Pirmiausia:
žinios apie Domą Rocių lt.wikipedijoj – skandalingas atvejis. Nurašytas Romo Šarmaičio tekstas iš TLE trečio tomo (1987), ir tiek. Ir nė žodžio apie
žudynes Rainių miškely. O juk Rociaus, Telšių vykdomojo komiteto pirmininko, kaltė, mano supratimu, nė kiek ne menkesnė negu NKVD Telšių apskrities viršininko Petro Raslano [
negi jis tebegyvas?]. — Jei kas mokate taisyti wikipedijos įrašus, labai prašyčiau patikslinti minėtąjį įrašą esmine informacija.
Žudynės Rainių miškely 1941 metais naktį iš birželio 24-os į 25-ą – bene vienintelės, po kurių neliko nė vieno gyvo liudytojo. Atkuriant įvykį, remiamasi tik
egzekucijos vykdytojų liudijimais. Ir vis cituojami tie patys tekstai.
Besiknaisiodamas popieryne, užtikau netiesioginį liudijimą apie žudynes Rainių miškely, kuris, manau, yra ne tik vertingas istorine prasme (dėl kiekybės stokos); egzistencine – taip pat. – Antanas Raudonis, „Ne tik Rainiai...“,
Atgimimas, 1989-10-06, nr. 36, p. 5.
Antanas Raudonis, prisistatęs 1989-ais:
karo veteranas, kaip ir Domas Rocius, artėjant vokiečių armijai, pasitraukė į Rusiją.
Traukimosi kelias buvo nelengvas. Savo gimtadienį – liepos 15-ąją – sutikau senajame rusų mieste Galiče. [Jokių žinių apie Antaną Raudonį nepavyko rast, net kelintų gimimo; gal kas nors ką nors žinote? Vis dėlto: vertingo liudijimo autorius.] Šiek tiek pailsėję, buvome išdalinti po įvairius kolūkius. Galičo mieste pamačiau Domą Rocių, apie kurį šiek tiek žinojau, kaip Telšių apskrities valdžią, Aukščiausiosios Tarybos deputatą. Greitai aš Domo Rociaus pradėjau bijoti... Aš atsidūriau Bakunino, o Domas Rocius – Stalino kolūkyje. Ši vietovė vadinosi Turavskoje, Galičo rajone, Jaroslavlio srityje.
Žodžiu, tapome artimi kaimynai be Tėvynės Lietuvos, Rusijoje. Produktų eidavome į vieną ir tą pačią parduotuvę. Parduotuvė buvo įsikūrusi buvusioje bažnyčioje ir sandėlys čia, kartu viskas... Kas savaitę susitikdavome produktų pasiimti, žodžiu, lyg ir bendro likimo bendrakeleiviai, bet kur tau... Pirmininkas, deputatas daug „pamokančio“ man duodavo, buvo sumanęs politpamokas. Mokino, kaip neapkęsti klasinio priešo, būti vertiems „Didžiojo Stalino siekių“... Pirmoji pamoka, kaip išugdyti neapykantą „liaudies priešams“... Pavyzdys, Telšiai, Rainių miškelis, netoli ežero ir taip toliau... Baisus buvo karas, bet mokymas dar baisesnis, nesupratau, ko Rocius siekia, pasakodamas apie susidorojimą su Telšių kaliniais, kurių buvę apie 70–80 žmonių.
Buvę itin baisūs „liaudies priešai“: vieni neklausę įstatymų, kiti prievolių laikų nevykdę, o ir bendrai Tarybų valdžios nenorėję – nekentę, kažko laukę; visais būdais kenkę ir sabotavę, laukę ateinant vokiečių. Ir va vieną gražią dieną visus surinkę į Telšius, o priešų būta įvairių ūkininkų, bernų, o labiausiai amatų mokyklos mokiniai, taip tik ir telaukę valdžios nuvertimo, žodžiu, priešai, kontrrevoliucionieriai, fašistai ir visa kita baisi bjaurastis... Telšius jau buvo palikę, bet, atsiminę tuos baisius priešus, grįžę jų sunaikinti visiems laikams. Domas Rocius minėdavo kažkokį Petrą [greičiausiai – Raslaną] ir daugiau kitų žmonių – šaunių, tikrų Tarybų valdžios didvyrių... Kaliniai giedoję Lietuvos himną, nors buvo įsakyta giedoti Internacionalą. Kad nerėkautų, užraišioję burnas, surišę ant nugaros rankas, sodinę, guldę krovininėje mašinoje kniūbsčius, o jei kas kojomis spardęsis, tai šiek tiek durtuvu durdavę užpakalin. Toks buvęs būdas apraminti, kad ir kojos būtų ramios, ir burna, ir rankos. Nuvežę į Rainių miškelį, žudę įvairiais būdais: dūrę durtuvais, traiškę veislės dalį, laužę šonkaulius, rovę liežuvius, trupinę galvas, kad net smegenys tiško lyg košė į šalis, šaudyti gailėję šovinių, o, be to, privengę išsiduoti vokiečiams, nes buvę visai arti – keli kilometrai.
Šiam priešų naikinimui padėję raudonarmiečiai iš besitraukiančiųjų, net tankečių turėję. Keli raudonarmiečiai, atsisakę vykdyti žiaurų, baisų žmonių žudymą, buvę dailiai paguldyti – nušauti už įsakymo nevykdymą. [Jei pavyktų išsiaiškinti bent vieną nevykdžiusįjį egzekuciją asmenį – reiktų jį paskelbt teisuolių teisuoliu.Jei ne – gal kas parašys apie tai romaną.]
Aš to Rociaus bijojau, maniau, kad jis yra beprotis ir išsigimėlis.Mane krėsdavo šiurpas ir neapykanta baisūnui Domui Rociui. Tada dar galvojau, kad giriasi drąsa, kad bebaimis kovoje su priešu, Daugiau nekalbėjau, nes aš savo krašto žmones mylėjau, laukiau sugrįžimo valandos nuo pirmosios pasitraukimo dienos.
Kodėl manau, kad tai vertingas liudijimas ir egzistencine prasme? – Rociaus bijojo net Antanas Raudonis, kaip galima suprast, apibendrintai tariant, kairiųjų pažiūrų žmogus, kai pasiraukė iš Lietuvos vokiečiams užeinant. Tai buvo kad ir menkiausią humanizmo pradą puoselėjančiam žmogui baisus hominidų šeimos atstovo pavidalą turintis asmuo.
P.S. Pasikartodamas formuluoju klausimą: gal kas nors ką nors žinote apie cituotąjį Antaną Raudonį? Jis lt.wikipedijoj turėtų būt aprašytas; nesakau, kad plačiau už Domą Rocių, nesakau, nors – kodėl gi ir ne?; bent: užfiksuotas.
Digresija. Šią vasarą per Svobodos radiją klausiaus net keletos laidų apie tai, kas vyko 1943-ių vasarą Voluinėj, dab. Ukrainos šiaurės
rytuose vakaruose,
žemėse, seniai seniai valdytose žmonių, kuriuos vadinam lietuvių kunigaikščiais.
Lenkai tai, kas įvyko 1943-ių vasarą, vadina
Rzeź wołyńska (skerdynės – buvo išžudyta apie 50–60 tūkstančių lenkų), ukrainai, aišku, šio įvykio nelinkę vadint
різанина; ofic. –
Волинська трагедія (tragedija – lenkai, mėgindami keršyt, tenužudė apie 2–3 tūkstančius ukrainų). – Lietuviškai apie šį 70-ies metų senumo įvykį nieko neteko skaityt ar išgirst (neteko ≠ nebuvo galimybės; gal kas nors per kur nors ir buvo transliuota).
Ką aš čia noriu susukt? Ogi štai ką (diletantiškai): mūsų istorijoj – filologiškai, ne kitaip vertinant! – tebuvo vienos
skerdynės –
Kražių skerdynės. Iš XX amžiaus perspektyvos žvelgiant, atsiprašau, smulkmė; dar kartą atsiprašau žuvusiųjų. (Holokaustas šiame kontekste nelygintinas įvykis; tai buvo žmonių naikinimas.) Manau, tai, kas vyko naktį iš 1941-ų birželio 24-os į 25-ą vadintina
Rainių skerdynėm (ne dėl nužudytųjų kiekybės, o
kaip jie buvo nužudyti).
P.P.S. Jeigu kam nors pavyktų išsiaiškint sov. armijos kareivį, greičiausiai – eilinį, nepaklususį nurodymui žudyti nekaltus...
