(1093) Pakeliui į darbą, xv: Rimaldas Vikšraitis ir Henrikas Gudavičius

[įsimečiau kuprinėn Metus – 2003, gruodis]
Rimaldo Vikšraičio nuotraukų ciklai Pavargusio kaimo grimasos (1998–) ir Vienkiemio godos (2002–) žinomi, neapsiverstų liežuvis sakyt, kad jo darbam rodoma per mažai dėmesio (per mažai? visiem visad visko per mažai); ir Agnė Narušytė naujausios fotografijos istoriją atstojančioj knygoj Lietuvos fotografija, 1990–2010 (2011) apie jį rašo; aišku, šiek tiek už ausų timptelint net pasaulinio garso fotografu pavadinamas; parodos rengiamos, va šį pavasarį Vokietijoj buvo, katalogas trim kalbom išleistas.
Henriko Gudavičiaus papasakojimų kartkartėm paskelbia bernardinai.lt, jo Laiškus iš kaimo (2014) išleidę, Metai pro duris irgi neveja; negali sakyt, kad į Gudavičiaus tekstus ranka būt mojama, bet kad daugiau dėmesio verta būtų parodyt – manyčiau; kodėl? jo kai kuriuos dienoraščiu (be datų) vadinamuos aprašuos fiksuojama tas pat, kas Vikšraičio nuotraukose – iš socializmo kapitalizman neperlipęs kaimas ir žmonės; ano, kai kurių prozininkų ir poetų sovietmečiu lyriškai poetizuoto, kaimo paskutinė stadija.
Kad ir toj Metų publikacijoj, kurią vėl paskaitinėjau: „Stebuklų laukas“ apie be šeimininko likusį ūkį, kurs kažkada Vilnonio dvaru vadintas, o dabar šunys viens kitą pjauna ir ėda, asloj šalia negyvo gaidžio guli Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorija; ar „Pasiimk butelį, ir ainam“ apie visą dieną „Žaibo“ alų geriančius.
Ar daugiau kas iš rašytojų paskaitomai fiksavo/fiksuoja tos paskutinės stadijos simptomus? Nežinau. Tokių papasakojimų, įsivaizduoju, prireiktų studijos apie XX amžiaus Lietuvos kaimą literatūroj baigiamajam skirsniui.