(796) Užparaštė, cxv: apie vertimą ir mezgimą

Sekmadienio rytas. Šįkart sinoptikų pranašystės išsipildė: lyja (gerai, kad vakar sodan nuvažiavom). Drybsom lovoj. Ji skaito knygą.
– Klausyk, kuo skirias manuskriptas nuo rankraščio?
– Iš esmės niekuo. Manuskriptas lotyniškai, rankraštis lietuviškai. Jei būtų kalbama apie Viduramžius, apie rankraštines knygas, – leidos svarstyti tas, kuris kartą savo pareigybės įvardijimą siūlė anglų kalbon versti chef of manuscriptorium, – tada galima ir manuskriptą pasitelkt. Nebeatsimenu, Umberto Eco Rožės varde ar vartojamas...
------------------------------------------
Aš tai visokiom senienom mintu: baltušių-cvirkų raštai, išplėšos iš praėjusio amžiaus periodikos, o draugė – jai šviežienos reikia: nuolatinė Kalvarijų bibliotekos lankytoja, dažniausiai šviežius vertimus skaito.
Pasiėmė škotės Jannie Erdal – rašytojos, vertėjos, redaktorės – Nežinomą mėlyną atspalvį (2015-ais išleido „Gimtasis žodis“). Tas klausimas, kaip vėliau supratau, buvo su potekste: gal ir aš, rankraštyno vedėjas, norėčiau perskaityt, nuolat minimas Hume’as ir kt. Bet mano potencialus noras subliuško p. 45.
Ir vertė, ir redagavo moterys, bet visai neišmanančios apie mezgimą (antifeminizmas? na, jūs jau man atleiskit; ir apskritai – visi mezga; ir vyrai mezga):

Žmonės, gyvenantys kitokius gyvenimus [kas per nesąmonė! kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą; gal čia turimas galvoj gyvenimo būdas?], dažnai įsivaizduoja, kad vertimą galima pradėti ir vėl padėti šalin, it mezginį – pora eilių šen ir ten, kelios tiesios, kelios išvirkščios ir, Dievulėliau, tik pažiūrėk, kiek nuveikei. Bet būna visai ne tai. (p. 45)

Net aš, niekad nemezgęs, žinau, kad yra gerosios ir išvirkščiosios akys. — Ir dar: iš kokio religingumo prarajos tas dievulėliau didžiąja?
Greičiausiai visai įdomus romanas, bet neskaitysiu – nenoriu gadint nervų.