(1011) Visiškai tarp kitko: kaip likimas pasišaipo iš norų gražiųjų

Yra toks griaudus Victoro Auburtino pasakojimas su potekste „Pagalvis“. — Senolis dr. D. jaučia greit mirsiąs. Apžiūri savo knygų spintą:

Ten stovėjo viena prie kitos sustatytos knygos, kurias jis buvo mėgęs ir naudojęs savo gyvenime: baltais kiaulės odos viršeliais romėnų raštai, apimą senuosius Mantujos piemenėlių žaidimus, kitados jo surinktus; Homeras; tarp jų žodynai, nuo skaitymo apsitrynę Recklamo bibliotekos leidiniai, kelionių vadovai; žodžiu, visas gyvenimas: šiandien vienaip, rytoj kitaip, be sistemos.

Peržvelgęs atsidūsta, pasikviečia šeimininkę Mariją ir paprašo paskutinės paslaugos: kai po trijų dienų jis mirsiąs – tepaima iš spintos ir tepadeda jam, paguldytam karste, po galva Homero Odisėją – ilgą naktį ramiai išmiegosiąs, turėdamas tokią knygą pagalvio vietoj, sapnuodamas amžiną jūros dainavimą.
Ir tikrai po trijų dienų dr. D. miršta. Šeimininkė, prisiminusi prašymą, nueina ieškot knygos; bet paima ne Odisėją, o šalia stovėjusį Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymo antrąjį leidimą. Ir padeda po dr. D. galva.
Atėję su mirusiuoju atsisveikint draugai labai stebis tokį pagalvį pamatę, bet šeimininkė dievagojas, esą toks buvęs jojo noras, esą tik taip jis galėsiąs ramiai ilsėtis. Ir draugai sutinką – toks vienišas viengungis galėjęs turėt labai keistų sumanymų ir minčių. Taip ir buvo palaidotas dr. D. – su Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymo antruoju leidimu po galva.

Tininio monogramos piešinys,
rastas tarp jo rankraščių
(Laiškai Andromachai, p. 98)

Išvertė šį feuilletono vokiškos atmainos meistro pasakojimą lietuvių kalbon Juozas Tininis (*1907 Panemunėlio valsčiuj) – prozininkas, vertėjas, pagal išsilavinimą filologas klasikas, mokėjęs apie dešimt kalbų, iš turtų labiausiai vertinęs tą, kuris kaupiamas galvoj ar knygų lentynose; viengungis. Žuvo avarijoj 101-am greitkely 1971-ais. Po poros metų Los Angeles ėjęs žurnalas/magazinas Lietuvių dienos/Lithuanian Days, kuriame dirbo lietuviškojo varianto literatūriniu redaktorium, išleido rinktinę Laiškai Andromachai (laiškų forma rašytas lyg ir nebaigtas meilės romanas + vertimai). Čia, p. 49–50, ir yra tas Auburtino „Pagalvis“. — Iš knygos pabaigoj įdėto Bernardo Brazdžionio „Žodžio skaitytojui“:

Liko paruoštas spaudai trečias novelių rinkinys „Neatskleista paslaptis“, autobiografinio romano fragmentai, gausi medžiaga romanui apie Emiliją Pliateraitę, daugelis nesutvarkytų rašinių literatūrinėmis temomis ir lyginamųjų kalbų žodyno bei studijos metmenys: Graikų ir lietuvių, lotynų ir lietuvių kalbos. Pastarasis veikalas buvo J. Tininio svajonė, jo viso mokslinio darbo vainikas, vienintelis tos srities, autoriaus slapta užuomina, turėjęs jam suteikti vardą pasaulinio masto lingvistų tarpe. Deja, rankraštis (kaip ir daktaro laipsniui disertacija [Das Aesthetische in der Dichtung des Lukrez]) žuvo, jo asmeninį turtą (nepalikus testamento) ir knygyną administracijai nusavinus ir vėliau iš varžytinių išpardavus, gi daugelį rankraščių bei užrašų išmetus į šiukšlyną. (p. 93–94)