(795) Dėl juoko: du Baltušio pagiriamuoju žodžiu – arklienai ir skylei lėktuvo lubose

Juozas Baltušis apie 1960-us
– ta veido išraiška: хитрый лис! –
(nuotrauka iš Bellos Zalesskajos asmeninio archyvo:
dukra paskolino, kad nusiskenuotumėm)

Juozas Baltušis buvo tikęs rašytojas (ofic. valdžios požiūriu) atstovaut vad. Tarybų Lietuvai: vaikystėj kojas šildęs karvių blynuos, komunistas, komunikabilus, be to – tokį įspūdį susidariau skaitydamas, – mėgstantis keliaut, jam patiko keliauti. – Atrodo, tokiam tik pasiūlyk: Gal jūs, drg. Baltuši, norėtumėt į Kirgiziją? – Gerai! Su džiaugsmu, – išgirsdavo siūlantysis ofic. asmuo. Na, taip: kartais Baltušis nuslysdavo nuo linijos, bet: ką jau padarysi, anas toks, rašytojas. (Nors „sprendžiamas balsas“ Baltušio antrąkart nebeišleido Amerikon ar Australijon; tik antrąkart į Tadžikiją.)
-------------------------------------------------
1963-i, Kirgizija mini „susijungimo su Rusija“ 100 metų sukaktį. Prisikviečia svečių iš broliškų respublikų; ir Baltušis – kirgizų svetys.

Kai atvykom į Frunzę, jau pirmąjį vakarą buvo suruošta mums vakarienė, kur tarp daugelio patiekalų išvydom ilgas lėkštes, su kaupu prikrautas kiaurų mėsos ringelių. Mūsų šeimininkai movė jas tiesiog ant šakutės, vertė burnon ir skaniai kramsnojo. Pamoviau ir aš, paskatintas gražaus pavyzdžio, o bekramtydamas paklausiau:
– Kas čia per patiekalas?
– Virtos arklio žarnos, – atsakė man svetingi šeimininkai.
Prisipažinsiu: nebe šiurpelis, o šiurpas nubėgo man nugara. Juo blogiau, kad ir padėtis pasidarė be išeities: nuryti negalima – visas organizmas šaukia prieš – ir nenuryti negalima – mirtinai įžeisi vaišingus šeimininkus.
O būta ko! [Labai jau staigiai užrauktas epizodas; balažin ar nurijo.]
Grakščių, taurių arklių tabūnai ganosi specialiai parengtose kalnų ganyklose, geria krištolinio tyrumo kalnų vandenį. Niekam nė į galvą neateina kinkyti juos ar pabalnoti, pliekti botagu ar palydėti keiksmu. Jie skirti mėsai, ir toji mėsa turi būti švelni kaip kalnų žolė, oras, vanduo. ir ji iš tikrųjų toli pralenkia švelnumu jautuko arba jauno briedžio kepsnį. („Sveika būk, sese Kirgizija!“, Raštai, t. III, 1981, p. 71)

۩   ۩   ۩
1964-i, Baltušis Boingu iš Briuselio skrenda Niujorkan. Belgų oro linijų bendrovės „Sabena“ stiuardesė atsiprašo, kad dėl priešpriešio vėjo lėktuvas skrisiąs net aštuonias valandas.

Ateina kita stiuardesė, irgi žydra uniforma. Visos trys mūsų lėktuvo stiuardesės žydromis uniformomis ir visos trys stulbinančio grakštumo. Taigi šit, atėjusioji, dar žaviau šypsodamasi tarybiniams ir netarybiniams turistams bei normaliems keleiviams, užsideda sau ant kaklo ir krūtinės sintetinę lyg ir prikyštę ir ima aiškinti, kad lėktuvas, galimas daiktas, kad ir ne, bet galimas vis dėlto daiktas, „bus priverstas nusileisti ant vandens“, ir, jei toksai galimas dalykas iš tikrųjų atsitiks, ji prašo gerbiamas misis ir gerbiamus misterius pasilenkti ir ištraukti iš po savo kėdės tenai pritvirtintą maišelį. [...] Iš to maišelio reikia išimti štai tokį sintetinį įrenginį, užsidėti jį štai šitaip ir išlįsti su tuo įrenginiu ant kaklo pro skylę lėktuvo lubose.
Grakščiosios stiuardesės pirštas, ne pirštas, o dramblio kaulo legenda, pakyla į lėktuvo lubas. Paskui tą pirštą pakyla ir visų mūsų akys. Skylė lubose tikrai yra. Ir labai gera skylė: apvali, slidžiai nulakuotais kraštais. Vienas malonumas būtų pro tokią... [daugtaškis Baltušio] („Tėvų ir brolių takais“, ibid., p. 110–111)

Baltušis *1909; 1964-ais jį valdė „didžioji vaizduotės šventė“ — [kaip vyras sprendžiu]  :)