Ten stovėjo viena prie kitos sustatytos knygos, kurias jis buvo mėgęs ir naudojęs savo gyvenime: baltais kiaulės odos viršeliais romėnų raštai, apimą senuosius Mantujos piemenėlių žaidimus, kitados jo surinktus; Homeras; tarp jų žodynai, nuo skaitymo apsitrynę Recklamo bibliotekos leidiniai, kelionių vadovai; žodžiu, visas gyvenimas: šiandien vienaip, rytoj kitaip, be sistemos.Peržvelgęs atsidūsta, pasikviečia šeimininkę Mariją ir paprašo paskutinės paslaugos: kai po trijų dienų jis mirsiąs – tepaima iš spintos ir tepadeda jam, paguldytam karste, po galva Homero Odisėją – ilgą naktį ramiai išmiegosiąs, turėdamas tokią knygą pagalvio vietoj, sapnuodamas amžiną jūros dainavimą.
Ir tikrai po trijų dienų dr. D. miršta. Šeimininkė, prisiminusi prašymą, nueina ieškot knygos; bet paima ne Odisėją, o šalia stovėjusį Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymo antrąjį leidimą. Ir padeda po dr. D. galva.
Atėję su mirusiuoju atsisveikint draugai labai stebis tokį pagalvį pamatę, bet šeimininkė dievagojas, esą toks buvęs jojo noras, esą tik taip jis galėsiąs ramiai ilsėtis. Ir draugai sutinką – toks vienišas viengungis galėjęs turėt labai keistų sumanymų ir minčių. Taip ir buvo palaidotas dr. D. – su Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymo antruoju leidimu po galva.
Tininio monogramos piešinys, rastas tarp jo rankraščių (Laiškai Andromachai, p. 98) |
Liko paruoštas spaudai trečias novelių rinkinys „Neatskleista paslaptis“, autobiografinio romano fragmentai, gausi medžiaga romanui apie Emiliją Pliateraitę, daugelis nesutvarkytų rašinių literatūrinėmis temomis ir lyginamųjų kalbų žodyno bei studijos metmenys: Graikų ir lietuvių, lotynų ir lietuvių kalbos. Pastarasis veikalas buvo J. Tininio svajonė, jo viso mokslinio darbo vainikas, vienintelis tos srities, autoriaus slapta užuomina, turėjęs jam suteikti vardą pasaulinio masto lingvistų tarpe. Deja, rankraštis (kaip ir daktaro laipsniui disertacija [Das Aesthetische in der Dichtung des Lukrez]) žuvo, jo asmeninį turtą (nepalikus testamento) ir knygyną administracijai nusavinus ir vėliau iš varžytinių išpardavus, gi daugelį rankraščių bei užrašų išmetus į šiukšlyną. (p. 93–94)
Dažniau, ypač išeivijos, nurodoma jo gimimo data 1911 m.
AtsakytiPanaikintiCit. iš BernB, artimai bendravusio, buvusio JuozT viršininko Lietuvių dienose, Žodžio skaitytojui, p. 94:
PanaikintiJuozas Tininis buvo gimęs 1907 m. lapkričio 4 d. Reizgynės viensėdyje, Panemunėlio vlšč., Rokiškio apskr. (Nėra tikrai žinoma, kodėl jis paskutiniuoju metu rašėsi gimęs 1911 m.; „pasijaunino“, greičiausiai, iš Vokietijos emigruodamas į Australiją.)