(352) Užparaštė, xlvi: Basanavičiaus žodžiai, kuriuos Lindė-Dobilas įsiminė visam gyvenimui

Minint Basanavičiaus 75-metį, Julijonas Lindė-Dobilas prisiminė jo apsilankymą Panevėžio valstybinėj gimnazijoj 1922 metais. Per iškilmingą vakarienę visko daug buvę prikalbėta, o prof. Yčas pareiškęs, kad atgimimo patriarcho darbui uždėtas gražiausias vainikas, nes mes jau turį nepriklausomą Lietuvą.

Garbingas mūsų svečias, tada labai nesveikas ir pasilpęs, atsistojo, atsiprašė, kad jam sunku esą kalbėti ir keletą žodžių pasakė. Tikrai gaila buvo žiūrėt, kaip jis kankinosi, pakol žodį ištarė. Tačiau tuos žodžius, kuriuos aš tuojau cituosiu, jis ištarė ir greičiau, ir lengviau, ir visai aiškiai. Jų aš neužmiršiu, pakol gyvensiu.
– Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom, – tarė garbingas mūsų svečias. – Mes žinojom, kad reikia tauta kelti, ir dirbom. (Panevėžio balsas, 1926-11-18, p. 1).

Ir iškart prisiminė Andrius Dubinskas, pas Maironį naujo teksto žinomai melodijai ėjęs prašyt, ir kokio principo jis laikęsis: Fais ce que dois, advienne ce que pourra – Daryk, ką turi daryt, o bus – kas bus. Prancūziškas lietuvių tautinio atgimimo šūkis? O kodėl gi ne?
Ne pats atkapsčiau šituos Basanavičiaus žodžius, Algirdo Grigaravičiaus tikrai įdomiam straipsny „J.B. asmeniniame ir viešajame gyvenime“ radau. Naujas Krantų numeris, trečias, bibliotekon atkeliavo. Regis, jokio internetinio pavidalo čia spausdinami tekstai neįgauna, o gaila. Tiražas ne toks jau ir mažas – 900 egz., bet ar užsisako šitą žurnalą, tarkim, bent jau didesnės viešosios bibliotekos? Nežinau.