[kokių tik niekų galvoj neprisirenka; mest velniop reiktų – lyg ir užmirštì, bet, žiūrėk, po kurio laiko ir vėl išnyra; ir pagalvoji: o gal būtų prasmės užfiksuot? saviapgaulė dėl tos prasmės, bet vis tiek – kol gersiu pirmą krūzę kavos (šeštadienis, nereikia į darbą, nėr kur skubėt), imsiu ir subaksnosiu; ir pradedi]
Didžiajam LKŽ yr užfiksuotas šitas žodis (t. VIII, p. 1013):[Aišku, tatai smulkmena, ir sakyčiau: apsirikimas, o ne kokia klaida. Ir apskritai: kas liktų iš mūsų savivertės, jei nerastumėm dalykų, kuriuos norėtųs patikslint? Parašiau ir pagalvojau apie Ingą: ims ir kompetentingai pareikš, kad čia aš apsirikau, o gal net suklydau: viskas gerai LKŽ, joks ne neologizmas oratinklis – tikrų tikriausias dialektizmas. Ir viskas bus gerai, net labai: per retai apie žodžius diskutuojama. (GK naujoji išvaizda – gerai; pirmas įspūdis: viskas lyg solidžiau atrodo; tik pavarčiau, dar neskaičiau.)]
orãtinklis (dial.) sm. (1) Mair žr. voratinklis.Bet tai ne dial[ektizmas], o neol[ogizmas]. Manyčiau.
Pasidarytas numetant pirmą raidę (tas numetimas, gal galima sakyt, net įprastas, ypač žodžio pradžioj esančio v; galvoj pavyzdžio paieškus: Vladas B. dažnai laiškus pasirašo Lads).
Šiaip Maironis lyg ir vengė žodžių, kuriuos kalbininkai vadina tarmybėm (plg.: „Baigės rugsėjis! Po orą bailiai / Voratinkliai draikės be vėjo“). O kam jam prireikė tą v šįkart numest? Nes Mūsų vargų (1920) pirmosios Įžangos šešta eilutė turėjo prasidėt O.
Akrostichas kad išeitų: APOLIONIJA; o pavardė komplikuočiau paslėpta:
Petrapilio slėgusi bėgo naktis,Kodėl skirtingai vardas ir pavardė? Spėčiau: norėjo, kad akrostichas tilptų dviejuos posmuos. Nes trečias – jau kreipimasis į akrostichu įvardintą žmogų.
Kai tekančią laisvę užmatė viltis.
Juokingas dalykas: peržiūrėdamas šitą Įžangą Raštų II tomui (1926), ar tik nebus Maironis pats savęs išsigandęs – kad per daug aišku, kad paslaptis atskleista, kas ta Donė, – ėmė ir pataisė priešdėlį antros eilutės pradžioj: Prašvito → Nušvito. O „suklaidinęs“ gal net apsidžiaugė, kad netyčia tokia kilni užuomina atsirado: Anolionija – aniolas.
Šiaip šitas akrostichas – žinomas dalykas, bet greičiausiai žodynininkas ar žodynininkė, iš Maironio raštų išrašinėjęs/-usi leksemas, apie tatai nežinojo; o paskui jau niekam ir nebeužkliuvo tas (dial.). Tuolab kad tokia forma labai primena tarminę.
Kaip patogu, kad net formuluoti minties nereikia: viskas gerai LKŽ, joks ne neologizmas oratinklis – tikrų tikriausias dialektizmas.
AtsakytiPanaikintiKai kuriose tarmėse kartais prieš o, uo, u priebalsis v netariamas: oratinklis, okietys... o kartais ir pridedamas: vuogos... etc.
Taip buvo, dabar gal jau niekas taip nekalba. Maironis, jei pats taip ir nesakė, tai pasinaudojo, kai jam prireikė, o ne sukūrė naujadarą.
Gerai, su teorine dalim sutinku, bet: kodėl nė vieno pavyzdžio iš jokios tarmės, jei tarmybė? Na, bent vieno. Sakot, „taip buvo“, o kur įrodymai? Kad kartais v nebyra ar prisikabina – taip, yra toks „modelis“, bet visi naujažodžiai kuriami, pasidaromi pagal kokį nors modelį. – Hmm, o gal ne neologizmu, kitaip tuos oratinklius reiktų vadint? Ar yr koks terminas pavadint žodį, kuris vienkartiniam reikalui sugalvojamas sukuriamas? Vienąkart pavartojamas, ir tiek. Juk be konteksto net nesuprastumėm, kad oratinkiai – tai voratinkliai; pora voras ir oras tikrai ne tokia kaip vokietys ir okietys – skirtingi žodžiai vs tas pats žodis, tik forma skirias.
PanaikintiFonetinės tarmybės LKŽ nepateikiamos, ten nėra „žodžių“ runka, dūna, dzilgėlė ir pan.
Panaikinti„Kur įrodymai?“ Dialektologijos literatūroje, tarminių tekstų chrestomatijose, garso įrašuose.
Oratinkliui, matyt, padaryta išimtis dėl Maironio, nežinau.
Beje, net ir Maironiui tai nebuvo vienkartinis reikalas; pirmame „Jaunosios Lietuvos“ leidime (1907) irgi oratinkliai, taigi aišku, kad jis čia nieko „nepasidarė“, o buvo girdėjęs žmonių kalboje, gal net savo karšto tarmėje:
„Baigės Rugsėjas. Ant oro bailiai
Orátinkliai draikės be vėjo“ (p. 130)
Terminas vienkartiniams žodžiams yra – okaziniai dariniai (yra straipsnelis VLE), bet oratinkliai yra ne tai.
Ir vis dėlto, ypač kai radot dar vienus oratinklius, ankstyvus, – tai neologizmas: nieks nuo nieko nenubyrėjo ir nebuvo numesta – Maironis sudūrė orą ir tinklus, ir jokių vorų; oratinkliai – kitas sudurtinis žodis, nes pirmas dėmuo kitas, o ne voratinklių tarminė forma, fonetinis dialektizmas; rugiagėlės – gėlės rugiuos; oratinkliai – tinklai ore. Neologizmas, kurį vėliau vienur, kur galima, pakeitė voratinkliais (tuos, kur draikės be vėjo), o kitu atveju tie oratinkliai liko, nes vieninteliai tiko.
Panaikinti— Ačiū, Inga, – bent man, tikrai įdomu pasiginčyt va dėl tokių dalykų :)
Panaikinti
O man įdomu tokius ginčus paskaityti :).
Panaikinti