. U. apsakymuose žydų šeimoje vaikų nebara ir nemuša. Juos valgydina, glosto, šildo, glaudžia prie širdies. Tik, stipriau susijaudinus, senelei virpa briliantiniai auskarai ausyse... Vaikams plakama grietinėlė, jiems atiduodama žaisti skrynios su puošniais vakariniais drabužiais, atvežtais iš užjūrio... Tėvai, bijodami sugriauti, sutrikdyti subtiliai besimezgančias švelniausias meilės gijas tarp senelio ir anūkės, įspėdami vienas kitą, pirštu stukteli į stalą ir pakelia į viršų ištiestą delną; tai – tarsi sutartinis ženklas, bežodis pranešimas... Vaikams atiduodama kas geriausia, ir jie už tai atsilygina pasitikėjimu ir meile.

Dar pora pastraipų apie Sonečką, kurios tikriausiai žurnalinį variantą Vilimaitė buvo skaičiusi, ir pabaiga:

... Mūsų pokalbis vieną rytą Vilniuje, virtuvėje Tilto gatvės name, po grandiozinio baliaus buvo per trumpas, kad sužinočiau viską, kas nutiko jos „Vargšų giminaičių“ herojams toliau.

– Koks tolesnis mažosios Viktorijos likimas? – paklausiau, nes man tikrai buvo neramu. – Juk ji jau išaugo, tikriausiai ištekėjo? O gal ji dar tik paauglė?.. Ir ta jos vargšė sesuo?.. Kaip joms sekasi? – (Taip, manau, gali paklausti rašytoja rašytojos.)

– Apie jas dabar bus mano kita knyga, – atsakė Liudmila Ulickaja.

Nekantriai lauksiu tos knygos.

Nežinau, gal klystu, bet skaitant Vilimaitę atrodo, kad apie Ulickajos apsakymus ji pasakoja taip, kaip kalbėtų apie pačios parašytus, ne, gal – į ką atkreiptų dėmesį pasakodama apie savo noveles. 2006 XI 28 bernardinai.lt buvo paskelbę verstinį pokalbį su Ulickaja, kurio pavadiniman iškeltas sakinys: „Mane domina ne problemos, reiškiniai ar idėjos, o žmogus“ (googlinau, lyg ir nebėr svetainėj to teksto). „Ir mane“, – spėju, perskaičiusi galėjo pridurt penkiom dienom vyresnė Bitė Vilimaitė.

(Pagalvojau: ar yr kas klausęs Ulickajos apie Vilimaitę (pažįstamos buvo)? Ar yr kas mėginęs paprašyt kad ir trumpų atsiminimų? Nežinau.)

P.S. Popieryne prie išplėšos iš ŠA radau dar vieną – iš tų pačių metų Literatūros ir meno, – 1995 V 27 išėjusiam numery, p. 7, buvo Valdo V. Petrausko išversta anglakalbės kanadietės Saros Sheard (*1953) novelė „Draugiška ir gundanti“. Pristatydamas autorę, vertėjas pamini du jos romanus, o tada: „Sarah Sheard iškart mane sudomino kaip trumpos novelės meistrė, tiek stiliumi, tiek nuotaika, tiek prozos psichologiškumu savotiškai primenanti Bitę Vilimaitę.“ (Štai ir tema kokiam bakalauriniam darbui.)

(1278) Tarp kitko: šis tas apie brolius Mačernius, Vytautą ir Vladą, ir memorialą Kryžkalny

2021 VII 29

Prae scriptum Šįmet, minint VytM 100-metį, daug visokių publikacijų jubiliejaus proga; vienos įdomesnės, kitos, panašu, tik iš reikalo, visokių yr. O kai kurios įjungt galvą paskatina. Prieš atostogas kaunorašytojuos.lt radau iš XXI amžiaus perskelbtą pokalbį su muziejininke ir rašytoja Aldona Ruseckaite.

Atsakymo į pirmą klausimą „Kaip manote, kas lėmė, kad toks jaunas žmogus, gyvenęs vos 23 metus, taip aiškiai įsitvirtino lietuvių literatūros klasikų olimpe?“ pradžia:

Vytautas Mačernis klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties. Žuvo 1944 metų spalio 7 dieną, o jo eilėraščių knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“ Lietuvoje išleista tik 1970 metais, ją parengė literatūros mokslininkas Vytautas Kubilius. Mano mokslo ir studijų metais niekas oficialiai nekalbėjo apie Mačernio kūrybą, būdami studentai, jo eilėraščius nusirašinėdavome vieni nuo kitų paslapčiomis. Mačernis netiko tarybų valdžiai, kaip galima rašyti: „Aš esu girtuoklis, palaidūnas, / Be garbės ir sąžinės žmogus…“ (Žiemos 20-asis sonetas) arba „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, / Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės…“ (Rudens 25-asis sonetas). Juk tarybinis žmogus turėjo tik su „prasme“ gyventi… Be to, teigta, jog poetas žuvo traukdamasis į Vakarus, tad buvo prie emigrantų prirašytas.

(Atsakydama AldR okupuotą Lietuvą turi omeny, egzily 1960-tinių pradžioj VytM įgavo klasiko statusą, kai Chicagoj išėjo Kazio Bradūno parengta jo Poezija.) — Ar tik tos dvi paminėtos priežastys lėmė, kad Mačernis „klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties“? – štai koks klausimas susidėstė.

Manyčiau, paminėtinos dar dvi priežastys. Netiko vad. socialinė kilmė – iš „stambių buožių“: Mačerniai turėjo per 100 ha žemės ir nemažą gabalą miško. Kita, „baisiausia“ VytM nuodėmė, aišku, sovietinės valdžios supratimu, – kad brolis buvo net ne šiaip „banditas“, o „ginkluotos nacionalistų bandos vadas“ – tėvo vardą gavęs vyriausiasis – Vladislovas Mačernis-Miškinis (*1919 X 30, žuvo 1948 VII 15 [kitur radau 14]).

¶ Iki šios vasaros nebuvau buvęs prie Vytauto Mačernio kapo. Per praeitas atostogas pablūdinėjom po Aukštaitiją, šįmet, pasiūliau draugei, pavažiuokim Žemaitijon, po Plungės rajoną pasibastykim. O kelionės galutinis taškas tebūnie Šarnelė.

Lipdamas laiptais į kalnioką, pagalvojau: ir kaip užsiropšdavo Mačernienė? Tokia statybė! Vargas baisiausias būdavo; nelyg į Juozapatos kalną.

O viršuj, slampinėdamas pakraščiais ir apžiūrinėdamas atsiveriančius apylinkės vaizdus, prisiminiau pluoštą popierių – jau senokai susidėstė, praeitą žiemą popieryną tvarkant, – apie vieną legendą, susijusią su šia vieta: kad čia ne tik VytM kaulai ilsis. Reiktų užfiksuot tinklarašty. — Tą ir darau.

— pirma citata iš Bernardo Aleknavičiaus straipsnio, rašyto 1990-ais. Prisimena, kaip 1971 VI 12 pirmąkart viešai buvo paminėtas VytM jubiliejus (perpiet aplankyta Šarnelė, o popiet – renginys Telšiuos, teatro salėj); iš lankymosi Šarnelėj įspūdžių: 

O prie senosios Mačernynės trobos durų staktos tarsi Pieta rymojo poeto motina Elžbieta Mačernienė ir žvelgė į netikėtai sugužėjusius svečius, kurie susikaupę jau žingsniavo į kalnelį, prie, jos žodžiais tariant, Vytuko kapo. Ne vien prie Vytuko kapo žingsniavo šie žmonės. Šiame kalnelyje motinos širdį varstė du kraujuojantys kalavijai, du sūnūs gulėjo čia greta vienas kito.

Nelengvais rezistencijos metais vyriausias Mačernienės sūnus Vladas kovojo su okupantais, vadovaudamas partizanų būriui. Sunku buvo skirti pelus nuo grūdų. Ir kapitono Vlado Mačernio psichinė įtampa neatlaikė. Išprotėjo. Gydyti vadą nebuvo galimybių. Ir jis turėjo mirti. Kovotoją dėl Lietuvos laisvės Vladą Mačernį laidojo nakčia greta poeto Vytauto Mačernio.

Anais laikais apie tai nedaug kas žinojo. Žinojo tai tik Telšių kraštotyros muziejaus direktorius Vitas Valatka ir dar vienas kitas patikimas žmogus. Todėl poeto Vytauto Mačernio 50-metis sutapo su jo brolio Vlado, kovojusio dėl Lietuvos laisvės, paminėjimu. (BernA, „Žemaičių žemės Rūpintojėliai (2)“, Klaipėda, 1990 XII 22, p. 3)

— viena iš tų žinojusių, „patikimų žmonių“ buvo ir mokytoja, vėliau bibliotekininkė Zita Paulauskaitė; iš jos rašinio „Mačerniai“, paskelbto 1992-ų vasarą:

Jau anais laikais buvo kalbama apie poeto brolį Vladą – pokario metais žuvusį partizaną. Tada sklandė legenda, kad, esą, žuvusį Vladą motina palaidojo ant to paties kalnelio viename kape su Vytautu. Gal todėl saugumiečius apimdavo siutas, sužinojus apie valstybinio masto nusikaltimą: basos moterys su gėlėmis rankose vėl išėjo tenai!.. Legenda buvo graži, ir niekas tada per daug nesvarstė, ar tai tiesa. Manau, ne vienas, nešdamas gėlelę Poetui, nuoširdžiai tikėjo nešąs gėlę ir žaliajam miško broliui Vladui. Mūsų minčių tada rausvažandis putlus draugas iš partkomo agitacijos ir propagandos skyriaus negalėjo išgirsti ir suprasti. Jei būtų sužinojęs, apie ką mes mąstome lyjant lietui nešdami gėles prie kapo, tikriausiai būtų pastatęs milicijos kordonus arba liepęs buldozeriais nušluoti nuo žemės paviršiaus kapą. Taip, kaip anais metais buldozeriais vertė Orvydų sodybos akmenis ir kryžius. Jie tada buvo tokie galingi. Galingi be Dievo ir sąžinės, galingi be Lietuvos. Stiprūs savo uolia tarnyste okupantams.

O brolio Vlado tenai, Šarnelėje, nebuvo. Jį nužudė enkavedistai kartu su kitu partizanu Kostu Jonaičiu-Galiūnu, kilusiu nuo Barstyčių, 1948 m. liepos 15 d. ir užkasė miške netoli Godelių kaimo. Sesuo Valerija prisiminė, kad jiems būnant Sibiro tremtyje, kartu su jais buvęs toks Ignas Norvaišas. Ten, tremtyje, jam prisisapnavo, kad Vladas prašo jį perlaidoti. Iš Sibiro jis grįžo anksčiau už Valeriją. O kai ji sugrįžo į Tėvynę, sužinojo, kad ten, toje vietoje, kur buvo manoma esant pakastus Vlado palaikus, žemė buvo iškasinėta. Kažkas, matyt, bandė surasti Vlado kūną ir palaidoti kapinėse. Su Ignu Norvaiša Valerija daugiau nebuvo susitikusi. Vladą giminės surado tik 1991 metų paskutinėmis gegužės dienomis. Geri žmonės miške medyje, po kuriuo buvo pakasti abu vyrai, buvo išskaptavę ženklą ir įsidėmėję tą vietą. Negiliai žemėje surado abiejų kaulus, surinko, nuvalė. Atvažiavo K. Jonaičio dvi seserys ir brolis, Mačernių giminaičiai. Keista buvo stebėti po medžiais susitikusius dviejų iki šiol viena kitos nepažinusių šeimų atstovus ir susipažinusius čia, miške prie Godelių kaimo, kur buvo atkasti jų brangiausių žmonių kauleliai po ilgų nežinomybės dešimtmečių jau laisvoje Lietuvoje.

Partizano Kosto Jonaičio kaulelius seserys ir brolis išvežė į Šates, kad palaidotų šalia tėvo, o Vladą parvežė į seną namą Šarnelėje. Sudėjo kaulus į karstą, uždengė trispalve vėliava ir giedojo giesmes. Buvo liūdna ir graudu girdėti tas giesmes, matyti trispalvę, išlydėti kartu su giminėmis ir kaimynais Vladą Mačernį pro senuosius sodybos medžius, pro sulinkusią trobą į Žemaičių Kalvarijos kapines. Tiek keiktas prakeiktas partizanų būrio vadas Vladas Mačernis dar kartą apraudotas atgulė savo gentainių kape. Kai per miestelį vyrai ant rankų nešė trispalve apdengtą karstą, kai bažnyčioje orūs, daug kentėję vyrai sustojo garbės sargyboje, Žemaičių Kalvarijos komunistai dar kartą iš pykčio ir neapykantos sugriežė dantimis. Tautos išdavikų nelaidoja taip gražiai, juos be varpų ir giesmių pakasa į žemę. Partizanus ir po ilgų neapykantos dešimtmečių suranda, aprauda ir apdengę kaulus vėliava palaidoja šventoje Lietuvos žemėje. (Saulutė, 1992 VI 25, nr. 26, p. 5; už kopiją ačiū Pranui V.)

— prisisapnuojantys ir prašantys žmoniškai palaidot partizanai! juk ir Broniaus Krivicko palaikai buvo palaidoti kapinėse tik todėl, kad vienam raguviškiui prisisapnavo su BrKr kartu žuvęs ir miške eglišakiais užmestas Mykolas Blinkevičius ir to paprašė. — O apie Vlado Mačernio žūtį buvo galima pasiskaityt ir tų pačių 1992-ų pavasarį Literatūroj ir mene. — Rozalija Preibytė-Valiūnienė paskelbė tokį tų metų sausį išklausytą Plungėj gyvenusios partizanų ryšininkės (1946–1950), 1950–1956-ais kalėjusios Mordovijoj, Serepinos Pakalniškytės (*1921) pasakojimą (šis tas kartojasi, bet negi imsi kupiūruot):

Buvo turbūt (gerai nepamenu) 1948 metų vasara. Tuo metu V. Mačernis-„Miškinis“ slapstėsi pas mūsų tėvus – Oną ir Antaną Pakalniškius, gyvenančius Plungės rajono Videikių [= Vydeikių] kaime. Namo rūsyje buvo įrengtas bunkeris: viename iš rūsio aruodų padaryta landa į slėptuvę, uždengiama dangčiu.

Pas V. Mačernį-„Miškinį“ iš Vilniaus atvažiuodavo „Algimantas“ [saugumo agentas, Juozo Markulio-Erelio-Dr. Narutavičiaus įgaliotinis; žemaičiai kur kas ilgiau negu kitų sričių partizanai manė palaikantys ryšius su tikru Lietuvos pasipriešinimo centru]. Jie susitikdavo ne pas mus, todėl V. Mačernio slaptavietės „Algimantas“ nežinojo. Vieno tokio apsilankymo metu jis buvo atvežęs daug tautinių juostelių su Vyčio kryžiais ir įsakė, kad kiekvienas partizanas po tokią juostelę prisisiūtų prie uniformas ar švarko atlapo. Pasak jo, taip sutiktus partizanus atskirtų amerikonai, išsilaipinę Baltijos krante, kad esą savi... Daugeliui partizanų aš tas juosteles buvau ir prisiuvusi.

1948-ųjų liepos mėnesį kapitonas V. Mačernis-„Miškinis“ (toks jo karinis laipsnis) labai laukė su gerom naujienom atvažiuojančio „Algimanto“. Pastarasis ir keletas jo palydovų turėjo susitikti su partizanais Gudelių [= Godelių] kaime esančiame Jonauskio kuityje (miškelyje). Į šį susitikimą turėjo ateiti 12 partizanų, o atėjo tik du: V. Mačernis-„Miškinis“ ir Kostas Jonaitis-„Galiūnas“ [jei gerai išsiaiškinau, tuolaik Mačernis ėjo Žemaičių apygardos štabo Žvalgybos skyriaus vado pareigas, o Jonaitis buvo jo pavaduotojas]. Šiedu partizanai su „Algimantu“ ir kitais vilniečiais susitiko pas Gudelių kaimo gyventoją Igną Norvaišą. V. Mačernis-„Miškinis“ ir „Algimantas“ kaip seni pažįstami pasisveikino, pasibučiavo ir ilgai nelaukę patraukė į susirinkimo vietą – Jonauskio kuitį. Užėjus už Norvaišo sodybos tvarto, „Algimantas“ pasakęs: „Na, dabar tu eik pirmas, vesk“. Kai V. Mačernis paėjo į priekį, pasigirdo šūviai... V. Mačernis krito vietoje, o K. Jonaitį-„Galiūną“ sužeidė. Į Jonauskio kuitį čekistai nuvilko abi aukas: negyvąjį partizaną V. Mačernį užkasė, o K. Jonaitį-„Galiūną“ taip kankino, kad net visas miškelis skambėjo nuo kankinamojo šauksmo ir aimanų. Kai nukankino, užkasė tame pačiame miškelyje ir toje pačioje vietoje, kur V. Mačernį. („Laisvės kaina“, LM, 1992 III 7, nr. 10, p. 12; nuotraukos dešinėj – buvo prie tos publikacijos)

Beje, šį pasakojimą užfiksavusi Preibytė-Valiūnienė, kaip partizanų ryšininkė pati kurį laiką buvus papuolusi į Markulio voratinklį, yra parašiusi „Vyturio“ išleistus atsiminimus Ir aš ten buvau... (1992); knygoj apie Vlado Mačernio žūtį perpasakojama.

¶ Iš Šarnelės Vilniun grįžom pro Kryžkalnį; pagalvojau: noriu savo akim pamatyt tą partizanams skirtą memorialą, dėl kurio prasmės esu pareiškęs abejonių dar kol jis nebuvo atidengtas; be to, ogi imsiu ir patikrinsiu, ar ten įamžintas Vladas Mačernis-Miškinis. 

— takas visos Lietuvos partizanams skirto memorialo link veda pro kalvos viršūnėj stovinčią koplyčią, aplink kurią plokštės su lengvai perskaitomais vardais, pavardėm, slapyvardžiais, gimimo ir žūties ar mirties datom, – pro kun. Alfonso Svarinsko iniciatyva atsiradusį Kęstučio apygardos partizanų memorialą (baigtas 2018-ų vėlų rudenį). Viskas tvarkoj, viskas savo vietoj. Nuo kalvos viršūnės žvelgiant į Tado Gutausko įgyvendintą sumanymą atrodo, kad tai gal koks papildas, tęsinys ar kas panašaus. Nors turėtų būt lyg ir priešingai – anas memorialas iš pirmo žvilgsnio turėtų atrodyt pagrindinis, nes skirtas visos Lietuvos partizanams. (Drįsiu pajuokaut: kęstutėnų atminimui nuskilo – praktiškai toj pačioj vietoj pagerbti dukart: ir vienur, ir kitur paminėti.)

Iš toliau žvelgiant, kaip kad nufotografavau, vaizdas lyg ir nieko. O va kai prieini artyn turėdamas tikslą rast konkretaus partizano paminėjimą, ir prasideda kebeknės. Žmonės turėtų būt surašyti abėcėlės tvarka iš kairės į dešinę, lemiantis asmenvardžio dėmuo – pavardė. Būtų viena tų Vyčio kryžių eilė, būt paprasta, o dabar – kalavijo link jų vis daugiau, ir akys turi ne tik eit iš kairės į dešinę, bet ir aukštyn žemyn slankiot. Buvom liepos pabaigoj, apie šeštą, dar šviesu, bet vis tiek  jau sunkoka įžiūrėt raides-išpjovas, ypač aukščiau; pavardė (atskaitos taškas) asmenvardžio vidury – tarp vardo (ar dviejų vardų) ir slapyvardžio (ar net dviejų slapyvardžių), vienas asmuo – tai dvi, tai trys, tai keturios eilutės. Ieškoti tikrai sunku (bent man buvo).

Pavardžių, prasidedančių Mač-, yra ir kairėj, ir dešinėj kalavijo pusėj, netoli nuo kalavijo. Dešinėj pastebėjęs kelis Mačėnus, ėmiau ieškot aplinkui, akys dar labiau į dešinę norėjo eit ieškodamos Mačernio. — Pasirodo, iš pirmo karto nepastebėjau, akys neužkliuvo: Vyčio kryžius, kuriame išpjauta: Vladislovas Mačernis-Miškinis, buvo kairėj kalavijo pusėj, tiksliau, šeštoj eilėj nuo apačios 12 kryžius į kairė nuo kalavijo, – grįždamas iš abėcėlės galo pradžion pamačiau. (Dar brolių Krivickų ir Indriliūnų ieškojau, – kaip sekės, čia nebepasakosiu.)

— pasakęs sau: gana ieškot, priėjau prie informacinio stendo, įkasto šone (užrašymą virš 11 000, manau, pakomentuos Inga; neturėtų būt tokių kliurkų viešam tekste). Nufotografavau, kad neužmirščiau interneto svetainės adreso. Pažiūrinėjau grįžęs namo (baltos raidės juodam fone – sunku skaityt). Pasirodo, ten yra paieška: įrašai vardą irba pavardę irba slapyvardį – ir tau parodo, kurioj memorialo vietoj, kur esančiam kryžiuj tas žmogus įrašytas. Stende priklijuotas QR kodas – spėju, nuvedantis ton svetainėn. Tad dar nebuvusiems apžiūrėt memorialo patarimas: jei norėsit ką nors rast, pasinaudokit ta paieška – ir laiko, ir nervų sutaupysit. (Dabar naudojantis paieška, t.y. įrašius asmenvardį ir paspaudus Rasti, perspėjama: „Informacija, kurią ketinate pateikti, nesaugi / Kadangi ši forma teikiama naudojant nesaugų ryšį, jūsų informacija bus matoma kitiems.“ – Tatai svetainės administratorių problema? Kažko nepratęsė, už kažką nesumokėjo?)

— draugė, irgi žiūrinėjusi tuos kryžius su įrašais, padėjusi ieškot, jau kai ėjom atgal į mašinų stovėjimo aikštelę, ėmė ir paklausė: „O ką, tiek daug buvo partizanų, kurių vardai nežinomi? Šitiek kryžių, skirtų nežinomiem.“ Ne, atsakiau daug negalvojęs, nebent vienas kitas nežinomas turėtų būt likęs, na, kokie 5, gal 10 nuošimčių, kurie iš tolimesnių vietų buvo atklydę, kurių žmonės nepažinojo. Ir tik vėliau, interneto svetainėj apsilankius, viskas paaiškėjo. Stende rašoma, kad memoriale įamžinti daugiau kaip 11 000 partizanų vardai, o svetainėj – kad memorialo idėja – įamžinti visus 20 000 partizanų; vadinas, kryžiai su įrašais Nežinomas partizanas turėtų būt pakeisti kryžiais su asmenvardžiais? (Bet jei kryžiai su naujais asmenvardžiais bus tvirtinami tose vietose, kur dabar yra su įrašais Nežinomas partizanas, – iš kraštų, sugrius visa abėcėlės tvarka, jau dabar nelabai nuosekli; gal bus perdėliojami? neįsivaizduoju.)

Pagooglinau. Akurat: Po skambaus Kryžkalnio memorialo atidarymo – skurdi realybė: lėšų trūksta net likusių laisvės kovotojų pavardžių įamžinimui. Informacinio paviljono-muziejaus statyba nepradėta. — Po perkūnais! Jei nesam pajėgus pabaigt, ką pradėję, tai verčiau nepradėt. Nebent jei tikslas tik vienas – kad įvyktų iškilmingas atidarymas, kuriame dalyvautų pirmieji valstybės asmenys.

(1277) Pakeliui į darbą, xxiii: mintigalis apie popierinius laikraščius

Pasižiūrėk internete, kada tas tavo 19 troleibusas važiuoja, – vis paprotina draugė, – kitaip ilgai teks laukt. Bet iš ryto tai dar tas, tai dar tą, ir iškrenta iš galvos protingas patarimas. Pikčiausia, kai reikiamas troleibusas pravažiuoja tau stovint kitoj gatvės pusėj ir laukiant žalio šviesoforo. Taip vakar ir atsitiko.
Na, galvoju, nelauksiu kito, perlipdamas iš vieno į kitą judėsiu Antakalnio link. Štai A2g – gerai, iki Spaudos rūmų pavažiuosiu, tada kokiu nors iki Narbuto stotelės, tada A4g – nors nesustoja Šeimyniškių stotelėj, bet ir nuo Tuskulėnų ne per toli iki Žirmūnų tilto.
Išlipu Spaudos rūmų stotelėj. T7 atvažiuojančio nematyt. Ir pradedu apžiūrinėt Lietuvos spaudos kioską. Nors priklauso Norvegijos kapitalo įmonei, bet pavadinime yr žodis Lietuvos, o dar rašoma, kad LS – didžiausias, visą Lietuvos teritoriją aprėpiantis spaudos leidinių pardavimo tinklas, kad prekiaujama apie 600 pavadinimų periodinės spaudos leidinių.

Ir iš kokių šviežių laikraščių siūlo rinktis? Du rusiški, vienas lenkiškas ir vienas lietuviškas. Lietuviškas pirmam puslapy siūlo pasiskaityt apie kultūrinį chunveibinizmą.

O jei užsinorėtum šiaip ko pasiskaityt? Pasiūla matyt iš nuotraukos dešinėj. Dalis tų „600 pavadinimų periodinės spaudos leidinių“.  Ar tikrai šitie kioskai priklauso Norvegijos kapitalo įmonei? Ne Rusijos? Ir ne tik apačioj kampe išdidžiai vieniša ant balto padėklo gulinti Petro imperatorė tokį klausimą kelia; šalia net triskart Lovoj su caru.

— įrašo pavadinime žadėtas pakeliui į darbą galvoj besisukiojęs mintigalis toks: per greit taip stipriai sumažėjo lietuviškų popierinių laikraščių, nebeliko įvairovės (šeštadienį buvom į Rimi Molėtų plente užsukę; pasirinkimas: Vakaro žinios už puseurį arba 30-čia centų brangesnis Lietuvos rytas, – jau vis šis tas); pagalvojau: lyg ir nėr Vilniaus laikraščio; sostinė be savo laikraščio – ar čia viskas gerai? (visi rajonai turi, kai kurie net po du; laikas, kai Vilniaus viešajam transporte nemokamai platintas 15 min, – jau kaip tolima praeitis atrodo); kiek nuošimčių žmonių norėtų skaityt palygint nebrangų popierinį dienraštį rinkdamiesi bent iš kokių trijų? – nežinau, ar tokia apklausa buvo daryta; pervertinama internetinė žiniasklaida, manyčiau; štai kad ir dėl to vad. galimybių paso – kiek daug žmonių patys nesugebėjo prie jo internetu prisikast ir atsispausdint. — Gal ir klystu, gal viskas gerai, gal taip ir turi būt, bet tai, ką mačiau Lietuvos spaudos kioske prie Spaudos rūmų (tikrai tas pastatas dar taip vadintinas?), nelabai džiugiai nuteikė.

Betyrinėdamas pasiūlą sulaukiau kito T19, sustojančio arčiausiai Žirmūnų tilto; T7-ą, kuriuo ketinau pavažiuot iki Narbuto stotelės, matyt, pražiopsojau.