(1223) Visiškai tarp kitko: apie voratinkius be v

[kokių tik niekų galvoj neprisirenka; mest velniop reiktų – lyg ir užmirštì, bet, žiūrėk, po kurio laiko ir vėl išnyra; ir pagalvoji: o gal būtų prasmės užfiksuot? saviapgaulė dėl tos prasmės, bet vis tiek – kol gersiu pirmą krūzę kavos (šeštadienis, nereikia į darbą, nėr kur skubėt), imsiu ir subaksnosiu; ir pradedi]

Didžiajam LKŽ yr užfiksuotas šitas žodis (t. VIII, p. 1013):

orãtinklis (dial.) sm. (1) Mair žr. voratinklis.

Bet tai ne dial[ektizmas], o neol[ogizmas]. Manyčiau.
Pasidarytas numetant pirmą raidę (tas numetimas, gal galima sakyt, net įprastas, ypač žodžio pradžioj esančio v; galvoj pavyzdžio paieškus: Vladas B. dažnai laiškus pasirašo Lads).
Šiaip Maironis lyg ir vengė žodžių, kuriuos kalbininkai vadina tarmybėm (plg.: „Baigės rugsėjis! Po orą bailiai / Voratinkliai draikės be vėjo“). O kam jam prireikė tą v šįkart numest? Nes Mūsų vargų (1920) pirmosios Įžangos šešta eilutė turėjo prasidėt O.
Akrostichas kad išeitų: APOLIONIJA; o pavardė komplikuočiau paslėpta:

Petrapilio slėgusi bėgo naktis,
Kai tekančią laisvę užmatė viltis.

Kodėl skirtingai vardas ir pavardė? Spėčiau: norėjo, kad akrostichas tilptų dviejuos posmuos. Nes trečias – jau kreipimasis į akrostichu įvardintą žmogų.
Juokingas dalykas: peržiūrėdamas šitą Įžangą Raštų II tomui (1926), ar tik nebus Maironis pats savęs išsigandęs – kad per daug aišku, kad paslaptis atskleista, kas ta Donė, – ėmė ir pataisė priešdėlį antros eilutės pradžioj: Prašvito → Nušvito. O „suklaidinęs“ gal net apsidžiaugė, kad netyčia tokia kilni užuomina atsirado: Anolionija – aniolas.
Šiaip šitas akrostichas – žinomas dalykas, bet greičiausiai žodynininkas ar žodynininkė, iš Maironio raštų išrašinėjęs/-usi leksemas, apie tatai nežinojo; o paskui jau niekam ir nebeužkliuvo tas (dial.). Tuolab kad tokia forma labai primena tarminę. 

[Aišku, tatai smulkmena, ir sakyčiau: apsirikimas, o ne kokia klaida. Ir apskritai: kas liktų iš mūsų savivertės, jei nerastumėm dalykų, kuriuos norėtųs patikslint? Parašiau ir pagalvojau apie Ingą: ims ir kompetentingai pareikš, kad čia aš apsirikau, o gal net suklydau: viskas gerai LKŽ, joks ne neologizmas oratinklis – tikrų tikriausias dialektizmas. Ir viskas bus gerai, net labai: per retai apie žodžius diskutuojama. (GK naujoji išvaizda – gerai; pirmas įspūdis: viskas lyg solidžiau atrodo; tik pavarčiau, dar neskaičiau.)]

(1222) Eilėraščių istorijos, ix: Putino „Romansas“

arcelijus Martinaitis yra surašęs „K.B. patarimus, kaip naudoti eilėraščius“ (K.B. įtariamas, 2004, p. 85–86); vienas jų – „garsiai skaityti [...] prieš narkozę“. Šiuo K.B. patarimu, užrašytu tik XXI amžiui prasidėjus, Antanas Vaičiulaitis pasinaudojo dar kai Martinaičių Marcelijaus nebuvo šiam pasauly; vadinas, K.B. savo patarimus gyvu žodžiu daug seniau pradėjo platint.
— iš Vaičiulaičio atsiminimų:

Kai 1927 metais į mano rankas pateko „Tarp dviejų aušrų“, jau buvau išlaikęs baigiamuosius, bet žemesnėms klasėms pamokos dar ėjo. Literatų būrelis paprašė manęs paskaitos jų susirinkimui. „Tarp dviejų aušrų“ padarė man didelį įspūdį, kurį ir šiandien jaučiu – ten nuskambėjo didelė ir nauja lyrika, ir ta knyga man pasiliko vienu iš kertinių veikalų lietuvių literatūroje. Tad, gavęs knygą, išmokau keletą eilėraščių ir nuėjęs tam literatų būreliui pašnekėjau apie Putino „Tarp dviejų aušrų“. Ką besakysi, gražus buvo „Rūpintojėlis“, bet anais laikais man širdin įsmigo „Romansas“ – ir jo nuotaikos lig šiol neišnyko. Atsimenu ir kokį trenkiantį įspūdį paliko „Pesimizmo himnai“. Kai užeina toks jausmas, dar ir dabar kai kada kartoju sau „Romanso“ posmus, nors viso eilėraščio gal ir neįveikčiau. Aš kartoju pirmąją redakciją, kuri buvo tokia:

Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu
Tu žieduotu jausmu į mane atskridai.

Vėliau Putinas pakeitė „Tu žieduotu jausmu...“ į „Tu kaip laimės svaja...“ Kartą paklausiau, kodėl jis tą padarė. Jo atsakymas buvo maždaug toks – „žieduotu jausmu“ jam atrodė kiek dirbtinis.
Su „Romansu“ buvo istorija, gal vienintelė lyrikos ir medicinos analuose. 1930 metų pradžioj daktaras Vladas Kuzma man darė didelę operaciją. Kai viskas buvo paruošta ir aš gulėjau ant operacinio stalo, daktaras Kuzma liepia man: „Dabar skaičiuok: vienas, du...“ O aš paprašiau, ar negalėčiau vietoj skaičių sakyti eilėraštį. Daktaras Kuzma sutiko, ir aš pradėjau: „Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu / Tu žieduotu jausmu...“ Man rodos, kad aš ištesėjau ligi antro posmo vidurio... (AntV, „Iš atsiminimų apie Putiną“, Dienovidis, 1990 XII 21, nr. 8, p. 11)

P.S. „Romansas“ buvo skirtas būsimajai Mykolaitienei – Emilijai Kvedaraitei (jei atmintis neatgauna; atrodo, visai neseniai apie tai skaičiau, bet kame jau ir nebeprimenu).
P.P.S. Atmintis ne nelyg, o visai kaip pelkė, kaip Pastaunykas Biržų pakrašty, – tylu ramu, bet tik bakst kokiu pagaliu į dugną, ir ima kilt burbulai burbuliukai. Vakar darbe tvarkant rankraščius: Šatrijos Raganos 1928-ų pabaigoj rašyto laiško Konstantinui Balmontui juodraštis – ir: „Полночной порою в болотной глуши / Чуть слышно, бесшумно, шуршат камыши. // О чем они шепчут? О чем говорят? / [etc.]“ Nuo kada atminty tupėjo tie ш? Nuo 1980-inių pradžios, iš kažkokios antologijos, kuri vadinos gal Русская поэзия начала XX века, gal kitaip; stora tokia; ir vaidenas, kad prisimintas eilėraštis prasidėjo vieno puslapio apačioj (vienas ar du dvieiliai), o tęsės kito puslapio viršuj. — Na ir kam tokie prisiminimai? Kad galėtum iš savęs pasišaipyt.