(1089) Visiškai tarp kitko: šis tas kan. Juozo Stakausko MIC atsiminimų paraštėj

Kanauninko Juozo Stakausko MIC (1871–1944) atsiminimai Trys lietuvių tautos pagrindai išleisti jau 2014-ais, bet va tik dabar perskaičiau. Bet tatai juk ne skelbimas apie išpardavimus kokioj krautuvėj – ne tuoj pat skaitydamas rasi lygiai tiek, kiek jei bemat būtum ėmęsis. Šis tas suspurdėjo galvoj beskaitant, tebūnie užfiksuota, nors kokia prasmė tai daryt – nežinau, tiesiog tuštybę tenkinu.

1: dėl mūsų istorinės savimonės
1911 VIII 14 Panevėžy prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios maldininkai buvo sustatyti į eiles po keturis ir iškeliavo Krekenavon į didžiuosius Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, kitaip – Žolinės atlaidus. Pakeliui, aišku, sustodami pailsėt.

Prie Rodų dvaro Romanas Švoinickis, mano gimtinės kaimynas, kilnios dvasios menininkas, pasitinka mus su savo koplyčios vėliavomis, su dvariškių būreliu. Jis jaudinasi iki ašarų. Sveikina mus lenkiškai ir lietuviškai. Jam, buvusiam kovotojui sukilėlių eilėse prieš rusus, bežiūrint į išsirikiavusias maldininkų kuopas, vaidenasi legionai dviejų broliškų tautų, žygiuojančių atgauti laisvę iš mūsų bendrų engėjų. Taip, Bažnyčios palaima padeda tautoms atgauti ir išsaugoti jos idealus. Jis tikras dėl geros ateities. Tik vienybės!.. (p. 116)

Abu XIX amžiaus sukilimus jau absoliuti dauguma lietuvių suvokia kaip savus. (Kan. Stakauskas juos vadina lenkmečiais; apie įvardus yra l. geras Ingos Mataitytės straipsnis.) Tiksliai pastebėjo Alvydas Nikžentaitis, kalbintas Rimvydo Valatkos: per sovietmetį jie tapo savi (paminėtinas ir Putino romanas Sukilėliai, iš kurio Algimantas Baltakis mėgsta cituot frazę, kad tauta turi būt priaugusi ne tik nepriklausomybei, bet ir vergovei).
Tačiau Gegužės 3-iosios konstitucija dar tik mažai daliai atrodo bendra/sava. Manyčiau, vyraujantį požiūrį, iš principo neigiamą, atspindėjo Alvydo Butkaus rašinys Lietuvos žiniose, kuriame, be kita ko, pripažįstama, kad tos konstitucijos nuostatos lėmė abu XIX amžiaus sukilimus. Dėl idėjų, kurios buvo fiksuotos toj konstitucijoj, kovojo ir Zigmantas Sierakauskas, kurio palaikus ketinama perlaidot Rasose. Tai kaip čia išeina? Dėl netikusių idėjų kovojo, o mes vis tiek parodom didžiausią pagarbą? Nesueina kai kurie galai mūsų istorinėj savimonėj.
P.S. Apie RomŠv kaip dailininką yra rašiusi Rūta Janonienė: „Bajoriškosios kultūros puoselėtojas“, Literatūra ir menas, 1995 XII 23, p. 12–13, ir „Bajoriškosios kultūros tradicija Romano Švoinickio kūryboje“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 14: Istorija ir elitinės kultūros teigtys, 1998, p. 132–140.

2: moterų nebuvo – buvo moterų
Nelabai man patiko ta akcija minint Vasario 16-osios Nutarimo šimtmetį – primint moterų priekaištą Lietuvos Tarybai, kad joj vieni vyrai. Kodėl nebuvo ir negalėjo Taryboj būt moterų, manyčiau, visai argumentuotai š.m. Vorutos nr. 2 atsakė Arūnas Vyšniauskas. Žvelgt istorijon ieškant prie ko čia prikibus, nežinau, man regis, nelabai sąžininga; jos nebepakeisi; dabarties bėdas gal racionaliau spręst apeliuojant į galinčius išgirst ir pajėgiančius keistis.
Kodėl šitai prisiminiau? Nes vėl ėmiau abejot dėl vertės supratimo. Ką turiu omeny? Pasirašyt kokį reikšmingesnį dokumentą yra veiksmas, vertas būt prisimenamas, minimas kaip istorinis; sueiliuot ką nors kad ir neturint talento – irgi tikima, kad gal bus kur nors toks veiksmas užfiksuotas, asmuo papuls į kokį rašytojų sąvadą; politika ir kultūra – taip jau susiklostė – tos sritys, veika kuriuose yra suvokiama kaip vertinga, verta fiksuot tikint, kad turi išlikt žinoma.
Kan. Stakauskas savo atsiminimuos daug rašo apie tai, kas dėjos Lietuvoj, tiksliau – Panevėžio parapijoj per Pirmąjį pasaulinį karą. Ir mini daug pavardžių, kurias jo tekste pirmąkart perskaitai – savo seserį Saliomėją Stakauskaitę, Petronėlę Klevečkaitę, Oną Paplauskaitę, Zofiją Jakubauskaitę, Zofiją Viščickaitę, Aleksandrą Rušinskaitę, Adelę Diržytę, Vladislavą Jurašaitę, Elžbietą Tamošiūnaitę ir t.t. – tas, kurios mokė vaikus skaityt, globojo našlaičius ir senelius. Bet kažkodėl švietimas ir globa laikomi veiklom, „žemesnėm“ negu politika ar, tarkim, dainavimas lietuviškai kokiam chore. – Ir kai pagalvoji: žmonės, kurie išmokė skaityt ir rašyt būsimosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečius, – argi neverti būt minimi sykiu su tais, kurie priiminėjo politinius sprendimus? — Buvo moterų, tik kad mes jų „nerandam“.

3: dėl atsiminimų parengimo spaudai
Kan. Stakausko atsiminimus spaudai parengė Gediminas Rudis – galima sakyt, atsiminimų ir kitų egodokumentų rengėjas veteranas. Įžanginio straipsnio pabaigoj mėginama paaiškint, kas daryta. Esą neredaguot buvę negalima, „tačiau redaguota labai atsargiai, ištaisant akivaizdžias korektūros, rašybos ir skyrybos klaidas, labiausiai akį rėžiančius riktus bei stilistines konstrukcijas, trukdančias skaitytojui suprasti kai kurias teksto vietas“. Kas per žvėrys tie „labiausiai akį rėžiantys riktai“ – neaišku; kodėl rengėjas manė, kad jis gali suprast tas minimas „stilistines konstrukcijas“ ir jas „sureguot“, o va skaitytojas tai jau nesupras ar „neteisingai“ supras? (Bet tiražas 400 egz., leidėjai nemanė, kad knyga skirta „plačiajai visuomenei“.) — Tiesa, dėl šitų „patvarkymų“ reikalingumo galima ginčytis.
O dėl šitų – ką sakyt?
„Kai kuriuos dalykus J. Stakauskas norėjo pabrėžti, todėl tekste daug pabraukimų. Jie neišsaugoti.“ – Bent jau būtų pamėginta paaiškinti, kodėl; nieko. Rengėjas tokių vietų nepabraukinėtų, tai ir atsiminimų autoriui nevalia?
Nurodoma, kad „patikslinti“ draugijų ir organizacijų pavadinimai, gerai žinomos pavardės bei vietovardžiai; tiesa, susimilta padaryt dvi išimtis: kan. Stakausko sesuo nepaversta Salomėja, leista likt Saliomėja, taip pat pasigailėta gimtojo JSt kaimo – Jabutonių: tik išnašoj „patikslinta“, kad „tikrasis kaimo pavadinimas – Ibutoniai“ (p. 24). – Va ir išlenda yla iš maišo: kaip tikrasis suvokiamas dabartinis oficialusis vietovardis; plečiant šios nuostatos veikimo lauką, „tikrasis“ asmenvardis – tas, kuris fiksuotas lietuviškose dabartinėse enciklopedijose (pvz., Romanas Švoinickis; o tas, kokį užrašė atsiminimų autorius, – Romanas Švainickas – „netikras“) etc. — Keisčiausia, kad istorikas laikos tokio požiūrio; tarkim, šitaip parengti atsiminimai tampa niekiniais vietovardžių istorijos tyrėjams – negi tatai neaišku? Galima būtų ir daugiau pamurmėt, bet kad jau šaukštai popiet.
Tiesa, Trijų lietuvių tautos pagrindų rankraštis yra suskaitmenintas (I tomas, II tomas, III tomas), jei nepatinka, kaip parengta spaudai, gali skaityt originalą. Tai gal ir be reikalo šitas įrašo gabaliukas atsirado.