(129) Teksto degustacija

Per pirmąjį Kritikų klubo susirinkimą (2010-10-05) ar nugirdau, ar pačiam atėjo mintis (tikrai nebeatsimenu; gal išplaukė iš Giedros Radvilavičiūtės teiginio, esą restoranai save gerbia ir valgiaraštin neįtraukia visokių hamburgerių?) apie tekstų degustacijas.
Išties nebūtina perskaityt visą knygą (išgert trilitrį), kad suprastum, kokios kokybės tekstas (sintetiniu sirupu skiestas vanduo ar sultys). Maždaug puslapio (gurkšnio) gana.
Degustuojant originalius tekstus, dažniausiai kyla problemų: ką nors jau esi skaitęs to autoriaus anksčiau, nuomonę turi išankstinę susidaręs. Va jei pirmoji knyga ar kokia publikacija periodikoj – galima išmėgint: paragauji ir sprendi remdamasis savo estetiniu skoniu, jei juo pasitiki.
Su verstais tekstais panašiai: jei esi skaitęs to ar kito vertėjo darbą, nuomonę jau turi, o va jei pirmąkart su asmenvardžiu susiduri – tikrai noris bent paragauti.
Tokį vertimų degustacijos malonumą patyriau visai neseniai. Pagalvojau: gal ir dar kas nors, negaunantis Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos naujienlaiškių, susigundys?

Vertėjų sąjunga spalio mėnesį trečiąsyk siūlė tiems, kurie dar nėra išvertę nė vienos grožinės knygos, dalyvaut meninio vertimo konkurse „Noriu versti“.
Pasiūlyta po grožinio teksto gabaliuką 22 kalbom. Jėgas išmėgino per 200 svajojančių tapt vertėjais/vertėjomis. Dabar vertimų mėginiai (kartu su originaliu tekstu) pateikti Vertėjų sąjungos interneto svetainėj, galima degustuot, vertint; net pasiūlyti vertinimo kriterijai.
Beje, kokiom kalbom parašyti tekstai buvo dažniausiai renkamiesi, irgi daug ką pasako – apie kultūrinius prioritetus.

• 93 pasirinko verst iš anglų,
• 37 – iš rusų,
• 17 – iš vokiečių,
• 15 – iš prancūzų,
• 13 – iš italų,
• 10 – iš turkų,
• 9 – iš lenkų,
• 5 – iš švedų,
• 5 – iš suomių,
• 5 – iš latvių,
• 4 – iš norvegų,
• 4 – iš japonų,
• 3 – iš islandų,
• 3 – iš graikų,
• 2 – iš olandų (nyderlandų),
• 2 – iš lotynų,
• 2 – iš kinų,
• 2 – iš estų,
• 2 – iš danų,
• 2 – iš baltarusių,
• 1 – iš slovėnų;
• siūlytas tekstas korėjiečių kalba nesudomino nė vieno.

Kas nustebino? Tiek daug norinčių verst iš turkų kalbos; vien to, kad Orhanas Pamukas tikrai geras rašytojas, tikrai negana norint nepaaiškint šitą reiškinį.
Kas nuliūdino? Kad tik du žmonės pasirinko estišką tekstą; ką čia ir bepridursi – penkiskart menkiau jaunoji karta domisi estais negu turkais.
Gaila, kad per mažai buvo pasiūlyta verst iš Rytų ir Vidurio Europos kalbų (pvz., kodėl slovėnų yra, o čekų – ne; gudų yra, o ukrainų – ne?).
Paskaitinėjau. Tikrai įdomu, ypač jei originalo kalbą moki.
Šituos vertimus vertins ir patyrę vertėjai. Jų išvados ir geriausiųjų vertimų autoriai bus paskelbti apie lapkričio 12-ą.

(127.1) Donelaitiana, i: prieduras

Įdėjęs antrą tikslinamąjį komentarą prie pirminio įrašo, nulindau į kaliningradą.ru. Ir štai kas paaiškėjo: Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade pranešimas, esą srities Dūma neribotam laikui atidėjo svarstymą dėl Donelaičio memorialinio muziejaus Tolminkiemy perdavimo Stačiatikių Bažnyčiai, netikslus.
Ksenija Surkova straipsny „Министр иностранных дел Литвы: Я надеюсь, что включение музея Донейлайтиса в список объектов — недоразумение“ kalba apie konkretų laiką:

[…] по словам Николая Цуканова, к рассмотрению темы передачи музея Донелайтиса депутаты облдумы вернутся в ноябре.

Ką konkrečiai Karaliaučiaus srities gubernatorius pasakė? Ogi štai:

По словам Николая Цуканова, необходимо более детально изучить проект передачи этого культурного объекта. Глава региона предложил вынести вопрос о передачи музея Донелайтиса на ноябрьское заседание думы в виде отдельного законопроекта.

Taigi, džiaugtis, esą buvom išgirsti, dar tikrai per anksti.

(128) Kritikų klubo kreipimasis

Lietuvos Respublikos kultūros ministrui,
Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui,
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui

Kritikų klubo kreipimasis

Kritikų klubas – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto inicijuotas kritikų, eseistų, literatūros mokslininkų sambūris, siekiantis stiprinti menų ir kultūros kritiką, skatinti poleminę dvasią ir kultūrinę refleksiją Lietuvoje.
Rūpindamasis kultūrinės žiniasklaidos padėtimi, Kritikų klubas norėtų atkreipti dėmesį į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTF) kasmet skelbiamą žiniasklaidos paramos konkursą, kuris yra pagrindinė kultūrinės žiniasklaidos egzistenciją palaikanti valstybės priemonė.
Aukščiausiu valstybiniu lygiu deklaruojamas tikslas – sukurti šiuolaikišką ir kultūringą Lietuvą, žiniomis ir kūrybingumu grįstą nacionalinę ekonomiką. Šis tikslas nepasiekiamas be kultūrinės žiniasklaidos, puoselėjančios menines, mokslines, intelektualines inovacijas, ugdančios moderniai visuomenei būtiną kritinę ir diskusijų kultūrą.
Kultūrinė visuomenė seniai konstatuoja, kad skiriamos lėšos neleidžia užtikrinti normalaus leidinių funkcionavimo; maža to, 2009 metais, kultūrinei žiniasklaidai uždraudus dalyvauti Kultūros rėmimo fondo programose, valstybės parama jai faktiškai sumažėjo dar apie 30–40 procentų.
Svarbu ir tai, kad ir esama parama skirstoma be aiškesnių prioritetų ir kriterijų. Ji išdalijama pernelyg dideliam projektų skaičiui, tad profesionali ir inovatyvi žiniasklaida paremiama iš esmės taip pat, kaip regioniniai ar proginiai leidiniai; skirstant paramą, praktiškai neatsižvelgiama į praėjusių metų pasiekimus ir rezultatus.
Kritikų klubas mano, kad vienas iš svarbiausių kultūrinės žiniasklaidos kokybės rodiklių turėtų būti konkrečios žiniasklaidos priemonės indėlis į kritinės kultūros puoselėjimą – t.y., aktyvumas ir profesionalumas analizuojant įvairių menų, humanitarinių mokslų, kultūros politikos reiškinius, ir ragina SRTF tarybos narius bei ekspertus svarstant paraiškas atsižvelgti pirmiausia į šį kriterijų.
Kultūros ministrą, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narius, visą šiuolaikinei lietuviškai kultūrai neabejingą visuomenę Kritikų klubas ragina ne tik atidžiai sekti šį svarbų konkursą, bet ir konkrečiais veiksmais gerinti teisinę bei ekonominę kritinės kultūros situaciją šalyje.

Jūratė Čerškutė / Gabrielė Gailiūtė / Virginijus Gasiliūnas / Laimantas Jonušys / Algis Kalėda / Laurynas Katkus / Jurgita Katkuvienė / Rimantas Kmita / Dalia Kuizinienė / Donata Mitaitė / Kęstutis Nastopka / Dalia Satkauskytė / Jūratė Sprindytė / Gintautė Žemaitytė

Vilnius, 2010 spalio 26
kritikuklubas@gmail.com

Ministrui kreipimasis įteiktas vakar, galbūt gruodžio pradžioj įvyks diskusija apie šituos dalykus.
Kodėl pasirašiau? Geriau bent tiek, negu virkavimai po vieną ar grupelėmis.
P.S. Kreipimąsi taip pat pasirašė: Elena Baliutytė-Riliškienė / Loreta Mačianskaitė / Valentinas Sventickas.

(127) Donelaitiana, i

Foto iš skyscrapercity.com

Ne tokiu įrašu ketinau pradėt donelaitianą tinklarašty. Nuo pasižvalgymo po 2010-06-03 LR Seimo priimtą nutarimą nr. XI-878 „Dėl 2014 metų paskelbimo Kristijono Donelaičio metais ir Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo 2010–2014 metų programos metmenų“ (ypač tą programą – įdomių dalykų ten priplanuota). Ir apžiūrėtos parodos „Dailininkai skaito Donelaitį“ įspūdžiai likę rankrašty (pasipiktinimą dėl pranešimo žiniasklaidai esu išreiškęs). Bet ką jau padarysi.

Vakar išgirdau, kad Stačiatikių Bažnyčia nori pasisavint (o kaip kitaip pavadinsi) Kristijono Donelaičio statytą evangelikų liuteronų bažnyčią Tolminkiemy. Užsienio reikalų viceministras poetas Evaldas Ignatavičius tikina:

Siekiame ir stengiamės įrašyti į visus mūsų susitikimų protokolus, kad jis [t.y. Donelaičio memorialinis muziejus Tolminkiemy] įgautų aukštesnį statusą – visos Rusijos muziejaus statusą. Ir, manau, kad tai mes pasieksime – turim puikius ryšius ir su Kaliningrado srities administracija, ir [su] Rusijos kultūros ministru ne kartą yra apie tai kalbėta. Svarbiausia, kad muziejus išliktų, kad būtų remontuojamas toliau.

Kas numatyta padaryt pagal Seimo priimtąją Programą Tolminkiemy (svarstymo stadijoj taip vadinosi ketinamų atlikt darbų sąrašas; programos metmenim tapo artėjant priėmimui: programa – įpareigojamąjį atspalvį turintis žodis, o va programos metmenys – ramesne sąžine bus galima dalies numatytų darbų ir nepadaryt)?

II. KRISTIJONO DONELAIČIO ISTORINIO PAVELDO RENOVAVIMAS IR ĮPRASMINIMAS
94. Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčia, atstatyta 1979 metais
94.1. Suremontuoti pastatą
94.2. Nudažyti išorės ir vidaus sienas
94.3. Įrengti šildymą
94.4. Mauzoliejaus prieangio nišą užpildyti vitražu arba horeljefu
94.5. Pastogės konstrukcijas padengti antipirenu
94.6. Įrengti vargonus
VYKDYTOJA: Vyriausybė; TERMINAS: 2013

Paieškojau, ką rusai rašo apie šitą reikalą. Štai čia, ką mano Nikolajus Akimovas. Juokingiausia, kad neužmirštas kultūros exministras R.V., padovanojęs už reprezentacines lėšas pirktą dulkių siurblį, bet užmirštas užsienio reikalų exministras V.U., padovanojęs tokiu pat būdu pirktą žoliapjovę.
P.S. Pamėginau įsivaizduot tokią situaciją: pastatas perduodamas Stačiatikių Bažnyčiai, nes ji pažada „saugot Donelaičio atminimą“. Bažnyčių „virsmas“ cerkvėm juk jokia naujiena. Kaliningrado srities valdžiai teks rinktis, į kieno norus atsižvelgti, – savos Bažnyčios ar kaimyninės valstybėlės.

(126) Der Zeitgeist, 1910

Rusijos Imperijos činovnikas rašo laišką žemaičiui veterinarijos gydytojui su aukštuoju:
mano Viršininkas, Его Превосходительство Управляющій Государственнымъ Коннозаводствомъ, liepė Jums pranešti, kad, nors ir labai gaila, negali dabar Jūsų paskirti į Vilniaus žirgyną, nes būtumėte du katalikai – ir žirgyno valdytojas, ir vyriausiasis veterinaras, o taip на казенной службѣ не пологается. Va jei valdytoju taptų ne katalikas, tada mano Viršininkas greičiausiai Jus ten paskirtų.

Примите увѣреніе въ совершенномъ почтеніи

[parašas]

Tokią frazę galima įsivaizduot parašytą tik ikireformine kirilica.

(125) Tarp kitko: biblioteka ir изба-читальня

Kai kartkartėm per TV pamatau „Dviračio šou“ bratkas, reklamuojančius projektą „Bibliotekos pažangai“ (koks geras daiktas tas internetas), vis prisimenu prieš maždaug 70 metų vykusį bibliotekų „pažanginimą“. Kaip tai buvo daroma, pvz., Pasvaly:

Per Lietuvą nuvilnijo sovietų valdžios inicijuotas pirkių skaityklų steigimo vajus. Sovietams reikėjo savo „kultūros pasiekimus“ perkelti į okupuotą valstybę. Tokia naujovė atsirado ir Pasvalyje. Prie bibliotekos 1941 m. pradžioje įsikūrė pirkia skaitykla, jai vadovavo iš Paberžėlių kaimo kilęs komjaunuolis Adolfas Medelinskas. Pirkioje skaitykloje pasvališkiai galėjo pažaisti šaškėmis, šachmatais, paklausyti radijo laidų. Buvo įsigyta keletas muzikos instrumentų, suburtas nedidelis orkestrėlis, vakarais grodavęs liaudiškas melodijas. (Po knygos ženklu: Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos septynių dešimtmečių kelias, 1937–2007, sudarė Danguolė Abazoriuvienė ir Zita Baltrušiūnienė, Pasvalys, 2007, p. 37)

Kas tuolaik darėsi su bibliotekos knygų fondu, žinom.
Ne, nenoriu vest jokių tiesioginių paralelių. Bet asociacijų kyla, ir tiek.

(124) Dvi nuomonės apie vieną knygą

„Žara“ išleido istorikės Ingos Baranauskienės romaną Durbės mūšis: Nepasidavę lemčiai.
Prieš savaitę NŽ-A nr. 9/10 p. 356 apie šį kūrinį perskaičiau:

Pastaruoju metu istorinių romanų Lietuvoje pridygo kaip grybų po lietaus. Žinoma, tai susiję su Tėvynę purtančiais didingais istoriniais jubiliejais, paskatinusiais ne vieną griebtis plunksnos ir priminti Tautai šlovingus laikus. Deja, retas kūrinys būna vertas didesnio dėmesio ir dažniausiai teapsiriboja praeities Didžiavyrių garbstymu. Taip atsitiko ir su Baranauskienės romanu, nesugebėjusiu sukurti nei įdomios istorinės fikcijos, nei patraukliai pristatyti šalies praeities epizodo. Schematiški personažai, nevykę dialogai, nuobodi mūšio scena, banaliai tyra meilės istorija, virstanti pseudopagonišku hapyendu – viskas dvelkia kiču ir primityvumu. Tai nepavykusi panegirika, erzinančiai agresyviai peršanti mintį: vardan tos Lietuvos, nereikia rašyti bet kaip, bet kam ir bet ko.

O va šios dienos Literatūroj ir mene nuolatinis (pa)skaitinių rašytojas Mindaugas Peleckis visai kitą nuomonę reiškia:

Iš I. Baranauskienės turėtų mokytis [...] rašytojai (norintys rašyti istorinius romanus). [...] Knyga parašyta talentingai, 35 jos skyriai – įtraukiantys, žavi gyva romano kalba, išmoningai parinkti veikėjų vardai [...]. Knyga turėtų skatinti patriotizmą ir meilę tėvynei [...].

Tomas Baranauskas pristatydamas žmonos romaną pateikė ir ištrauką. Iš tiek spręsdamas, pritariu NŽ-A „Knygų mugėj“ slapyvardžiu Alefijus Vargalys prisidengusiojo ar prisidengusiosios nuomonei.
Jei tokia kalba imta laikyt „gyva“, tai man jau laikas mirt.

(123) Tarp kitko: Baltijos Asamblėjos premija

Antanas Žukauskas
prie autoportreto

Jau vakar vakare imta skleist žinia, kad šiandien Seimo Pirmininkė I.D. dalyvaus Rygoje vyksiančioj Baltijos Asamblėjos sesijoj. Išgirdęs pagalvojau: pala, o kas šįmet pelnė BA premijas? Pasirodo, nuspręsta jau seniai, rugsėjo 24:

LITERATURE: ENE MIHKELSON (Estonia), poet and prose writer. Nominated for her collected poetry “Torn” (Tower, 2010).
ARTS: ANTANAS ŽUKAUSKAS (Lithuania), artist, sculptor. Nominated for professionally communicating the past values in fine art, striking the right balance between the modern and the traditional, and for promoting the Baltic identity in the world.
SCIENCE: JĀNIS STRADIŅŠ (Latvia), academician, has been nominated for his book “The Beginnings of Science and Higher Education in Latvia” (2009).

Latviai ir estai paskelbė šią žinią kitądien: žr., pvz., čia latviškai, o čia estiškai.
O mes kada galėjom sužinot? Pamėginkit pagooglint: „Baltijos Asamblėjos premija Antanas Žukauskas“. — 0.

Šiandien Rygoj bus apdovanoti laureatai. Gal ryt ką nors ir apie A.Ž. praneš, ne tik ką I.D. ten šnekėjo.
A.Ž. darbų galima pasižiūrėt, pvz., čia (iš ten ir nuotrauka pasiskolinta).