(1165) Vilniaus vaizdai, xxxv: Vilnius Stendhalio atminty

tendhalis Vilniuje – lyg ir viskas aišku: išsiaiškinta, kur buvo stabtelėjęs, memorialinė lenta prikabinta. Didžioji g-vė 1, kur įsikūręs Institut Français de Lituanie.
O jei apverstume: Vilnius Stendhaly, jo atminty su kuo Vilnius susikabino?
Antanas Vaičiulaitis studijėlėj „Stendhalis Lietuvoje“ (pirmąkart Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimo darbų VII tome 1974-ais paskelbtoj, 1991-ais Metuose perspausdintoj) yra pateikęs gabaliuko iš jo knygos Rome, Naples et Florence, užrašyto 1816-ais Milane, vertimą; autorius svarsto, kodėl jo akiai ir širdžiai Italijos Alpės mielesnės už Šveicarijos:

Šveicarijos kalnai, priešingai, man visados primena žmogaus silpnumą ir vargšą keliauninką, kurį nuneša sniego griūtis. Šie jausmai gal yra asmeniški. Rusijos kampanija atgrasė mane nuo sniego, ne dėl pavojų man, bet dėl šlykštaus pasibaisėtinų kančių vaizdo ir dėl stokos gailestingumo. Vilniuje skyles ligoninės sienoje užkamšiojo sušalusių lavonų gabalais. Kaip su tokiais atsiminimais rasti malonumo žiūrint į sniegą? (cit. iš: Metai, 1991, nr. 6, p. 101)

Jei kam prireiktų originalios citatos:

Les montagnes de la Suisse, au contraire, me rappellent toujours la faiblesse de l’homme et le pauvre diable de voyageur emporté par une avalanche. Ces sentiments sont probablement personnels. La campagne de Russie m’a brouillé avec la neige, non à cause de mes périls, mais par le spectacle hideux de l’horrible souffrance et du manque de pitié. A Wilna, on bouchait les trous dans le mur de l’hôpital avec des morceaux de cadavres gelés. Comment, avec ce souvenir, trouver du plaisir à voir la neige ? (Rome, Naples et Florence, 1919, t. I, p. 66)

(1164) Epizodai, xxxii: kaip Gaigaliuos 1926-ais mokinių šikvietės reikalas buvo sprendžiamas

okia lyg įeiga [Kazimieras Jaunius šitą žodį įžangos reikšme vartojo] — Atsimenat, pernai buvo paviršiun iškilusi lauko būdelių, išviečių tema – ES bausianti Lietuvą, kad jų pas mus dar daug stovi ir gali būt teršiamas geriamas vanduo; smaginos antraščių kūrėjai: „Lietuvai – lauko tualetų spąstai“, „Neįveikiama lauko tualetų tvirtovė“ ir pan. 15min.lt net kreipės į istoriką Gediminą Kulikauską prašydama apšviest: kaip, kada ir kodėl šitie statiniai atsirado? – Okupantai „grubiu prievartos būdu įtualetino Lietuvos kaimą. Ir žmonės daugiau mažiau priprato. Jei ne vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą, aš abejoju, kad Lietuvos kaime net iki tarpukario pabaigos būtų buvę masiškai tie lauko tualetai statomi“, – atsakė Lietuvos kodo autorius. — Gerai būtų, jei viskas taip paprastai būtų. Bijodami baudų rentė žmonės tuos šikinykus; o kai neliko vokiečių, mėginkim atspėt, koks nuošimtis tais palaikiais statiniais ir toliau naudojos, juos prižiūrėjo?

2013-ais išleistą antrą mokytojos Aleksandros Šilgalytės atsiminimų knygelę Plačiame gyvenimo vieškely tik šįmet perskaičiau. (Ir pagalvojau: teisus buvau, pasvarstymuos Metų Šimtmečio anketos siūlytom temom užrašydamas, kad Lietuvai stojantis ant kojų svarbesni buvo mokytojai, o ne rašytojai.)
1925-ais baigusios Panevėžio mokytojų seminariją AlŠ-tės pirmoji darbo vieta buvo Kaune – prie Jėzuitų gimnazijos įkurtoj pradžios mokykloj, vienus mokslo metus dirbo. Kitąmet – jau kaime netoli Šimonių, Gaigãliuos. Visai kitos sąlygos nei Kaune, viską pačiai teko tvarkyt. Pirmiausia kitą vietą pradžios mokyklai rado – erdvesnės trobos antrą galą (šeimininkei apsimokėjo nuomot patalpas: ir šiek tiek pinigų gauna, ir malkų parūpinama), nauja krosnis buvo pamūryta, langas didesnis iškirstas. Nuo rugsėjo pirmos pradėjo mokyt pirmokus ir antrokus, nuo spalio – ir trečiokus su ketvirtokais.

Susirinko jau visas komplektas – 35 galvos. Vaikai kaip ir vaikai: čia jie klusnūs, tik vis daug vargo su nevykusiais įsisenėjusiais įpročiais.
     Sunki buvo kova, kol iš klasės išgyvendinau dešras, vėdarus ir lašinius: nuo atsineštų valgių tiesiog galėjai uždusti – iš kiekvienos mokinio dėžutės tokį stiprų kvapą jie skleidė. Susitariau su mokyklos šeimininke, kad valgį ji sutinka leisti pasidėti jos virtuvėlėj. Kiekvienas turėjo atsinešti taip, kad galėtų lengvai pasikabinti ant vinies ir kad savo kiekvienas taip pat lengvai rastų. Kai nešalta, tas viskas kartu su nusivelkamais paltukais, vatiniais ar kailiniais palikdavo ant pritaikytos kabyklos priemenėj, o šąlant – šeimininkės gryčioj.
     Norint šitaip pasitvarkyti, neužteko tik vaikus įspėti: reikėjo kviesti tėvų susirinkimą. Buvo dar vienas itin opus ir svarbus reikalas – tos „gerosios“ vietos. Pasirodo, iki šiol tas reikalas niekam jokio rūpesčio nekėlė. Anot anų žmonių, „svarbu, mat, kur vaikas nusiš...“
     Taip sudėtingai ir iškilo ta „nuniekintoji problema“, nes per pamokų laiką su tuo reikalu reikėdavo susidurti kelis kartus. Šeimininkės klojimas gana atokiai, kur užbėgę vaikai galėjo „nusireikalauti“, o į kitą gatvelės pusę reikėjo bėgti už kito kaimyno klojimo... Juk yra berniukai ir mergaitės – vaikai iš prigimties drovūs. Tėvai gi tuo reikalu nesidomi. Kviečiu tėvų susirinkimą. Atvyko gausiai ne tik moterų, bet ir vyrų. Išsiaiškinam. Be abejo, pritarimas didžiausias, kad reikalas skubus ir būtinas. Ypač supratingi pasirodė vyrai. Iš jų atsirado ir tokių, kurie buvę net Amerikoj. Tai ir pasišovė Gaigalių mokykloj vaikams pastatyti tokias išvietes kaip Amerikoj: su grindimis, durimis, padalyti į du skyrius – berniukams ir mergaitėms, kad, girdi, nesimaišytų. Moterys niurzgėjo, kad brangiai kaštuosią. Bet ir tie sunkumai būsią įveikiami. Visi pagal išgales nutarė atvežti medžiagos, kas lentų, kas rąstelių, už darbą sudėti po litą ir tuoj vykdyti. Per pasitarimą viskas riedėjo kuo sklandžiausiai. Kitą rytą vežamai medžiagai iškrauti beliko tik nurodyti vietą ir vietą tam naujam statiniui. Bet šį tą atvežė tik vienas kitas: kas kokį lentgalį ar kumpą baslį. Pažiūrėjo meistras, girdi, iš tos medžiagos nieko neišeis, o daugiau niekas nieko nebeatveža. Vėl kviečiu susirinkimą.
     Šį kartą viskas vyksta kitaip. Vyrai moterims nusileidžia. O jos labai audringai protestuoja. Net pradėjo mane pulti ir gąsdinti, girdi, kiek gyvenom, kiek mokytojų čia buvo, ir niekam jokių išviečių nereikėjo. Rašysime prašymą ministerijai, kad pakeistų mokytoją, mums tokios miesčionkos nereikia. Girdi, tai reikia lango, tai langelio, tai negalima paltukų į klasę neštis, tai valgymai orą gadina, o dabar dar kokių statybų... Viena atsirado su tikrai realia iniciatyva ir sako:
    – Aš šeimininkės paprašysiu, kad mano vaikui darže leistų pastatyti visai paprastą būdialą... Nereiks nei meistrų, nei jokių lentų...
     Projektas visiems patiko: mažai ko reiks, o bus būdiala. Nutaria susidėti po kelias šeimas. Šeimininkė sako, kad ji nieko prieš, nes daržai jau nuimti.
     Aš pareiškiau, kad gali skųstis, kur tik nori, tuo būsiu tik patenkinta, o to, ko reikalauju, neatsisakysiu. Pridūriau:
     – Jeigu tų būdelių kaip avilių pristatysite pilną daržą, tai dar geriau, tik statykit taip, kad tupėdami viens kito nematytų...
     Tikrai, po šitokio audringo pasitarimo ėmė vykti statyba, ne vienam sukėlusi gardaus juoko. Tų būdelių pridygo įvairiausių formų. Vienos iš šiaudų, kitos trikampės iš kokių kelių lentgalių ar apvalios, visos nugręžtos į vieną pusę, šiuo atveju – į rytus, ir visos be durų. Vienoms pakištos senos geldos, kitoms koks kiauras kibiras ar sukalta dėželė, nes moterys pačios žadėjo valyti ir užkasti.
     Na, pagaliau higienos ir padorumo atžvilgiu vis tiek išėjo gerai: vaikams lakstyti užklojimiais jau nebereikėjo. (p. 65–66)

Mokytojai nepriklausomoj Lietuvoj buvo tie Pirmojo pasaulinio karo laikų „vokiečiai“, tik baudom negrasino, tad sunkiau jiem ir sekės. — Dar pora epizodėlių.
Bandė mokytoja šeimininkę, pas kurią nuomojo kambarį, įtikint, kad geriau būtų iš atskirų indų valgyt, ne iš vieno čigūninio bliūdo visai šeimynai srėbt, – važiuodamos Kupiškin apie tatai šnekėjo; ir gražiau, ir sveikiau būtų – lyg ir sutarė; parsivežė šeimininkė nusipirkus bliūdelių, bet jie taip ir liko nenaudojami. „Mum komuna geriau!“ – atsakė vyresnysis sūnus, kai nuomininkė nustebus paklausė „Tai vėl po senovei?“. O motina praktinę priežastį pridūrė: „Taip mažiau darba. Šaukštus nušluostei ir spakaina“ (p. 64).
Užfiksavo Aleksandra Šilgalytė ir šeimininkų reakciją į 1926 XII 17 įvykusį perversmą: „Ag, tegu būna kad ir karas, kad tik Gaigalias nebus, ir bus gerai“ (p. 65).
(Beje, tik metus Šilgalytė Gaigaliuos teišdirbo.)
— taip taip, suprantu, keli epizodėliai iš vieno kaimo gyvenimo per menkas pagrindas kokiem nors apibendrinimam apie visą Lietuvą, bet: ar ne per šviesiai mes tą pirmąją savo Respubliką linkę/lenkiami įsivaizduot, esą tada tiek daug buvo padaryta pasiekta, o va antroji tai jau visiškai tuoj išsigims? Nežinau, gal klystu, bet atrodo, kad tokia gražinimo tendencija vis stiprėja.
P.S. Lenkijoj sławojkos ėmė dygti nuo 1928-ų pagal Prezidento potvarkį (ar koks nors panašus teisės aktas pas mus buvo – nežinau).

(1163) Visiškai tarp kitko: juokingi bandymai šį tą suprast

Jei imamas vartot koks terminas, noris suprast, ką jis reiškia. Tarkim, kas per dalykas ta Post-Truth Era, tie poteisybiniai laikai. Apibrėžimų yr, bet kad išties suprastum, bent man, dar ir pavyzdžių reikia.
„At one time we had truth and lies. Now we have truth, lies, and statements that may not be true but we consider too benign to call false“ (Ralph Keyes).
Atsimenat žaidimą „Sugedęs telefonas“. Pirmas pasako „teisybę“, ta keliskart perduodama tolyn, paskutinio tikslas – pakartot „teisybę“. Poteisybiniais laikais šitas žaidimas netenka prasmės, nes pirmas pasako, paleidžia keliaut iškart „nebeteisybę“, ir paskutinis neturi jokių šansu išgirst ar atspėt „teisybę“? Ar toks pavyzdys bent kiek siejas su ta naująja poteisybės era? — Suprantu, tokie svarstymai juokingi, bet jie daros galvoj.

– Valstybinė lietuvių kalbos komisija panaikino Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, – pirmas apžvalgininko Vladimiro Laučiaus sakinys pradedant pokalbį su Audriu Antanaičiu ir Loreta Vaicekauskiene. – Antru sakiniu mėginama pasakyt tai, kas iš tiesų įvyko, bet tas pirmasis juk niekur nedingsta.

— susiklaidinimas/klaidinimas?; „nebeteisybė“: VLKK panaikino nutarimą dėl Didžiųjų klaidų sąrašo, nutarimą, kuriame buvo įrašyta galimybė baust, kitaip sakant – taikyt administracinę atsakomybę už tas vad. didžiąsias klaidas; Klaidų sąrašas liko (tik ištrintas žodis didžiųjų, kur buvo galima).

Pokalbis skelbiant pavadinamas „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo panaikinimas – revoliucinis žingsnis ar tik fasado perdažymas?“
Obuolys ar kriaušė? – galiu pasirinkt. Penkiakampė ar raudona? – negaliu pasirink, nes nėra bendro pagrindo, nors suprantu, kad apie žvaigždę klausiama; penkiakampė negali būt geresnė, įdomesnė ar gražesnė už raudoną. — Antanaitis kalbėjo apie „penkiakampę“, o Vaicekauskienė apie „raudoną“.

— visai suprantama, kad Audriui Antanaičiui, kurio samprata paremta priešprieša „mes“ (žinantys, kaip turi būt) vs „jūs“ (kalbos vartotojai), tas nutarimo panaikinimas jau atrodo kaip revoliucinis žingsnis: „Mes panaikiname iškeltą virš galvos finansinį vėzdą ir kartu visuomenei sakome: ‘Bet jūs pasistenkite puoselėti kalbą, jūs pasistenkite pajusti už ją atsakomybę ir jūs pasistenkite kalbėti taisyklingai.’ Tai yra tam tikra visuomeninė sutartis, kurią mes siūlome.“ [Atsiprašau, jei kam kilusi asociacija su baudžiava pasirodys vis dėlto per stiprus persūdymas: mes jūsų nebeplaksime, bet tai nereiškia, kad galit nebeklausyt tijūno; būkit sąmoningi baudžiauninkai, juk tokia yra visuomeninė sutartis.]
— visai suprantama, kad Loretai Vaicekauskienei, kurios samprata paremta nuomone, kad kalba ne iš kalbininkų (kaip laisvė – ne iš valdovo malonės), kitaip atrodo: „niekas iš esmės nepasikeitė. Nepasikeitė mentalitetas ir nepasikeitė pats reglamentavimas.“ [Pratęsiant greičiausiai nevykusį gretinimą: ar žmogų, kuris mano, kad baudžiava turėtų būt apskritai panaikinta, gali būt patenkintas, jei tik baudžiauninkus plakt atsisakyta?]

Pokalbis kaip nesusikalbėjimas; ir, manyčiau, svarbiausia priežastis – tie pirmieji du sakiniai, kuriais buvo suveltos vienon dvi temos: ar apie administracinę atsakomybę už kalbos klaidas, ar apie klaidų sąrašo prasmingumą bus kalbama? abi temos svarstytos kartu, ir išėjo jovalas.
Poteisybiniai laikai – kaltūnų laikai; minčių Plica polonica.